Astrida Petraitytė. Giesmė giedojusiems Laisvę

LAISVĖS PAŽENKLINTI: DAILININKAI ATKURTAI LIETUVOS VALSTYBEI, I tomas. Sudarė ir apipavidalino R. Dichavičius – Vilnius, 2012.

b_200_281_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_Knygos_Laisves-pazenklinti_virselis.jpgTarp praktinės išminties (svarbiausia –­ būti sočiai pavalgius ir išsaugojus visuose skersvėjuos sveiką kailį) ir nepraktinės išminties (gyvybės kaina yra menkesnė už išdavystę ir parsidavimą, už melą ir išverstaskūriškumą) apologetų renkuosi pastaruosius. Pati neturėdama pakankamai drąsos, žaviuosi gebančiais dėl idealiųjų vertybių spjauti į materialųjį komfortą, į fizines ir psichologines grėsmes (pastarųjų – demokratinės visuomenės sočiųjų pašaipa, panieka, skepsis ir pan. – rangas, žinia, nepalyginamas su autoritarinių sistemų fizinėmis grėsmėmis). Tautos, visuomenės, valstybės simbolikos –­ kaip bendrijos vienijimosi ir idealiuoju lygmeniu bei principais liudijimų – nelaikau tuščiais formalumais. Aš neperku ir nepirksiu jokių tarybinių dešrelių, net jei, tarkim, aklojoj degustacijoj jos man pasirodytų skaniausios iš visos pasiūlos. Tuo labiau Laisvė, Tėvynė man nėra tušti žodžiai. Nesu nei pašaukta, nei išrinkta būti Laisvės šaukle, bet džiaugiuosi, kad tokių žmonių atsiranda. Pašauktųjų kalbėjimas, ko gero, neišvengiamai yra kiek egzaltuotas, kartkartėmis sutrikdantis ne tik „praktikus", bet ir mus, idealybę „turinčius omenyje", bet kasdienybę užpildančius žemiškais rūpesčiais...
Visa ši įžanga – spontaniškas atsakas į atsiverstą leidinį „Laisvės paženklinti". Tai Rimanto Dichavičiaus sudarytas albumas, pirmasis tomas, turintis paantraštę „Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei", iškilmingai pradedamas Lietuvos himnu (Vinco Kudirkos „Tautiška giesme"). Emocingas fotomenininko Dichavičiaus įžanginis žodis nuskamba jau toje erdvėje, į kurią turiu žvelgti pasistiebdama:
„Atgimusius iš kovos ir kančios mus vedė tiesa ir teisingumas: DIEVAS, GARBĖ, TĖVYNĖ, LAISVĖ – iš amžių atėjusi ir vėl atgimusi pamatinių vertybių hierarchija." (p. 8)
Kai kada norėčiau purkštauti, nesutikti su aukšta idealizmo gaida, su, mano pajautai, skirties naikinimu, visko – ir pilkųjų, murzinųjų pustonių – apgaubimu aureole:
„Lietuvoje prie laisvės atgavimo prisidėjo visi, kas tik kuo galėjo." (p. 8)
Aš nesutinku su sustatymu į vieną gretą Laisvės kankinių bei tųjų (mūsų visų), saugiai, prėskai, pasilankstant, „ir tada dirbusių Lietuvai"... O Dichavičius tarsi iškasa properšą tarp okupantų ir mūsų, pavergtųjų, bet neparsidavusių, visus mus apgaubdamas kankinystės ir didvyriškumo aureole...
Bet autoriaus emociškai idėjinis tonas suteikia galimybę pasiduoti romantiškajam idealizmui, kurio atotrūkis nuo žemiškosios kasdienybės yra tarsi natūralus.
Atskaitos tašku, suprantama, priimdamas Kovo 11-ąją, Dichavičius labai aiškiai parodo, kad naujieji ženklai, pakeitę nusimestą „seną raudoną drabužį su penkiakampėmis, kūjais ir pjautuvais" (p. 8), liudijo ir naują politinį, socialinį, ekonominį gyvenimą – juk kurta ne tik valstybinė heraldika, bet ir karių, muitininkų, policininkų, kitų pareigūnų – jau savų! –­ uniformos... „Lietuvai reikėjo drabužio, kad laisvė būtų ne tik jaučiama, bet ir matoma pasaulyje." (p. 9) Nepriklausomybės „drabužio" statusą Dichavičius suteikia ir meno kūriniams – rašytojų, kompozitorių, dailininkų kūrybai, bet į leidinį lyg į skrynią, ateities kartoms saugotiną, sukaupia, kaip pats sako, „vizualinę dvasios išraišką".
Idėjinį-patriotinį albumo lygmenį akcentuoja ir Kazio Sajos tekstukas „Laisvės paženklinti", lietuvių ir anglų kalba publikuojamas aplanko užlankose (angliškąjį variantą – kažkodėl tik jį – randame ir po sudarytojo įvado).

*
Platus „Laivės paženklintų" aprėpties laukas sufragmentuotas personaliai pristatant dailininkus. Leidinys, kaip ir dera albumui, vaizdus ir informatyvus: kiekvieną „skirsnelį" sudaro bent du komponentai: trumpa kūrybinė dailininko biografija ir kur kas „žodingesnis" pačios kūrybos bylojimas – kūriniai išties kalba už patį kūrėją. Bet nekart pasitelkiami ir menotyrininkų vertinimai (dažniausiai fragmentai iš leidinių), ir pačių dailininkų žodelis apie save, kūrybą ir pan. Asmeniškas kalbėjimas, žinoma, paveikesnis už sausą biografinių duomenų vardijimą, išprovokuoja ir skaitytojo prisiminimus, pergyvento laiko refleksijas, savas emocines atošaukas... Taip, tarkim, ne vien pritariamai linksėdama priėmiau Giedriaus Kazimierėno prisiminimus apie lietuviškosios Komunistų partijos atsiskyrimą nuo cent­ralizuotosios sąjunginės, pačiam būsimų istorinių paveikslų autoriui tuo metu esant Dailės instituto „kuopelės" vadu (ryžtinga ir drąsi pozicija virsmo metu vis dėlto aktualizuoja ir tą sovietinių funkcionierių mėgstamą formulę: „Ir tuomet...", kurią, deja, galiu ištarti tik su karčia ironija).
Sudarytojas informacinį-emocinį dailininkų pristatymo lauką praplečia ir jaukiai asmeninėmis (nekart – dailininkas dirbtuvės aplinkoje), ir tragiškai herojiškomis istorinėmis nuotraukomis – Baltijos kelias, Sausio 13-oji, Medininkai, iš KGB archyvų ištraukti žuvusiųjų (numestųjų) partizanų vaizdai...
Daugelis pristatomų autorių puikiai žinomi ir dailės prašalaičiui – jų darbai regėti parodose, žiniasklaidoje, pro juos praeita ar stabtelta. Ne vienas knygos herojus yra ir Nacionalinės premijos laureatu tapęs (Vytautas Kašuba, kurio Gediminą, įvairiai vertindami, visi žinome; Petras Repšys, primenant jo freskas Vilniaus universitete, pristatomas daugiausia kaip medalių kūrėjas; Šarūnas Sauka, įsiterpiantis, suprantama, ne drastiškaisiais savo paveikslais, o diptiku „Žalgirio mūšis" bei Lietuvos tūkstantmečiui skirta drobe, papuošusia vieną Prezidentūros salę ir kt.). Turim progos prisiminti, kad vertybinę menininkų laikyseną liudija ir ordinai bei kiti valstybiniai apdovanojimai (jų kavalieriais yra tapęs ir Antanas Kmieliauskas, ir Aloyzas Stasiulevičius, ir Antanas Žukauskas, ir dar ne vienas). Suprantama, į garsiųjų autorių gretą įsiterpia ir mažai kam žinomos pavardės – tarkim, albumą versdami nuo pradžios, po Arvydo Stanislovo Každailio ir jo heraldikos, Stanislovo Kuzmos ir jo Pietos Sausio 13-osios aukoms bei kitų skulptūrų susipažįstame su Vaidila Liudviku Gedminu, buvusiu vyriausiuoju kariuomenės dailininku, sukūrusiu nemažai Krašto apsaugos sistemos, kariuomenės ženklų (medaliai, emblemos, antpečiai ir kt.)... Taigi „rikiuotėn iššaukiami" ir Kūrybos eiliniai, apie kurių autorystę retai susimąstome. Esame žadinami pajausti, kad mūsų valstybinė simbolika ir tokie „kasdieniai" dalykai kaip pareigūnų, kariškių uniformos yra „grynosios" kūrybos ir vertybinio (patriotinio) angažuotumo sintezės rezultatas.
Lietuvos nepriklausomybę liudijančiais ženklais, suprantama, laikomi ne tik „pažodiniai" valstybingumo įprasminimai, bet ir sovietmečiu represuotos dvasios bei veiklos raiška, pirmiausia – krikščioniškoji simbolika. Jos gana gausu: štai Margaritos Čepukienės religinės vėliavos, Kazio Morkūno ar Vytauto Švarlio bažnyčioms skirti vitražai, Vytauto Valiaus drobės, pradedant sovietmečiu tapytomis –­­ „Prikaltas Kristus" ar „Nukryžiuotasis", baigiant kone paskutinių gyvenimo metų (2004) „Paskutine vakariene" (2003), šie motyvai nereti Vaidoto Žuko, Gytenio Umbraso ir kitų kūryboje.
Iš tiesų Dichavičiaus žvilgsnis aprėpia ir „ikinepriklausomybinį" dailininkų laikotarpį, vyresniesiems – neišvengiamą, bet tikrai neregime jokių leninukų. Klausimas, ar būta sovietine ideologija paženklintų darbų pristatomų dailininkų kūryboje, lieka periferijoje, nelabai ir skaitančiojo-žiūrinčiojo aktualizuojamas, nes daugeliu atveju regi titaniškas pastangas teigti tautines ar bendražmogiškas vertybes. Štai skulptoriaus Gedimino Jokūbonio darbai –­ paminklai Antanui Baranauskui, Maironiui, Adomui Mickevičiui; Vlado Vildžiūno, laisvos dvasios apgaubtosios Vilniaus Jeruzalės atstovo, „Lietuviškos baladės", Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus skulptūros...
Leidinio sudarytojas, suprantama, palieka užribyje laisvės suteiktąją erdvę „postmoderniam" vertybiniam nihilizmui – juk jo tikslas priešingas: vertybių teigimas. Vis dėlto pabirų ženklų to, ką pavadinčiau „Laisvės paraštėmis", galima aptikti – pavyzdžiui, Sauliaus Čižiko „Autoportretas Teacher's Whisky butelyje" (įdomu, kad tas pats autorius sukūrė oficialiuosius prezidentų A. Brazausko ir V. Adamkaus portretus, kuriuos norisi – regint tuos nudailintus veikėjus – įvardyti tiesiog oficioziniais).
Kai kurių klaustukų, neskaudžiai krebždenančių, bevartant leidinį iškyla –­ daugiausia dėl atskirų „epizodų" struktūravimo. Tarkim, dailininko Antano Vaičekausko pristatymas (valstybinių apdovanojimų ženklai „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė", „Lietuvos diplomatijos žvaigždė" ir kt., istorinės tematikos piešiniai) pratęsiamas skirsneliu, skirtu jo firmai „Metalo forma", kone (?) jos reklama: pora puslapių skiriama kitų autorių darbams, daugiausia – J. Noreikaitės skulptūrėlėms; ši skulptorė netrukus pristatoma ir „savarankiškai". Arba likau ne itin supratusi „interliudiją", įvardytą kaip „Kauno Karo muziejaus sodelis": viename puslapyje šios Pirmojoj nepriklausomybėj suformuotos erdvės dramatiškos peri­petijos karo ir pokario metais, atgimimas Antrojoje nepriklausomybėje... Ir, tęsiant tekstą, gretimame puslapyje minimos pora tremties neištvėrusių dailininkų pavardžių (Adomas Smetona ir Adomas Brakas –­ būčiau įtarus, kad tokių esama ir daugiau), po to – tragiškos šiandienos filosofų artimųjų žūtys... Gal pernelyg pasiduota „laisvų asociacijų" pagundai, kai netiesioginių sąsajų prišaukta mintis būtinai ir užrašoma. Autorius tikrai turi teisę tokiems laiko, jo ženklų (t. p. ir likiminių) apmąstymui, bet gal visas refleksijas reikėjo sutelkti įvadinėje dalyje, neišbarstant jų bet kaip ir bet kur?
Tokios institucijos kaip Lietuvos monetų kalykla įterpimas į personalijų gretą labiau suprantamas – jos „produkcija" yra ryškus nepriklausomybės liudijimas (nors, manau, nebūtume patyrę nuostolių, apsiribojus vien čia dirbusiais ar dirbančiais dailininkais su gausiais jų kūrybos pavyzdžiais – trys jų ir pristatomi).
Sudarytojo širdies dosnumas išplečia knygos herojų gretas ir už dailės ribų. Štai baigiamasis skirsnelis „Lietuvos fenomenas" (kurį galėtume laikyti „P. P. S.") pradedamas Petru Jonušu – pagerbiant jo nuopelnus inicijuojant ir leidžiant „Lietuvos valsčių" seriją. Kodėl šį skirsnelį užbaigia Antanas Kmieliauskas, kodėl jis „neįpai­šytas" į dailininkų gretą, bent man lieka neaišku (nors jo kūryba – „Pieta", pagerbianti išžudytuosius Rainių politinius kalinius, ar paminklas „Po kryžiumi visa Lietuva", anot sudarytojo, „tikri kultūros žygdarbiai, tapę mūsų savastimi ir epochos bei visos tautos neišdildomais dvasios ženklais", p. 388).
O pats baigiamasis šio leidinio akordas – puslapis Kazimierui Skebėrai, „vienam iš ryškių Lietuvos šviesuolių", du dešimtmečius praleidusiam sovietiniuose lageriuose – tokiems kaip aš (įsikibusiems į schemas ir jų ribas) irgi nuskamba nepagrįstai. Kur kas prasmingiau – ir skaudžiau – atsišaukia pirmasis „postskriptumas": skyrelis, skirtas keliems dar sovietinėje Lietuvoje ne tik savo kūryba, bet ir elgsena teigusiems Laisvę dailininkams, pradedant Arūnu Tarabilda ir užbaigiant tragišku akcentu nepriklausomos Lietuvos gimimą paženklinusiu Rimantu Dauginčiu (susidegino 1990-ųjų gegužę, vos pasiekęs Vengriją, kur turėjo dalyvauti kūrybinėje stovykloje – po tris dienas užsitęsusių sovietinių pasieniečių patyčių).
Užvertęs šį solidų leidinį – turintį ir santrauką (dailininkų pristatymus) anglų kalba – tikrai nebelaužai galvos dėl vieno ar kito puslapio tikslingumo – lieki apgaubtas Laisvės, Tėvynės ir šioms vertybėms pasišventusių asmenybių auros. Daugelio vardų galime ir pasigesti – bet juk autoriaus pažadėta, kad sulauksime tęsinių.

P. S. Birželis – šis žaliuojantis žydintis viltingų pažadų mėnuo – regis, gali būti mūsų istorinės tragikos ir heroikos kodas. Juk tai ne vien 1941-ųjų pirmosios tremties į Sibirą data – įprasminta „Gedulo ir vilties dienos" statusu; birželis ženklina ir 1940-ųjų sovietinę okupaciją, ir Lietuvos mėginimą atsitiesti po nepralieto „vieno kraujo lašo" negarbės – 1941-ųjų sukilimą, Laikinosios vyriausybės (gyvavusios vos keletą savaičių) prisiimtąją atsakomybę... Birželis – tinkamas metas atsiversti „Laisvės paženklintus".

 

b_250_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_LM_virselis24-1.jpg

2012-06-15 nr. 3384

Retro: iš užsienių
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai