Kristina Stančienė. Pramogos antroposode

b_279_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_vestuves_048.jpgZoologijos sodai, pradėti kurti didikų prieš daugelį šimtmečių, šiandien gerokai pakito, tačiau išsaugojo pirminę savo funkciją. Tai turėtų būti kokybiška pramoga ir galimybė iš arčiau pažvelgti į laukinės faunos atstovus. Neseniai apsilankiusi Lietuvos zoologijos sode Kaune, pabandžiau pažvelgti į jį, ne keiksnodama apgailėtinas sąlygas gyvūnams, bet kaip į pramoginį ir estetinį kompleksą. Kodėl kalbu apie estetiką? Viena vertus, aplinka, kurioje įkurdinti gyvūnai, mus labai stipriai veikia. Ne tik laukinis gyvūnas natūralioje aplinkoje, bet ir zoologijos sodo eksponatas gali tapti įkvėpimo šaltiniu meninėje kūryboje – štai kad ir Jono Vaitekūno nutapytas dramblys iš dar XIX a. pabaigoje vokiečių įkurto Karaliaučiaus zoologijos sodo... Geras profesionalių menininkų ir laukinę fauną eksponuojančių institucijų bendradarbiavimo pavyzdys – įspūdingos skulptoriaus Danieliaus Sodeikos sukurtos natūralaus dydžio jūros gyvių skulptūros Klaipėdos jūrų muziejuje. O kaip puikias pastabas apie menininkų akiratyje atsidūrusius mūsų mažuosius brolius, visada prisimenu ir Virgilijaus Kinčinaičio įžvalgas (apie „arklių fotografo" Stasio Povilaičio kūrinius). Sultingas, „barokinis" tekstas. Cituoju: „Skambi, plenerinė arklio kūno grafika, jo išraiškingo kūno šešėlių dermės, begalinis šlapių gyvulio akių veidrodis, netikėti siurrealistiniai, kentauriški judesių sąskambiai..."
Tačiau zoologijos sode netrukus pasijutau žiūrinti ne tiek į gyvūnus ir į jų „akių veidrodžius", bet labiau į čia vaikštančius žmones. Stebėtojo ir stebimojo santykis čia sukelia tikrą emocijų audrą... Jei savo įspūdžius perkelčiau į mėgiamus paveikslus, išvystume ir sarkastiškas Pieterio Bruegelio istorijas apie bjauriąją žmogaus prigimties pusę, kurios puikiai tinka ir mūsų amžininkams, ir visą Raimundo Sližio personažų galeriją... Mačiau oriai vaikštant tviskančią, rainą tigrinę (įsispraudusią į dryžuotą kostiumėlį) Kauno ponią, kuri prie aptvarų stovėjo susiraukusi, lakuotais nagais užsiėmusi nosį. Tačiau stojiškai kentėjo, nes poniai, asiliukas, paršeliai, nepaisant aitraus mėšlo tvaiko, labai džiugino krykštaujančias jos atžalas. Taip pat – įvairaus amžiaus ir stiliaus vaikėzų – kepurėtų nusmuktelnių reiverių ar reperių, ir dar iki paauglystės neužaugusių varvanosių, kurie siekė pačiupinėti už neaukštos tvorelės tupinėjančius pelikanus. Šie, savo ruožtu, vis stverdavo kuriam nors už rankovės, sukeldami isteriško juoko bangą. Buvo nejauku – dievaži, sode neteko sutikti nė vieno tvarkdario darbuotojo (išskyrus uždarus paviljonus), kuris apgintų gyvūnus, primintų lankytojams, kur jie yra, ir kaip čia dera elgtis...
Dar mačiau pagyvenusią Kauno matroną, kuri su didžiausia delegacija – vaikais ir anūkais – atlingavo prie žirafos aptvaro ir vaišino ją sausainiais „Gaidelis". Bakstelėjau pirštu į užrašą (tokie šviečia ant kiekvieno narvo), kad gyvūnus šerti draudžiama. Tačiau šie puolė ginčytis. Sakė, kad žirafas čia šeria jau penkias dešimtis metų. Be to, sausainiai yra lietuviški. Pasijutau nokautuota. Juolab, buvo neaišku, į ką kreiptis pagalbos, kas galėtų tokią tetulę sutramdyti... Mano nuostabai, netrukus per simbolinę tvorelę, juosiančią zebrų narvą, vikriai peršoko vyras su glėbiu žolės, prisirovęs jos čia pat, kalvų pašlaitėse. Nustebę zebrai ėmė rupšnoti žolę, kurioje geltonavo ir nuodingų ugniažolių kuokštai... Matyt, Kauno zoologijos sodo žolėdžiai jau matę ir šilto, ir šalto. Prisitaikė? O gretimame aptvarėlyje liuoksėjo laiminga kengūra, nusitvėrusi dulkėtą batono riekelę... Taigi, išvydau čia daug naujų mūsų sociumo tipažų. Sužinojau, kad, pavyzdžiui, kad „kavianski" morozai (skustagalviai treninguočiai) zoologijos sode elgiasi visai padoriai (mačiau nemažai tokių lankytojų). O per aptvarus laigo man dar nematyta rūšis...
Prisiekiau čia nekalbėti apie žvėrių gerovę, bet vis tik – vaikščiodama nuo narvo prie narvo, sprendžiau uždavinį, kaip pagauti tą Kinčinaičio aprašytą žvilgsnį... Nelabai pavyko. Hiena taikiai snaudė savo kukliame aptvarėlyje, susirangiusi ant lietuviškų gysločių, žliūgių ir kiaulpienių. Baltasis lokys taip pat tysojo it negyvas, atmetęs savo juoda oda aptrauktas pėdas, įbedęs nosį į betonines grindis... Nerimavo, risnojo tik vilkai ir leopardas, nervingai šmirinėjęs pirmyn ir atgal į tamsius narvo „užkulisius". Gageno žąsys, pro tinklinį aptvarą kaulydamos sultingesnių lapelių. Tigras abejingai drybsojo, atsukęs lankytojams nugarą, o netrukus visai dingo. Teliko studijuoti rūšies paplitimo žemėlapį ir išnykusių tigrų atvaizdus... Tiesa, mačiau ruonio nosį mažame baseinėlyje. O krokodilas Gena, kurį prisimenu dar iš vaikystės, deja, jau žvėrelių anapilyje – tik lentelė terariume primena apie jį. Užtat akis badė ir ant kai kurių narvų kybančios rėksmingos „etiketės" – pavyzdžiui, kad ankštame aptvare gyvenančius liūtus „globoja Kauno šampaninis choras". Verčia suabejoti... Kaip ir įspėjimai apie gyvūnų šėrimą. Juk iš tikrųjų čia gali daryti ką nori...
Norėjome ko nors atsigerti, nusipirkti ledų, tačiau viena vienintelė zoologijos sode aptikta kavinukė sekmadienio popietę jau buvo suskleidusi lauko staliukų skėčius. Užtat nučiuožėme nuo kalno ant specialiai įrengtos metalinės „trasos" – du litai žmogui. Viena iš nedaugelio pramogų Lietuvos zoologijos sode...
Tačiau „geriausiai" nuteikia, ekskursiją po zoologijos sodą pradeda ir užbaigia prie pat įėjimo vartų stovinti šleikščiai geltona spalva nutepta, bizoną (?) vaizduojanti skulptūra. Juodas, o gal kaunietiškas humoras... „Skulptūrą" finansavo odinių drabužių pramonės magnatai „Bison". Visai šalia – ir stumbrų aptvaras...
Nežinau, ko ir kaip čia galima mokyti vaikus (zoologijos sode apstu medžiagos, iliustruojančios vaikų ir gyvūnų draugystę). Aš visą laiką kaliau į galvą savajam, kad taip neturėtų būti. Nors visiems labiau knieti išvysti tikrą, gyvą laukinį padarą, žymiai įtaigesnis paminklas, ypač – nykstančioms gyvūnų rūšims – kokybiški dokumentiniai filmai. Pavyzdžiui, jūrinio vėžlio odisėja „Kelionė į vandenyno gelmes" (režisierius –­ Jeanas Jacques'as Mantello), įamžinta pasitelkus skaitmeninę trimačio kino technologiją. Filmo pabaigoje it sukrečiantis rekviem nuskamba parodytų gyvūnų pavadinimai ir rūšių situacija: „pažeidžiama rūšis", „sparčiai nykstanti rūšis", „rūšis ties išnykimo riba"...
Kita vertus, man čia savotiškai patiko. Ieškojau „estetikos", tačiau aptikau puikią vietą, kur ypač ryškiai ir spalvingai atsiskleidžia tautiečių mentalas, kai sutelki dėmesį ne į „eksponatus", o į žiūrinčiuosius... Taigi, su kokia pramogų rūšimi čia turime reikalą? Greičiausiai, sukeitę arba sulyginę objekto ir subjekto pozicijas, gautume tokį vaizdą: pramogos antroposode. Kaip žinia, graikiškai anthrōpos – žmogus, taip pat – pirmoji sudurtinių žodžių dalis, rodanti jų sąsają su žmogumi.

b_250_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_LM_virselis24-1.jpg

2012-06-15 nr. 3384

Retro: iš užsienių
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai