„Reikalinga sąmoningumo revoliucija“

Vytautas Germanavičius. Gintaro Balionio nuotrauka iš MILC archyvo
Vytautas Germanavičius. Gintaro Balionio nuotrauka iš MILC archyvo
AUSTĖ NAKIENĖ kalbina VYTAUTĄ GERMANAVIČIŲ jo CD „Tirpstantys žvaigždynai" pasirodymo proga.
Kaip CD buklete rašo Laimutė Ligeikaitė, plokštelėje kompozitorius drąsiai brėžia savo kūrybinių idėjų geografinius kontūrus. Autoriaus fantazijos srautai, anot pirmojo šios plokštelės kūrinio („Skrydis" 11-ai instrumentų), primena vabzdžių migracijas į tolimiausias Žemės vietas, kompozitorius atsiplėšia nuo jų ir skrieja į kosmoso platybes, apžvelgdamas Saulės sistemos planetų paviršius („Kosminės erdvės" mušamiesiems ir styginių kvartetui), spindulių apšviestus reljefus („Kosminiai spinduliai" sopraniniam saksofonui), skrodžia akinančius žvaigždynus („Gyvatnešis" saksofonų kvartetui) ir pro mistiškus debesis („Smėlynų debesys" 14-ai instrumentų) stengiasi įžvelgti mažytę žemę, kurią atpažįsta iš švyturio varpo garso („Taikos varpas" fortepijonui), aidinčio kažkur ties Ramiojo vandenyno pakrante.
Plokštelėje skamba 1995–2010 m. kūriniai, juos įrašė Lietuvos bei užsienio šalių atlikėjai. Išleido „Domus artis".
Pokalbis nuo muzikos nukrypo pilietiškumo temų link.

Vytautai, pats esate savo muzikos albumų sumanytojas ir leidybos iniciatorius. Kažin kodėl pirmasis albumas yra toks išskirtinis, sudarytas iš kūrinių tradiciniams instrumentams?

Anksčiau niekada nesidomėjau lietuvių tradicine muzika, gal dėl įsigalėjusio požiūrio, kad tradiciniai instrumentai nėra tinkamai ištobulinti, lyginant su orkestro instrumentais, pavyzdžiui, birbynę su klarnetu ar kankles su arfa. Vėliau teko dalyvauti savo kūrinių koncertuose Japonijoje, Honkonge, Mongolijoje, kur muzikinės tradicijos sėkmingai jungiamos su Vakarų muzikine kultūra, liaudies instrumentai nuolat tobulinami. Pavyzdžiui, Japonijoje sukurta visa šakuhači fleitų šeima, jos yra įvairesnių derinimų ir registrų, nei buvo prieš šimtą metų. Įdomu dar ir tai, kad Japonijoje atlikėjas yra ir savo instrumento gamintojas, o muzikavimas –­ visa filosofija. Po šių koncertinių kelionių dainininkės Sigutės Trimakaitės dėka susipažinau su birbynės virtuozu Irmantu Andriūnu, ieškančiu naujų birbynės tembrų ir atlikimo būdų. O per Irmantą susipažinau su kanklininke Aiste Bružaite, tada dar studente, kuri dabar yra pati geriausia ir įdomiausia kanklininkė Lietuvoje. Taip ėmė gimti nauji kūriniai solo, duetams, trio, kuriuose panaudojau naujus grojimo būdus, tinkančius ne tik šiems instrumentams. Norisi didžiuotis, kad turime išlikusį neįkainojamą muzikinį paveldą, kurį daugelis Europos tautų yra jau praradę –­ savo senuosius muzikos instrumentus, todėl praplėčiau jų galimybes moderniomis XXI amžiaus spalvomis.

O kaip antrasis albumas, „Nežinomos erdvės", kuriame skamba muzika styginiams? Ar jį taip pat vienija instrumentams būdinga garso spalva, ar kokia nors kūrybinė mintis, metafora?
Seniai turėjau sumanymą sudėti kūrinius styginiams į vieną albumą, taip pat ir parašytus su styginiais grojantiems solistams ir ansambliams, kadangi visi šie kūriniai dažnai skambėjo užsienio šalių šiuolaikinės muzikos koncertuose, buvo sulaukę gerų atsiliepimų. Albumas atsirado bendradarbiaujant su altininku ir styginių kvarteto „Chordos" vadovu Robertu Bliškevičiumi. Įrašyti devyni kūriniai, sukurti nuo 1996 iki 2008 metų skirtingose šalyse: du kūriniai parašyti Anglijoje, po vieną Kanadoje ir Gotlando saloje, kiti –­ Lietuvoje. Tačiau galbūt ne tai svarbiausia. Juos sieja komponavimo technika, kuri padeda kurti skirtingas muzikines erdves. Jei palyginčiau tris kūrinius, griežiamus styginių kvarteto (su fortepijonu arba akordeonu), tai pirmajame kūrinyje garsų aukštis yra tikslus, o paskutiniajame garsai virsta neapibrėžto aukščio garsų tembrine raiška. Prisimenu, baigus įrašus, Bliškevičius pasakė: „Tavo kvartetuose vis mažėja garsų." Devynis kūrinius taip pat sieja vaizdinio ar filosofinės minties perteikimas muzikinio audinio struktūra. Garsais ir spalvomis ten atvaizduoju Andų kalnų viršūnes, M. K. Čiurlionio paveiks­lų triptiką, Neringos kopas, Viduržemio jūros salas, Australijos tylos erdves ar akustinio šešėlio dykumoje formas.

Albumas „Nežinomos erdvės" turbūt įvairiausias – man patinka, kad jame galima išgirsti ne tik ramių, bet ir labai veržlių, energingų jaunystėje parašytų kūrinių. O kaip trečiojo, „kosminio" kamerinės muzikos albumo visuma? Kaip kompozitorių gali įkvėpti vandenyno gelmės, dykumų audros, tolimų žvaigždžių sprogimai ir kitokie fizikiniai ir kosminiai judėjimai?
Naujausios plokštelės kūriniuose naudoju komponavimo būdą, vadinamą neapibrėžtumu. Tai kūrybos technika, kai atlikėjui paliekama vieno ar kito muzikinio parametro atlikimo laisvė. Šiuo būdu buvo parašytas kūrinys saksofonui solo, kurį įrašė Petras Vyšniauskas, o vėliau sukurta ir daugiau kūrinių didelių sudėčių ansambliams, fortepijonui, mušamiesiems, saksofonų ansambliams. Nežinau, kaip tai atsitiko, bet visi šie kūriniai vienaip ar kitaip susiję su kosmine erdve ar idėja. Gal todėl, kad mane nuo mažens traukė žvaigždėtas dangus, ir suaugęs, kai mokiausi ir gyvenau Kalifornijoje, vakarais važiuodavau į Chabot observatoriją, įsikūrusią ant Oaklando kalvų, stebėti žvaigždžių ar dangaus kūnų išsidėstymo ir judėjimo. Todėl šis naujasis albumas pavadintas „Tirpstantys žvaigždynai" ir gali reikšti žvaigždynų gyvavimo ciklą, taip pat ir Žemėje vykstančią gyvybės kaitą. Su kosmosu susijusios idėjos ateina ne tik iš stebėjimų, bet ir iš interneto tinklalapių žinių apie įvykius mūsų galaktikoje, kitose galaktikose, kurie labai patrauklūs – su video pavyzdžiais bei fotografijomis. Prieš imdamas rašyti kūrinį saksofonų kvartetui „Ophiuchus", BBC portale perskaičiau apie žvaigždės sprogimą, kurio šviesos srautai buvo matomi iš Žemės, ir buvau paveiktas šio įspūdžio. Rašydamas kūrinį „Taikos varpas", gyvenau JAV Vakarų pakrantėje, o pianistas Aidas Puodžiukas – Rytų pakrantėje, mes vienas kito dar nepažinojome. Kūrinys buvo apie skambantį vandenyno pakrantės švyturio varpą, ir atlikėjui be kompozitoriaus pastabų buvo visiškai suprantama ir aišku, kaip kūrinį reikia atlikti. Manau, kad gyvenimas prie vandenyno, nesvarbu kurio, duoda pojūtį, ir žinai, ką reikia daryti. Ilgiausias šio albumo kūrinys – „Kosminės erdvės" mušamiesiems ir styginių kvartetui – tarsi kelionė per visus mūsų Saulės sistemos planetų ir dangaus kūnų paviršius į beribę visatą. Dėl mušamųjų instrumentų įvairovės ir atlikėjo Sauliaus Astrausko išradingumo pasisekė sukomplektuoti įdomias instrumentų sudėtis, atspindinčias planetų paviršių sandaras – termobranduolinę, kietąją, uolėtąją, dujinę, ledinę ir išsklaidytą, o pabaigoje kartu su Vilniaus styginių kvartetu „pašokti" „Ateivių šokį".

Kokie įspūdžiai – ar patiriami keliaujant, ar ką nors studijuojant, ar bendraujant su žmonėmis – dabar labiausiai skatina kūrybiškumą?
Įspūdžiai būna labai įvairūs: kartais klausantis kitų šiuolaikinių autorių kūrinių fragmentų gali kilti puikių idėjų naujam kūriniui, net nepatikę ar, mano nuomone, nepavykę kūriniai, juos išgirdus, sukelia minčių, „kaip nereikia rašyti". Įvairiose šalyse patirti įspūdžiai ar bendravimas su žmonėmis, įdomūs pokalbiai, perskaitytos istorijos, kitų sričių menininkų kūryba – daug kas gali veikti vaizduotę, kad ir žmogaus akys, kuriose gali išvysti kažką, apie ką nebūtum net pagalvojęs. O gal tai tik priminimas to, kas glūdi tavo sąmonėje ar pasąmonėje. Jei tau kas nors svarbu, visada rasi atsakymą į neraminantį klausimą.

Negaliu nepaklausti, kaip Jus veikia aplinkinių nusivylimas, netikėjimas laisvomis raiškos galimybėmis. Ar įmanoma susikaupti ir ramiai rašyti muziką, kai Lietuvą ištiko liberaliosios demokratijos krizė?
Muzikos kūryba – tartum meditacija, turi įeiti į kitokią būseną, o baigęs kurti –­­ iš jos sugrįžti, kad vėl taptum „normaliu" visuomenės nariu. Nors galima toje būsenoje ir pasilikti, jei tave patenkina supanti aplinka. Tačiau tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, tikrai nedžiugina. Apmaudu, kad mūsų visuomenė tokia neišsakanti savo nuomonės, nepilietiška. Kadangi ilgai gyvenau JAV, patyriau, kad ten žmogaus laisvės visiems įsigėrusios į kraują, kiekvienas jaučiasi esąs pilietis, turintis savo nuomonę ir nebijantis ją pasakyti. Jei valdžiai kyla kokia nors problema, tuoj sujuda visuomeninės organizacijos, profsąjungos, ima rašyt ir kalbėt intelektualai, ir reikalai pajuda, nes būtina atsižvelgti į visuomenės nuomonę ir ieškoti sprendimų...

Vadinas, Jums laisviausia ir labiausiai organizuota pasirodė amerikiečių visuomenė, nors ir patyrusi sunkią ekonominę krizę, bet nepasidavusi. Ten buvo nelengva, Niujorke gyvenantis dailininkas Aidas Bareikis viename pokalbyje net liūdnai pajuokavo, kad „laisvė bankrutavo", bet turbūt amerikiečių visuomenė yra mums sektinas pavyzdys. Jei valdžios ir piliečių nuomonės nesutampa, tuoj ima rašyti apžvalgininkai, kalbėti laidų vedėjai, uždainuoja dainų kūrėjai, pas mus vadinami bardais...
Kiekviena demokratija yra skirtinga, nes ją kūrė skirtingos visuomenės, juk prancūziška demokratija skiriasi nuo angliškos, vokiškos, skandinaviškos ar japoniškos, o ypač amerikietiškos, tačiau jas jungia bendros demokratinės idėjos ir principai. Atvykęs į Ameriką, tikrai pajunti individo laisvę ir nepriklausomybę, tikrai tą jaučiau, nors amerikiečių visuomenėje veikia griežti įstatymai ir taisyklės, kurių visi turi laikytis. Įdomu, kad ten aš pasijutau tikru europiečiu, atvykusiu iš Europos kontinento, ten europinės vertybės, europinės kultūros tradicijos man tapo ypač svarbios. Lietuvoje labai trūksta vakarietiško tipo intelektualų, daugelis tų, kurie buvo nelinkę prisitaikyti, tylėti, išvažiavo. O būtų gerai, kad jie reikštųsi. Man kartais atrodo, kad visa Lietuvos visuomenė, visi jos sluoksniai yra tarsi be nuomonės, be balso: prisitaikėliška mūsų užsienio ir vidaus politika, jeigu iškyla koks svarbus klausimas, partijos taip pat neišsako savo nuomonės, žiniasklaida irgi tik kažką aptakiai pakalba. Taip elgiasi visi piliečiai, net jaunimas. Atrodytų, gabus jaunimas turėtų būti nekonformistiškas, nepaklusnus, tačiau matyt savo vietą gyvenime greičiau randa tie, kurie nesišiaušia, patyli.

Visuomenininkų renginyje išgirdau šūkį: „Pilieti, užteks tylėti!", manau, kad tai labai geras šūkis.
Taip, dabar mums reikalinga sąmoningumo revoliucija, kuri keistų žmonių mąstymą, tarpusavio santykius, ugdytų atsakomybę, iniciatyvas, visuomenė privalo kurti tokią demokratiją, kurioje pati norėtų gyventi.

b_269_250_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_tirpstantysZ.jpgVisai įdomu, kiek pilietiški yra kompozitoriai ir muzikologai? Turbūt muzikologai nelabai aktyvūs dėl jiems, kaip ir visiems mokslininkams, būdingo individualaus darbo, užsidarymo, bendrumo nejutimo. Nors galėtų būti kritiški, nes kritinių pastabų sakymas yra įprasta jų profesinės veiklos dalis. Turbūt mokslininkai taip buvo suaugę su savo valstybe, taip stengėsi dirbti Lietuvai, kelti mokslinių tyrimų lygį, atitikti įvairiausius reikalavimus, kad nepastebėjo, kaip ėmė suktis savo rate, atitrūko nuo visuomenės. Dabar tikrai reikia kito požiūrio, reikia suprasti, kad kritikuoti savo valstybę yra padoru, tobulinti savo pačių sukurtą sistemą tiesiog privalu. O kaip kompozitoriai, ar jie ką nors kritikuoja?
Kai įstojau studijuoti kompozicijos į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, vieni pačių aktyviausių kovotojų ir visuomeninio judėjimo lyderių buvo akademijos kompozitoriai ir muzikologai, kurie man tada dėstė – prof. Vytautas Landsbergis, prof. Julius Juzeliūnas, prof. Osvaldas Balakauskas ir kiti. Susidaro įspūdis, kad vyresnioji karta ir dabar liko visuomeniškai aktyvi. Tačiau dauguma kolegų paskendę buities ir finansiniuose rūpesčiuose, jų nuomonė lengvai gali būti valdoma naujų kūrinių užsakymais, pasiūlymais įtraukti kūrinius į festivalių ar koncertų programas ir pan. Mažai kam rūpi visuomenės interesai, visi kovoja tik už save. Viešos kritikos labai vengiama, o turinčius savo nuomonę, nepatenkintus bandoma nutildyti. Galbūt nuo sovietinių laikų įskiepyta, kad kritikuoti blogai, jeigu kritikuoji, vadinasi, sieki asmeninės naudos. Vakarų visuomenėse pozityvi, argumentuota kritika padeda eiti į priekį, ji skiepija toleranciją, pagarbą vienas kitam, supratimą ir mokėjimą pripažinti progresyvesnę nuomonę, kuri gali atnešti daugiau naudos visuomenei, nei ankstesni įsitikinimai. Prisimenu, kaip Mills kolegijoje, kur studijavau, po paskaitos visada prasidėdavo diskusija. Studentų ir profesoriaus nuomonės, aišku, skirdavosi, ir tai būdavo įprasta, dalyvaujantieji diskusijoje stengdavosi apginti savo nuomones ar prieiti prie bendrų išvadų arba suformuluoti naujas prielaidas ir atsakymus. Tos diskusijos ugdydavo laisvą, nepriklausomą žmogų, jaučiantį pareigą, esant būtinybei, viešai pasakyti savo nuomonę. Kad Lietuvos visuomenė būtų laisva, turėtų atsirasti didesnis kritiškai mąstančių žmonių kiekis, o šiandien to dar nėra.

Vis tik pilietiškiausia visuomenės dalis –­ menininkai. Gal todėl, kad jie įpratę atviriau reikšti savo jausmus. Štai mokslininkai neišlieja susikaupusio pykčio, nors patiria nemažai neigiamų emocijų, o menininkai supranta, kad, jaučiant spaudimą, reikia, rėkti, trypti, šaukti. Aš įvertinau menininkų įniršio pasireiškimą, prieš porą metų teatro festivalyje „Sirenos" žiūrėdama estų teatro NO99 spektaklį „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui". Ten buvo pašiepiama valdžia, mananti, kad kelius tiesti, stadionus ir arenas statyti reikia, smėlį paplūdimyje pilti reikia, o meno remti nereikia, nes ji to meno nesupranta. Spektaklyje menininkai buvo raginami palaikyti vieni kitus: nesiskųsti, kad nusibodo televizija, bet nueiti į koncertą, nesibodėti, kad laikraščiai rašo ne tai, kas iš tikrųjų įdomu, bet perskaityti knygą, aplankyti parodą. Būtų lengviau, jei dailininkai palaikytų kompozitorius, kompozitoriai – rašytojus, rašytojai – šokėjus ir t .t. Dabar jau ir iš lietuvių aktorių lūpų skamba aštrūs žodžiai, mūsų teatro scenoje kalbama apie socialinę neteisybę, emigraciją ir kitus svarbius dalykus.
Norisi tikėti, kad ir menininkai, ir visuomenininkai išmoks susivienyti dėl bendrų idėjų. Nors visi esam skirtingų pažiūrų, skirtingų įsitikinimų, turim išmokti palaikyti vieni kitų iniciatyvas, ko nors siekti kartu.

Matau, esate laisvas menininkas, ne vien tuo atžvilgiu, kad esate laisvai samdomas, bet ir kad pasisakote už žmogaus ir žodžio laisvę. Linkiu Jums sėkmės!

 

b_250_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_LM_virselis24-1.jpg

2012-06-15 nr. 3384

Retro: iš užsienių
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai