b_200_431_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-12_nr._3487_2012_12140074.JPG

Rimvydas Laužikas. „Istorinė Lietuvos virtuvė. Maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje". –­ Vilnius: „Briedis", 2014.

Pas mus įprasta sunkiomis medžio konstrukcijomis, vežimų ratais ir masyviais skobniais išdekoruotas maitinimo įstaigas vadinti kunigaikščių užeigomis, grafų svetainėmis ir panašiai. Dar įprasčiau jų valgiaraščiuose rasti cepelinus, kugelį ir koldūnus kaip nacionalinio kulinarinio paveldo puošmeną, nors tai – lituanizuotas rytietiškas paveldas, atėjęs iš žydų aškenazių ir totorių virtuvės. Linksmiausia tai, kad kunigaikščiai tokio maisto nevalgė. Bulvės ilgai buvo laikomos žemesniojo sluoksnio – tarnų ir valstiečių – maistu, kiaulė ant didiko stalo –­ beveik įžeidimas, nes maistas turėjo ir simbolinę, susitapatinimo reikšmę. Todėl ne veltui damos mėgo ėrieną, o vyrai didikai – jautieną.

Tačiau kulinarinis didikų paveldas šiandien daugiau egzotiškas nei praktiškas. Vyrauja valstietiška virtuvė – ir nieko čia blogo, nėra ko gėdytis. Pavyzdžiui, etnografinė lietuvių virtuvė labai įdomi, saviti apeiginiai, švenčių valgiai (būdama aukštaitė, prisimenu savo krašte gamintą kietą, pjaustomą spanguolių kisielių ir blynus su įvairiais dažiniais (užkulais). Tik kam cepelinais vaišinančią karčemą vadinti „Grafo užuovėja"?.. Norima susitapatinti?.. Ar toks bandymas, nors ir demokratiškas, nėra juokingas?..

Ši knyga įdomi ir vertinga kaip istorinės virtuvės rekonstrukcija, atgaivinanti kulinarinio didikų paveldo bruožus, atskleidžianti mitybos madas ir mitus. Tai, kad knygoje pateikiama 60 autentiškų receptų, dvelkia saldžiu susitapatinimo žavesiu, nes koks gi šiuolaikinis žmogus nenorės pasijusti kunigaikščio vietoje, laikmetis ir technologijos tai leidžia, visa kita nesvarbu. Tiesą pasakius, prabangą tuomet liudijo ne tai, kaip maistas pagamintas, o kiek, pavyzdžiui, brangių prieskonių į patiekalą pridėta – jeigu jo neįmanoma valgyti dėl šafrano gausos, tai jau liudija namų prestižą. Argi ne šiuolaikiška – šafranas ir dabar nepigiai kainuoja, tad jeigu norite pasijusti Radvilomis, prisipirkite šafrano ir gausiai prisibarstykite jo į laukinės paukštienos paštetą ar kaplūno kepsnį. Kita vertus, autentiškumo pasiekti neįmanoma, nes pulardų ir kaplūnų (kastruotų vištų ir gaidžių) šiais laikais vargiai bepasitaiko, o pagaminti Radvilų zrazus užtruktų: ne dieną ir ne kelias reikėtų girdyti atjunkytą veršiuką migdolų pienu. Ką jau bekalbėti apie kalėdinio kalakuto penėjimą graikiniais riešutais.

Knyga savita ir tuo, kad joje, be kulinarijos istorijos ir receptų, nemaža iliustracijų, istorinių užrašų (pavyzdžiui, prancūzų karo inžinieriaus ir rašytojo Guillaume'o Le Vasseur de Beauplano, keliavusio po LDK, barokinių puotų aprašymai). Taip pat –­ legendų (viena garsiausių – apie Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio atsivertimą, kai jo akyse atgijo išdarinėti kaplūnai), eilėraščių ištraukų (Hyacinto Przetockio pasišaipymas iš žuvų valgymo pasninko metu, 1653 m.), dienoraščių (Prienų bajoro Butlerio patirtys gaminant itališką maistą Venecijoje, 1779–1780 m.), Kristupo Radvilos vienai dienai pirktų maisto produktų sąrašas (1623 m. vasario 21 d.). Faktai pateikiami koncentruotai ir taupiai, jų daug ir labai įdomių, todėl knyga, nors ir kulinarinė, tikrai nėra lengvo pasiskaitymo objektas.

Žavesio suteikia ir pajusta epochos dvasia – Lietuvos virtuvės atvirumas pasauliui, patirta kultūrinė įtaka, perimta gotiškos, itališkos ir rytietiškos virtuvės patirtis, technologijos, receptūros, pagaliau – ir mados, tendencijos. Kokia „šiuolaikiška" alaus gamybos technologija: į alų būdavo įmaišoma druskos, kad lankytojai jo išgertų daugiau, o kad greičiau įkauštų – kanapių ir pelkinių gailių, degtinės. Jeigu alus surūgdavo, būdavo mėginama jį pataisyti įdėjus kalkių. Čia man jau primena sovietinių laikų kaimiško alaus gamybą, kai dėl tų pačių priežasčių į alų būdavo dedama vadinamojo dusto (DDT miltelių).

Literatūrinio forumo „Šiaurės vasara" metu daugeliui klausytojų neišdildomą įspūdį paliko Jurgos Klapatauskaitės pranešimas „Apie virškinimo sutrikimus ir maisto pornografiją, arba kodėl aš neseku kulinarinių blogų". Jame, kaip ir „Istorinėje Lietuvos virtuvėje", iškyla simbolinė maisto prasmė. Ypač prisiminus Jurgos pateiktą vienos blogerės pagamintą sauskelnių torto pavyzdį. Ką tai liudytų, giminės namų prestižą ar skurdą, sunku pasakyti. Veikiausiai viską vėl būtų galima priskirti demokratijai, kaip geriausiai iš santvarkų, kai valgoma viskas, nes svarbiausia – kūrybinė saviraiška, į kurią geras skonis ir saikas, o ir sveikas protas, paprastai neįeina.

Ir nors tai prasilenkia su demokratija, man kur kas įdomesnis ne visaėdystės kultas, o maisto draudimai –­ tabu. Kodėl žmogui negalima valgyti vienokio ar kitokio maisto, mėsos, augalo ir pan.? Ar tai toteminis senovės palikimas, kai žmogus, tapatindamas save su kokiu nors gyvūnu, nemedžiojo ir nevartojo jo nei maistui, nei kam kitam, nes tai reiškė nužudyti savo protėvį, o tuo pačiu –­ ir save?.. Gal tai estetikos dalykas?.. Sakoma, kad valgyti baravykų kirmėles –­ sveika, nes tai baltymingas maistas, o vabzdžiai – apskritai ateities kartų maistas, nes jų auginimas pigiai atsieina. Bandau įsivaizduoti Radvilas, kuriems vietoj zrazų patiekiami, tarkim, vabalo galijoto vikšrai. Neišeina. Lengviau įsivaizduoti virėją, užpjudytą šunimis.

b_600_567_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-12_nr._3487_lauzikas.jpg

Matyt, simbolinė maisto reikšmė šiandien kažką vis dar reiškia, nors šiuolaikinės maisto gamybos tradicijos ir technologijos ugdo žmogų kaip visaėdį gyvūną, atsisakant estetinio kriterijaus ar jį drastiškai iškreipiant (tipiškas pavyzdys – restoranas Japonijoje, kuriame iš klozetų ir bidė pavidalo indų valgomi įvairaus skonio ir konsistencijos „kakučiai"). Maisto mados tokios pat pretenzingos kaip drabužių ir gyvenimo būdo, jos taip pat linkusios balansuoti ant ribos (bulimija ir anoreksija, apsirijimo kultas ir dietos). Todėl pažintis su autentiška senovės Lietuvos virtuve yra tarsi gaivaus oro gurkšnis, liudijantis, kad maistas – tiesiog vienas iš gyvenimo malonumų, o ne gyvenimo prasmė, pašaukimas, misija ar kokia nešvankybė (jeigu jau interneto bloguose figūruoja sauskelnių tortas, tai, neduok Dieve, sulauksim ir pyrago iš prezervatyvų). „Istorinė Lietuvos virtuvė" patvirtina maisto kaip malonumo prestižą. Tai, ko gero, ir yra padorios kulinarinės knygos paskirtis. Jeigu eilinės kulinarinės knygos autorius, pateikdamas receptūras, dar užsimano papostringauti apie gyvenimo prasmę ir aukštesnes materijas, tokios knygos geriau nepirkite. Gali būti, kad aukštesnėms materijoms autorius bus skyręs didesnį dėmesį nei receptui. O patiekalui tai neišeina į gera.

Robertas Badaras, Danutė Jonušienė. „Toksikologo užrašai". – Vilnius: „Tyto alba", 2014.

b_300_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2014_2014-09-12_nr._3487_toksikologo-uzrasai.jpg

Šią knygą pasirinkau iš negrožinės literatūros dešimtuko – šalia buvo tokios, kurių pavadinimai žadėjo jei ne skaitymo malonumą, tai mažų mažiausiai dvasinį sukrėtimą: „Mokymas išlikti gyvam", „Kaip sveikai išgyventi 150 metų", „Kūno derinimas: malonus gyvenimas be vaistų" ir t. t. Jų pavadinimai kaipmat susiplakė į bendrą krūvą, bet tai tik patvirtino, kad kurią iš jų bepaimtum, tavęs laukia neabejotinas gėris. Toks gėris yra baisus dalykas, ypač jeigu prisimintume Mefistofelio žodžius, taigi mano akys nukrypo į konkretesnes antraštes. Štai! „Toksikologo užrašai" – taupus, aiškus pavadinimas, kažkuo primena „Užrašus apie Šerloką Holmsą". Galima tikėtis tikro dalyko.

Taip ir buvo. Pirkdami dešimtukų knygas, pasitikėkite specialistų užrašais – kriminalistų, patologų-anatomų, teisminės psichiatrijos atstovų ir pan. Niekada nenusivilsite. Mistikos ir siaubo juose bus kur kas daugiau nei ezoterinių romanų ir trilerių puslapiuose.

Ši knyga man priminė Palmiros Rudalevičienės knygą „Sužeistieji. Iš psichiatro užrašų", kurioje gydytoja dalijosi savo medicinine patirtimi, glaudžiai susijusia su pacientų istorijomis. Tąsyk įspūdį paliko ne tik sudėtingos ligų istorijų peripetijos, bet ir savotiška visuomenės diagnozė: tamsumas ir neišmanymas, sergančiojo atmetimas, jo gėdijimasis ir netgi tyčiojimasis iš ligonio (vienas jaunas verslininkas savo žmoną, susirgusią šizofrenija, žadėjo vaikyti aplink namą tol, kol ši „liausis kvailioti"). Įstrigo ir visuomenės tikėjimas vaistų galia (tabletės gali pagydyti viską, net protinį neįgalumą), kuris primena gūdų pagonišką įsitikinimą, neturintį nieko bendra su gebėjimu mąstyti, klausytis, abejoti.

„Toksikologo užrašai" – knyga, kurioje pateikiama ir naujų mokslinių faktų, ir neišblėsusių aktualijų, susijusių su toksikologija (pvz., „žvaigždžių" mirtys, perdozavus narkotikų, vaistų ir alkoholio). Toksikologijos istorija glaudžiai susijusi su tuo, ką vadiname žmogaus prigimtimi, protu, siela. Todėl knygos puslapiuose, nedramatizuojant ir netirštinant spalvų (nebeletrizuojant), veriasi suluošinti žmonių gyvenimai, tragedijos ir tragikomedijos, netgi blyksteli juodojo humoro kibirkštėlės („marinuotas bizono šūdas" kaip vaistas nuo pagirių ar narkomano motina, pedagogė, su kuria kalbėtis tas pats kaip su mikrobangų krosnele). Manyčiau, kad ši knyga, kaip ir P. Rudalevičienės „Sužeistieji", pateikia savotišką psichologinį visuomenės portretą – mentaliteto, pažiūrų, išsilavinimo, papročių, nes kiekviena istorija neišvengiamai su tuo susijusi. Vienas kokaino paragavo iš smalsumo, kitas rijo anabolinius steroidus, nes norėjo patikti merginoms, o motina („mikrobangų krosnelė") buvo įsitikinusi, kad „kokybiško amfetamino" vartojimas sūnui neturėtų pakenkti. Tai tas pats, kaip teigti, kad kepenis žudo tik toks „rašalas" kaip „Klumpės" ar „Sparnai", o „Jack Daniel's" tik pagerina kepenų veiklą, mat yra kokybiškas ir kainuoja kur kas daugiau.

Naivios ir kartais savo naivumu (ar kvailumu) pribloškiančios mitologijos pavyzdžių knygoje apstu, todėl nereikia stebėtis, kad, pavyzdžiui, į narkotikus įklimpstama dėl nieko. O štai su prevencija reikalai prasti – autorius liudija, kad aukštiems mūsų valdininkams ir įstatymų leidėjams kur kas svarbiau prispausdinti plakatėlių ir prikurti popierinių paragrafų, nei imtis konkrečių priemonių, pavyzdžiui, mokinių testavimo, kuris vykdomas visose privačiose JAV mokyklose. Žinoma, dažnai ir tėvams atrodo, kad tai –­ jų vaikų teisių pažeidimas.

Įdomu ir tai, kad intelektas, protas, kuris irgi tapo savotišku visuomenės stabu, priklausomybės atveju nieko nereiškia. Kuo didesni intelektiniai sugebėjimai, tuo didesnis pavojus tapti priklausomam. Kodėl? Todėl, kad intelektas „nukreipia savo protinius sugebėjimus, kad apgautų save ir kitus, kad galėtų manipuliuoti kitų jausmais ir siekti savo tikslų –­ toliau vartoti" (p. 210). Visai kitaip priklausomybės ligos kontekste atrodo motiniška meilė, taip pat vienas iš visuomenės stabų. Užuot padėjusios, motinos dažnai tik paskatina savo vaikus nusiristi į dugną – vis iš meilės, gailestingumo. Pačios perka narkotikus, nes negali matyti kenčiančio vaiko, nemato pro duris parduoti nešamų daiktų, netiki gydytojo žodžiais ir pan.

Tai gana žiauri knyga, kuri nori nenori įpareigoja peržvelgti mūsų visuomenės vertybes, nes priklausomybės ligų šviesoje nereta jų atsiskleidžia kita puse. Kai kurios transformuojamos taip, kad tampa neatpažįstamos: motinos meilė virsta bukaprotyste, gailestis – nedovanotinu silpnumu ir nuolaidžiavimu, tikėjimas – užsispyrimu ar net kvailumu. Ir skaityti ją reikėtų ne ieškant aštrių pojūčių (mirčių ir suluošintų likimų čia daugiau nei banaliame trileryje). Savikritiškumas –­ ne tik asmeninė, bet ir visuomeninė vertybė, kurią išugdyti reikia nemažų pastangų. Ši knyga prie to prisideda.

Komentarai  

 
#5 Šerelytė 2014-09-23 16:58
renkasi pagal save, o ne pagal prasmę, gerb. Rasele. Ar jums aišku dabar?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#4 Rasele 2014-09-23 14:33
Aš manau, kad šios knygos turbūt tikrai yra labai menine prasme vertingos. O gal literaturine prasme? Žodžiu, visomis prasmėmis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#3 Spyglė 2014-09-18 18:58
O, maistknygės jau net recenzuojamos!Į domūs Šerelytės skaitiniai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#2 O Renata 2014-09-18 14:42
mėgsta ką — spėju kiaulieną?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -1 #1 Angelė 2014-09-18 12:40
Išties visiškai neprasta būtų Roberto Badaro, Danutės Jonušienės. „Toksikologo užrašai", jei ne kai kurios klaidos. Šią knygą nupirkau pilnamečiui sūnui, kai turės laiko susipažinti, kad susigaudytų šiose ryškiose mūsų amžiaus bėdose. Bet ją perskaitė vyras ir joje atrado mokslinių ar faktinių netikslumų. Svarstė ar gerb. R. Badaras prasilenkė su moksliniais faktais, ar žurnalistė Danutė Jonušienė netiksliai juos interpretavo. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie moksliniame straipsnių rinkinyje Knygotyra" nr. 61, patenkančiu turiniu ir į tarpatautines duomenų bazes ("SPAUDOS STATISTIKA: RAIDOS IR ŠALTINIŲ ĮŽVALGOS", autorė JURGITA RUDŽIONIENĖ) prasilenkiama su faktais. Juk tai paskelbta viešai, o dar patenkantys į internetą ir duomenų bazes kartojami ir plinta geometrine progresija, o jei dar jie skirti studentams?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Naujausias žurnalo numeris:

b_115_160_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-23_nr._3621-3622_2017-06-23_nr._3621-3622_virselis.jpg

b_99_160_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2017_2017-06-23_nr._3621-3622_2017-06-23_nr._3621-3622_turinys.jpg

 Žurnalas prekybos vietose pasirodo penktadienį.

Elektroninė versija – vėliau, artimiausią trečiadienį čia

    b_250_202_2734_00_images_iliustracijos_skelbimai_2017_premunerata.png

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai