Magdalena Kempna. Bučiuojant Jėzulio pėdutes

Kelios pastabos apie kičą šiuolaikiniame religiniame kine

„Faustina“
„Faustina“
Kičas šiuolaikiniame religiniame kine yra kasdienis ir ryškus reiškinys. Be to, kai kultūros moks­lai ėmė šią kategoriją vis labiau vertinti ir pripažino jos svarbą, kičas tapo nepaprastai madingas ir tarp kūrėjų, ir tarp tyrinėtojų. Skaitant specialiąją literatūrą, lengva įsitikinti, kad epitetas „kičinis" pastaraisiais dešimtmečiais įgavo naują turinį, išaugdamas iki vienos svarbiausių kategorijų, vartojamų aprašant šiuolaikinę masinę kultūrą.
Daugybę stilistinių triukų, kultūros tekstų, estetikų, motyvų ir rekvizitų, visuotinai laikomų kičiniais, pasitelkia garsiausi šiuolaikiniai kūrėjai, tarp kurių – su visais postmoderniam menui būdingais prieštaravimais – pripažinti autoriai: Pedro Almodóvaras, Quentinas Tarantino, Robertas Rodriguezas, Davidas Lynchas. Atsižvelgiant į bendras kinematografijos tendencijas ir naujausius kinotyros rezultatus, kičas visiškai nėra marginalinis ar gėdingas reiškinys, koks nors nukrypimas, kurį reikėtų toleruoti. Jis vis dažniau tematizuojamas, naudojamas intertekstualiuose žaidimuose su žiūrovu, puoselėjamas kūrėjų ir kritikų, šimtus būdų (per)aiškinamas, yra ne tik tai, kas linksmina ir džiugina; kartu yra vienas iš veidrodžių, kuriuose atsispindi šiandieninė masinė kultūra, taip pat ir kinas.
Nepaisant to, kičas – kaip kine, taip ir kitose meno srityse bei kasdieniame gyvenime – lieka kategorija, kuriai būdinga ambivalencija. Vis dėlto skiriasi kičas, kuris naudojamas sąmoningai ir kuris yra kūrėjo pasaulėvaizdžio bendraautoris, nuo nesąmoningo kičo, kuris yra vidutinių gabumų, paprastai naivių menininkų vaisius. Be to, šiuolaikinė kinematografija įrodo, kad egzistuoja tokie reiškiniai ir sritys, kurių atžvilgiu apie kičą kalbėti dera labai atsargiai. Vienas iš jų – religinis kinas.

Šakelė, balandis ir Jėzulio pėdutės

„Kristaus gimimo istorija“
„Kristaus gimimo istorija“
Puikiai prisimename šiuos vaizdus: tikinčiųjų minia Jono Pauliaus II laidotuvėse; stiprus vėjas, verčiantis ant karsto padėto Šventojo Rašto puslapius, pagaliau jį užverčiantis. Už transliaciją atsakingi operatoriai su didžia pagarba pabrėžia šią detalę, kuri nuo šios akimirkos rodoma beveik visuose reportažuose, santraukose, taip pat dokumentiniuose ir vaidybiniuose filmuose apie Joną Paulių II, kuriuose naudojama archyvinė medžiaga. Šį motyvą taip pat išvystame Paweło Piteros filme (2008), kardinolo Stanisławo Dziwiszo ir Gian Franco Svidercoschi'o knygos „Liudijimas" adaptacijoje. Stilizuotuose, sulėtintuose kadruose stebime, kaip stiprus vėjo gūsis draiko mišias laikančių dignitorių apdarus ir verčia Šventojo Rašto puslapius. Pakili muzika, sukurta Vangelio, sustiprina rimtį. Šalia knygos motyvo kitame epizode pagaliau atsiranda dar vienas simbolis – žalia šakelė, lėtai krintanti šviesos ruože. Beveik iš karto kyla klausimas: autoriaus vaizdinys ar kičas?
Pradinės abejonės greitai išsisklaido: solidžią Vangelio muziką tuoj pat pakeičia pretenzingas, perdėtai melodingas motyvas, sukomponuotas Roberto Jansono; fragmentai, kurių kūrėjai negalėjo pasinaudoti archyvine medžiaga, buvo praturtinti atgrasiai stilizuotais, inscenizuotais (tariamai dokumentiniais) kadrais, šakelės motyvas kartojamas dar sykį – o kaipgi kitaip – finale, o visumą vainikuoja rėksmingas, be jokių nutylėjimų, skaitmeniniu būdu apdorotas vaizdas, kur matome karstą su jame besiilsinčiais popiežiaus palaikais (balta servetėle uždengtu veidu). Palaipsniui išnyksta dauguma spalvų; vieninteliu spalvotu elementu lieka karsto vidus, kuriame vyrauja balta ir raudona spalva...
Kaip kičas pasireiškia religiniame kine? Atsakymas atrodo gana paprastas: estetikoje, kilusioje iš religinių paveikslėlių, kurių pilnos maldaknygės, neatsargiai ir nemotyvuotai piktnaudžiaujama visuotinai žinomais šventumo „ženklais", gilius simbolius pakeičia konvencionalūs, pilni (perpildyti) pigaus jausmingumo vaizdiniai. Pavyzdžių gausybė: Motina Teresė iš Kalkutos sniego baltumo abitu ir ilgesinga šypsena veide tiesia rankas murziniems, bedančiams, bet laimingiems vaikams ir moterims iš gatvės (Fabrizio Costos televizijos filmo „Motina Teresė" prologas, 2003), Jonas Paulius II tvirtu balsu kalba tikintiesiems akinamai žydro dangaus fone (Giacomo Battiato „Karolis – popiežius, kuris liko žmogumi", 2006), auksinė šviesa apgaubia per laukus einančią vienuolę (Jerzio Łukaszewicziaus „Faustina", 1995), sodo takeliais vaikšto Marija su Kūdikiu, apsirengusi kaip kokio nors provincijos miestelio šoninio altoriaus statula (Teresos Kotlarczyk „Primas. Treji metai iš tūkstančio", 2000). Daugelyje išvardytų filmų galima rasti stilizuotą skrydžiui kylančių balandžių motyvą, o be išimties visuose pasirodo nuvalkiotas šviesos, paprastai taškinės, išsklaidančios tamsą, štampas, įkyriai naudojamas ir filmo „Liudijimas" kūrėjų, pavyzdžiui, inscenizuotuose fragmentuose, vaizduojančiuose Karolio Wojtyłos jaunystę.
Šiuolaikiniame pagrindinės (t. y. katalikų ir protestantų) srovės religiniame kine nėra vietos jaudinančiai Paslapčiai –­ vieta skirta vien stebuklams. Grožį pakeičia tai, kas visuotinai vadinama „gražu", o tikėjimo gelmė iš viso sutalpinama į kelias frazes. Tokių filmų kūrėjų santykis su religija yra –­ kalbant bendriausiai –­ programiškai paviršutiniškas ir gali sietis nebent su Adamo Miaučinskio, kuris Mareko Koterskio filme „Kvailio diena", prieš išeidamas iš namų, stengiasi nepamiršti „išbučiuoti Jėzulio pėdučių" prie durų kabančiam krucifiksui. „Jėzulis" – ne „Jėzus", „pėdutės" vietoj „pėdos", artimas obsesiniam kompulsiniam sutrikimui kasdienis ritualas vietoj gilios dvasinės patirties – tai elementai, apibūdinantys „sumažintą" ir nebrandų Miaučinskio santykį su religija. Nors šis palyginimas nėra labai taiklus, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dauguma šiuolaikinių (ypač televizijos) religinių filmų pastato žiūrovą būtent į vaiko, aistringai bučiuojančio medinės figūrėlės pėdutes, padėtį.

Kičo požymiai

„Motina Teresė“
„Motina Teresė“
Kičo teoretikai paprastai vienu atokvė­piu išvardija šiam reiškiniui būdingus elementus. Geras pavyzdys – Abrahamas Moles'is, kuris mini kičo nesuderinamumą, kumuliaciją, sinesteziją ir vidutiniškumą. Daugelį šių bruožų galima priskirti šiuolaikiniam pagrindinės srovės, katalikų ir protestantų, religiniam kinui. Per audringas diskusijas, kilusias po Melo Gibsono „Kristaus kančios" (2004) premjeros, daugelis kritikų suabejojo režisieriaus naudotų priemonių (pasiekiant efektą prievarta ir žiaurumu) pagrįstumu, pabrėždami, kad jie yra nesuderinami su krikščionių Viešpaties Kančios slėpinio išgyvenimu. Kitaip tariant, pripažinta, kad Gibsonas parodė vien tik įspūdingą Kryžiaus kelio vaizdą, nepalikdamas vietos refleksijai. Laikraščio „Tygodnik Powszechny" surengtoje diskusijoje kunigas Adamas Bonieckis (tarsi teigdamas, jog iš pasakojimo apie Kristaus kančią Gibsonas padarė reginį à la Holivudo veiksmo filmas) atkreipė dėmesį, kad „krikščionys iš tiesų nemato Kristaus triumfo tame, kad kandeliabrai krinta ant dvasininkų galvų, kad kažkas pralaimi, o kažkas tuoj pat nugali. (...) Tai nėra nei tikslu, nei teisinga ir visiškai nejusti Evangelijos dvasios"1.
Kumuliacija ir sinestezija šiuolaikiniame religiniame kine pasireiškia daugybe būdų. Be konvencionalių vaizdinių ir trivialios simbolikos (minėti balandžiai, šviesotamsa ir t. t.), tokiems filmams paprastai yra būdingas per garsus, nuobodžiai sentimentaliai pakilus garso takelis, veiksmingai užgožiantis tylos akimirkas, diegezė, prisodrinta dramatinių ir emocingų, kartais ir efektingų, nors pigių elementų, paprastai skirtų sujaudinti montažo priemonėmis (pavyzdžiui, „Kristaus kančioje" lygiagrečiai sumontuotos dvi scenos – kai Jėzus parpuola po kryžiumi ir kai vaikas Jėzus parpuola žaisdamas). Tobulas religinio kičo kumuliacijos pavyzdys – Catherine Hardwicke filmas „Kristaus gimimo istorija" (2006). Įvairiausi simboliai (nors šiuo atveju reiktų sakyti „ženklai"), susiję su Dievo gimimo tradicija, buvo sugrūsti į filmą, pasakojantį apie vieną didžiausių krikščionybės slėpinių. Hardwicke kūrinyje lengvai įžvelgiami gerai žinomi šio universumo simboliai: čia yra ir žiaurusis Erodas, ir Nekaltųjų vaikelių žudynės, ir Trys karaliai su privalomomis dovanomis, sekantys paskui taip pat privalomą Žvaigždę, yra asiliukas, ant kurio keliauja besilaukianti Marija, yra net – muzikinėje dalyje –­ garsiausios pasaulyje lopšinės „Tyli naktis" melodija, bet visa tai pasiekia kulminaciją gimimo scenoje, kai kadre, sukomponuotame pagal prakartėlės pavyzdį, rodomi Marija su Juozapu ir Kūdikėlis ėdžiose, apsupti piemenėlių tvarte, užlietame Betliejaus žvaigždės šviesos. Panaudotų ženklų kiekis, tiesą sakant, verčia daryti išvadą, kad Harwicke kūrinys labiau yra filmas ne apie Kristaus gimimą, o apie Kalėdas (kasmetinę šventę).
Turbūt nereikia užsiminti, kad toks religinis kinas paprastai yra pritaikytas vidutinio žiūrovo galimybėms ir lūkesčiams. Dėl to nėra prasmės nei narstyti teologinių dilemų, nei imtis sudėtingų simbolių. Taip pat dėl to katalikiškas ir protestantiškas religinis kinas atrodo labai konvencionalus. Ir turbūt būtent čia slypi kinotyrininkų pastebėti hagiografinio kino prioritetai, kad šis daug dažniau pasitelkia madingą, „ekologišką" šv. Pranciškų Asyžietį nei, tarkim, šv. Augustiną ar šv. Tomą Akvinietį. Su šia problema susiduria daugelis biblinių filmų, kuriuose kartojasi visiškai tie patys motyvai, ir į tai atkreipia dėmesį Thomas Leichtas: „Dauguma Evangelijos ekranizacijų mažai dėmesio skiria tam, kad parodytų Kristų kaip Žodžio skelbėją – Kalno pamokslas (...) yra paprastai sutrumpinamas iki kelių aforizmų (...). Visi Jėzaus paveikslai kine apima kelias rinktines, privalomas scenas. (...) Populiariausios scenos yra Viešpaties gimimas, Trijų karalių pagarbinimas, krikštas, gundymas dykumoje, apaštalų išrinkimas, Jono Krikštytojo nukirsdinimas, Lozoriaus prisikėlimas, išpranašauta Jėzaus kančia ir mirtis, šlovingas įžengimas į Jeruzalę, prekiautojų išvarymas iš šventyklos, Paskutinė vakarienė, trigubas Petro išsižadėjimas, nukryžiavimas – taigi visi, kurie yra dramatiškiausi (...), mažiausiai nuobodūs ir prieštaringi šiuolaikiniam žiūrovui. (...) Iš esmės visuose filmuose apie Jėzaus gyvenimą Marijai Magdalenai ir Judui Iskarijotui priskiriamas daug didesnis vaidmuo nei Evangelijose."2

1 http://tygodnik2003-2007.onet.pl/1544,1154268,1,dzial.html
2 T. Leicht. „Słowo filmem się stało – o dylematach ekranizacji Biblii" // Studia Filmoznawcze, T. 25. Red. S. Bobrowski. – Wrocław, 2004. – P. 199.

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas

Pabaiga kitame numeryje

 

Komentarai  

 
-1 #2 kafke 2014-12-18 12:59
kičo paskirtis matomai yra panaši kaip ir tų, kurie įsipareigoję griaut "mitus". Paskutinis tks mano matytas filmas per TV buvo snobo filme odytas kinas apie Šekspyrą. Mol Elžbietos i -osis laikais buvo tokia galinga cenzūra, kad aristokratas, Elžbietos pavainikis, rašyt galėjo tik pseudonimu arba paprašęs kito prisiimt autorystę. Išsityčiojama iš Elzbietos, anglų pasididžiavimo, iš paties Šekspyro. O kai pamačiau kad scenarijų parašė kažkoks Orlovas, tai kiek paaiškėjo ir iš kur toks pavyda kyla... Manau, religingesnio autoriaus už Šekspyrą, dar neatsirado. Todėl demonai jį ir atakuoja kaip tik gali. Ypač už jo "Venecijos pirklį", kurį "antisemitiniu" išvadino Harvardo istorijos dėstytoja Judita Rotschild.

Panašiai buvo sudirbtas buvo ir Leonardas Da Vinči naujausiam Holivudo seriale...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#1 kafke 2014-12-18 12:45
nieko nežinau apie Magdaleną Kempną, bet kaip kinofilė pasirašau po šiuo straipsniu.
Bjauru, kai diletentai imasi statyti filmus apie tai, ko nesupranta. Kataliku save laikantis Gibsonas matomai pašmaikštavo su ta "Kristaus kančia', kuria tik įrodė savo sadomazochistin ius polinkius.,, ką įrodo ir kiti jo statyti filmai. Nors negali sakyti, kad jie būtų pastatyti netalentingai ar nekokybiškai. Bet jo konliktai su ADL lyderiu Abraham Foksmanu, pragyvenančiu iš antisemitizmo (beje, dar gyvendamas Vilniuj jis kitą pavardę dėvėjo ir nuo Holokausto buvo išgelbėtas katalikės, kol ho tėvai partizanavo), rodo, kad asmeninės sąskaitos irgi dominuoja jo filmuose. Visai gali būti, kad tą gražią Rusijos emigrantę žydaitę ir pakišo Gibsono gundymams pats didysis lapinas, kad galėtų pasišaipyt iš jo katalikybės, kas žino?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_250_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_LM_virselis24-1.jpg

2012-06-15 nr. 3384

Retro: iš užsienių
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai