Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

b_222_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-31_nr._3459_Antis_-_Baisiai_dziugu.jpg

Antis – „Baisiai džiugu!", „2X Antis" (M.P.3)

Prieš „Antį" reikia nukelti kepurę, kad jie nenustojo kurti. Užuot toliau be rūpesčių dainavę Sąjūdžio laikų „Zombius", „Pokštą" ir „Alyvas", Lietuvos laisvės simboliu tapusi socialinio roko grupė pernai lapkritį išleido jau trečiąjį per pastaruosius šešerius metus studijinį albumą. Jame yra du kompaktiniai diskai: viename –­­ naujasis albumas „Baisiai džiugu!", kitame – kamerinė „ANTISimfonija" su svarbiausiomis „Anties" dainomis, įgrotomis Vilniaus styginių kvarteto „Art Vio".

Ir tai tik pradžia. Iškart po to pasirodė albumas „2X Antis", kuriame diskų net trys: du pilni dainų, atliktų Katedros aikštėje per „Sostinės dienas 2013", ir atskiras DVD su to paties koncerto vaizdo įrašu bei grupės narių interviu.

Greičiau nei per pusmetį – penki kompaktiniai diskai. Fantastiškas kiekis turinio. Bet kiek tai aktualu Lietuvai šiandien?

Nuo Sąjūdžio prabėgę 25 metai. Laisvoje šalyje nelaisvės – daugiau nei norėtųsi. Su kuo kovoti – apstu. Bet tai jau yra nauja, į pasaulinius socialinius tinklus įsitraukusi, atvirų sienų Europoje gyvenanti Lietuva. Paradoksalu, bet būtent už tokią –­ demokratišką, į Vakarų pasaulį integruotą – valstybę kovojusi „Antis" joje atrodo archajiškai.

Grupė bando atsinaujinti. „Baisiai džiugu!" – ambicingas, į Vokietijos industrinio metalo ekscentrikų „Ramm­stein" estetiką apeliuojantis įrašas. Tačiau „Rammstein" dėl to ir yra „Rammstein", kad nedaro kompromisų: jeigu jiems reikia pusiau pornografinio dainos „Pussy" klipo –­ jie jį sukuria. Tuo tarpu „Antis" vieną dieną kalba apie valdžios korupciją (daina „Tiesa"), o kitą jos lyderis priima Vilniaus garbės piliečio medalį iš teisto ir aibę įtarimų dėl korupcijos turinčio sostinės mero rankų. Dainoje „Žaislas" A. Kaušpėdas kritikuoja komerciškumą, bet tuo pat metu yra ir vieno iš prekybos centrų reklaminis veidas. Tai vis dar yra protesto muzika. Tačiau „Anties" protestas šiandien –­ saugus, pamatuotas ir nebeįtikinantis.

Instrumentinė „Baisiai džiu­gu!" pusė maloniai stebina: ji yra galingiausia, kokią grupė lig šiol buvo sukūrusi.

Tačiau tai negelbėja, nes „Anties" kūryboje muzika yra tik fonas poezijai. Šis albumas –­ ne išimtis.
Didžiausias „Anties" pliusas – kad jie vis dar turi galią suvienyti žmones ir sukurti jiems šventę. Tai puikiai matyti, pavyzdžiui, tūkstantinei publikai dainuojant „Ne tau, Martynai..." „Sostinės dienų" koncerto pabaigoje. Tokių grupių Lietuvoje nedaug ir dėl to jos yra vertybė. Tačiau šiandien „Antis" atrodo kaip istorinis, o ne koja kojon su Lietuva žengiantis organizmas.

Tai jokia tragedija. Kad ir ką nauja „Antis" išleistų, jie vis tiek visiems laikams jau yra įtraukti į Lietuvos roko ir politikos metraščius. Kaip yra pasakęs L. Donskis, „Antis" buvo „pokštas, kuris sugriovė sistemą". Tai buvo tikrasis roko, kaip laisvės muzikos, įkūnijimas. Pasaulyje yra nedaug grupių, kurios galėtų pasigirti tuo pačiu. Įamžinti grupės atminimą – kad ir penkiuose kompaktiniuose diskuose, kuriuose senoji kūryba susipina su vietą sunkiai randančia naująja, –­­­ daug geriau, negu viskam leisti nueiti užmarštin.

b_200_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-31_nr._3459_Bruce_Springsteen_-_High_Hopes.jpg

Bruce Springsteen – „High Hopes" (Columbia)

Tai net ne albumas – viso labo gyvai jau dešimtmetį grotų, publikos pamiltų, bet studijoje iki šiol neįrašytų arba naujai perrašytų dainų rinkinys. Tačiau jis tapo vienu svarbiausių sausį išleistų muzikos įrašų pasaulyje. Tokį svorį turi Bruce'as Springsteenas – roko ikona, JAV darbo klasės dainius, žmogus, kurio asmenybė yra klasikinių roko idealų – aistros, vilties, laisvės – sinonimas.

Tai jau 18-asis studijinis Springsteeno albumas. Kaip ir visi ankstesni, jis mažai skiriasi nuo to, ką iš atlikėjo jau esame girdėję. Tačiau nieko kito ir nereikia. Himniška kūrinių nuotaika, didingos, nors kartais ir labai jautrios aranžuotės, nepavargstantis vokalas, dainuojantis apie tai, kas visuomenei skauda, – Springsteenas vis dar tai daro taip stipriai, kaip retas kuris roko istorijoje yra daręs. Nenorėkime, kad perkopęs 60-metį jis pradėtų keistis. Net ir svetimą kūrybą jis visiškai pasisavina, pavyzdžiui, albumą užbaigiantį amerikiečių new wave veteranų „Suicide" sintezatorinį žaidimą „Dream Baby Dream" paverčia klasikine springstiniška balade.

Šiandien, 2014-aisiais, kai muzikos žanrai susimaišę, kai jaunos gitarinės grupės tyčia siekia, kad jų muzika skambėtų tik ne „kaip rokas", Springsteenas įrodo, kad muzikoje likę vietos labai tradiciškam, labai žmogiškam, melodingam, netgi pompastiškam skambesiui. Kaip kad specialiai šiam albumui naujai perrašyta daina „The Ghost of Tom Joad": iš 1995 m. akustine gitara ir lūpine armonikėle įrašytos baladės ji virto 8 minučių roko odisėja su gitaros solo, kurį įgrojo Tomas Morello iš grupės „Rage Against the Machine".

Daugelis atlikėjų tiek Lietuvoje, tiek kitur yra bandę, o kai kas vis dar tebebando kurti panašią muziką, bet dažniausiai tai skamba kaip parodija. Nes jie neturi esminio šiai muzikai reikalingo komponento – herojiškumo. Springsteenas turi. Dėl to visi tie, atrodytų, atgyvenę tradicinio roko įrankiai jo rankose atgyja, tarsi laikas būtų sustojęs. Taip, jis yra dinozauras, tačiau jei visi dinozaurai būtų tokie stiprūs, mes vis dar gyventume greta jų, besi­slėpdami olose ir valgydami uogas.

„High Hopes" nėra geriausias pasirinkimas pirmai pažinčiai su šiuo muzikantu. Tai visų pirma yra duoklė didžiausiems gerbėjams, kurie albume esančias dainas lig šiol turėjo tik bootleg formatu, sumedžiotas gausiuose, kartais iki trijų valandų užtrunkančiuose koncertuose. Tačiau ir „High Hopes" kūriniuose Springsteeno didybė spindi.

b_200_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-01-31_nr._3459_Alcest_-_Shelter.jpg

Alcest – „Shelter" (Prophecy Productions)

Nėra uždaresnio muzikos žanro nei metalas. Metalistų bendruomenė – visiškai individuali ląstelė margame muzikos žemėlapyje, branginanti savo konservatyvią kultūrą ir nepageidaujanti joje svetimkūnių. Kai, pavyzdžiui, rokas flirtuoja su visais žanrais nuo hiphopo („Linkin Park", „Bloodhound Gang") iki pop („P!nk", „Maroon 5"), metalas, nors ir turėdamas dešimtis subžanrų, išlieka apribotas griežtų stilistikos rėmų, o absoliuti dauguma sunkiosios muzikos klausytojų yra kiti metalistai.

Šis narvas – pačių metalistų susikurtas. Oponuoti aplink esančiai muzikai yra viena pamatinių metalo muzikos idėjų, be kurios šis žanras apskritai neegzistuotų. Vis dėlto atsiranda grupių, kurioms norisi platesnio horizonto. Savo ruožtu atsiranda su sunkiąja muzika nieko bendra neturinčių žmonių, kurie šias grupes pasitinka išskėstomis rankomis. Kartais tai nežada nieko gero: prisiminkime keiksmažodžių, tiesmukų gitarų rifų ir suaugusių vyrų, dainuojančių apie paauglišką maištą prisotintą nu-metal su tokiomis grupėmis kaip „Limp Bizkit" ar P.O.D.

Tačiau šiuo metu esame daug žavesnio proceso liudininkai: pasaulis atranda metalo grupes, kurios muzikoje naudoja shoegaze ir postroko elementus, taip sukurdamos vis dar labai sunkų, bet metalo muzikai neįprastai atmosferišką, melodingą ir optimistišką skambesį. Tokį, koks gali patikti ir jūsų sesei, ne tik vaikinui ilgais plaukais ir juodu paltu. Šios tendencijos pradininkai – amerikiečiai „Deafheaven", kurių pernai išleistas albumas „Sunbather" išvedė grupę iš pogrindžio, sužavėjo kone visus pagrindinius muzikos leidinius ir tapo geriausiai kritikų vertinamu 2013-ųjų albumu pasaulyje.

Praėjusią savaitę Vilniuje triuškinantį koncertą surengę prancūzai „Alcest" su naujuoju albumu „Shelter" žengė dar toliau: 2000-aisiais susibūrusi, vienais kertinių post-black metalo atstovų laikyta grupė išleido albumą, kuriame nuo sunkiosios muzikos skambesio nubėgta taip toli, kad jo tiesiog nebeliko. „Shelter" yra labai šviesus, nostalgiškas ir romantiškas įrašas, kartais skambantis kaip „Sigur Rós" (nenuostabu –­ „Shelter" prodiusavo būtent šios grupės prodiuseris), kartais – netgi kaip „U2". Bet niekur –­ kaip „Burzum" ar kiti black metalo pionieriai.

Tai nereiškia, kad rezultatas visada džiugina. „Shelter" tikrai ne stipriausias darbas grupės diskografijoje – greta ankstesniųjų albumų, ypač pirmojo „Souvenirs d'un autre monde", jis atrodo kiek vaikiškai. Tarsi individualų skambesį jau radusi grupė vėl bandytų išrasti dviratį, nors ir su senuoju dar buvo galima numinti toli.

Tačiau šis albumas yra labai svarbus tiek pačios grupės karjeroje, tiek šiuolaikinėje sunkiosios muzikos istorijoje. Juo „Alcest" įrodo, kad jeigu nori, gali nepaisyti nei žanro standartų, nei lūkesčių, susijusių su tavo ankstesne kūryba ir bendruomene, iš kurios atėjai. Kad gali tiesiog kurti tokią muziką, kokią nori kurti. Tai yra atviras menininko –­ o „Alcest" praktiškai yra vieno menininko, multiinstrumentininko Neige kūrinys – pareiškimas, kad ribos yra tik tokios, kokias pats sau nustatai.

Sunkiajai muzikai tai yra galutinis įtvirtinimas, kad metalo kultūros perkūrimas ir eksportavimas visiškai naujiems, kitokios muzikos klausytojams ne tik tęsiasi, bet ir įgauna naują pagreitį. „Tikrus" metalistus visa tai siutina: jau „Deafheaven" su hipsteriška vokalisto šukuosena ir rožiniu albumo viršeliu sulaukė daugybės jų kritikos, kad neva neteisingai reprezentuoja metalo muziką masėms ir kad apskritai tai daro. Tačiau „Deafheaven" bent jau skambėjo kaip metalas. Tuo tarpu „Shelter" į tai net nepretenduoja ir tuo didžiuojasi.

Ir vis dėlto, turint omenyje ankstesnę „Alcest" muziką, didelė tikimybė, jog būtent dėl „Shelter" naujieji grupės gerbėjai – o jų neabejotinai bus – pradės domėtis sunkiąja muzika. Anksčiau jie to nedarė, nes neturėjo laidininko. Dabar turi. Ir jeigu kažkam šis jau ne be metalo muzikos įrašas bus vartai į asketišką sunkiosios muzikos pasaulį –­ tiek jiems, tiek pačiai sunkiajai muzikai bus tik geriau.

Albumus galite išgirsti „Spotify", „iTunes" ir kitur.

Loading

Naujausias žurnalo numeris:

b_115_160_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_2017-07-28_nr._3626_virselis.jpg

b_106_160_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-07-28_nr._3626_2017-07-28_nr._3626_turinys.jpg

 Žurnalas prekybos vietose pasirodo penktadienį.

Elektroninė versija – vėliau, artimiausią trečiadienį čia

    b_250_202_2734_00_images_iliustracijos_skelbimai_2017_premunerata.png

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai