Margarita Matulytė. Apie vieną Maironio portretą

Lietuvos dailės muziejus, Maironio lietuvių literatūros muziejus ir Regionų kultūrinių iniciatyvų centras gegužės 25 d. Palangos gintaro muziejuje atidarė Lietuvos muziejų kelio projekto parodą „Maironis ir Palanga", skirtą lietuvių literatūros klasiko Jono Mačiulio-Maironio (1862–1932) 150-osioms gimimo metinėms paminėti. Paroda atskleidžia Maironio poetinį ryšį su Palanga, kurioje jis nuo jaunystės iki paskutiniųjų metų lankydavosi beveik kiekvieną vasarą, ir pristato poeto pamėgtąjį pajūrio kraštovaizdį. Pagrindinis ekspozicijos akcentas –­ Maironio Palangoje fotoportretas.

Nežinomas fotografas. Maironis Palangoje. 1930 m. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių
Nežinomas fotografas. Maironis Palangoje. 1930 m. Iš Maironio lietuvių literatūros muziejaus rinkinių
Ši Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugoma fotografija specialistams buvo žinoma, tačiau niekada neiškelta kaip asmenybę reprezentuojantis portretas. Kažin, ar ir pats Maironis tokiam savo atvaizdui skyrė tiek dėmesio. Jo mėgstami ir namus puošę portretai – tapyti. Dailininkų Jano Mioduševskio, Adomo Varno, Jono Janulio, Sofijos Dembovskytės-Römerienės kūriniai pagal anų metų oficialaus visuomenės veikėjo vaizdavimo kanonus realistiškai ir kiek patetiškai išreiškė žymaus žmogaus – kunigo ir poeto –­ įvaizdį. Jam atliepia ir gausi Maironio fotoportretų galerija. Ne vienas eksponuotas ir publikuotas atvaizdas jau tapo kultiniu. Tarp jų, beje, įsirašė ir poeto įvaizdį įtvirtino kita, Vandos Zaborskaitės paskelbta ir pagal amžininkų atsiminimus aprašyta, Palangoje daryta fotografija – Maironis šviesiu apsiaustu, su balta skrybėle ir lazda (fotografuotas su bičiuliais grafų Tiškevičių parke apie 1925 m.).
Tačiau kuklus, Maironio archyvo stalčiuose tarp įprastų biografinių liudijimų pasiklydęs atvaizdas, menantis 1930-ųjų vasarą, kai iki poeto mirties buvo likę tik dveji metai, turi ypatingą ikoninę galią –­ prikausto dėmesį, sujudina sąmonę ir jausmus, įsirėžia atmintyje ir nebepalieka. Šią fotografiją verta priskirti prie ikoninių dėl dviejų motyvų – jos sakralinio įtaigumo ir portreto, kuriame gausu krikščioniškosios ikonografijos simbolių, sukūrimo tipo. Tai ne ekspresyvios kasdienybės akimirkos pagava, ne įvykio dokumentas, bet ir ne oficialus portretas, kuris dažniausiai kuriamas studijoje arba uždaroje erdvėje, minimalizuojant foną ir visą dėmesį sutelkiant į asmenybės reprezentacinį „pateikimą". Tai – ne tik portretas peizaže, prasminga inscenizacija su tikslingu dviplanės kompozicijos ir jos elementų pasirinkimu, bet ir daugiareikšmis kreipimasis, skatinantis suklusti ir suprasti. Nežinomas fotografas, siekdamas pavaizduoti romantizmo ir modernios epochų sankirtos žmogų veikiausiai intuityviai vaizde sutalpino ir sujungė tai, kas reikšminga ir turi semantinę prasmę, todėl gali būti suvokiama alegoriškai ir interpretuojama ikonografiškai.
Tad bandykim nuosekliai ištirti vaizdą. Pirmame plane –­ asmenybė pristatoma en face, pagaunant ir įtraukiant žvilgsnį į bend­rą idėjinę programą. Akis dengia akiniai ir jos nėra ryškios, bet to pakanka, nes čia akys yra ne fizinių bruožų dalis, o sielos veidrodis, atspindintis vidinius procesus, atveriantis dvasinį regėjimą. Taip įamžintas Maironio žvilgsnis perteikia ypatingą susikaupimą – dialogą su ateities būtimi. Kitas svarbus portreto elementas – rankos, kurios krikščioniškoje ikonografijoje žymi galią. Dešinė ranka yra dvasininkų, ja laiminama, o kairioji – valdovų, ja nurodoma. Taigi ir Maironio rankų sudėjimas nėra atsitiktinis: jo dešinioji ranka su prelato žiedu uždėta ant knygos – laiminanti žodį, o kairiosios smilius į žodį nurodo. Nežinia, kokią knygą pasirinko Maironis šiai fotosesijai, bet, akivaizdu, ji taip pat nėra atsitiktinė –­­ juk knyga yra svarbus teologo atributas, išminties simbolis. Be to, knyga atversta –­­ tai pažinimo ženklas. Šviesos refleksija suteikia tekstui švytėjimo, „išdegina" visus ženklus, ištirpdo juos į tą vienovę, tą visatą, kurią talpina Liber Mundi (Pasaulio knyga). Nebesvarbu, kas ją sukūrė, kas joje surašyta, nes čia ji – Maironio knyga, o tiksliau, Maironio pasaulio knyga. Neįmanoma nepastebėti ir sukryžiuotų kojų pėdų, taip šiltai atliepiančių šioms poeto eilėms:

Einu kaip amžinas keleivis
Be prieštaravimo maldos
Ir laimę čia tik kaip praeivis
Žinau iš tolimos gaidos.
(„Išvažiuojant")

Nuotraukos fragmentas
Nuotraukos fragmentas
Ir pagaliau krėslas – jis nėra per daug puošnus ir ištaigus, todėl sostu, kaip pasaulietinės ir sakralinės valdžios simboliu, nepavadinsi. Bet juk Maironis tos aukščiausios hierarchijos ir nepasiekė: vyskupo titulo negavo, o ir už savo poeziją anuomet skaudžiai plaktas. Dabar tai jau nebesvarbu. Jis pasirinko savąjį taką, tokį pat šviesų, kaip kad šis vasarinėje Palangoje, ir nenukrypo nuo jo. Nors Maironis pasakytų, kad ne jis, o jį pasirinko.
Antras planas ne tik suteikia nuorodas į lokalų kontekstą (fotografuota netoli Palangos bažnyčios klebonijos, kur Maironis apsistodavo), bet taip pat nuaudžia daugybę reikšmių. Vis dėlto tai nėra chaotiška ženklų raizgalynė – fone aiškiai matomi trys lygmenys. Pirma, ką pastebi, tai gėlès – laikinumo ir baigties vaizdinį. Žiedai – ne rožių ir ne lelijų, o flioksų, skleidžiančių dangišką aromatą ir seniesiems graikams reiškusių liepsną (phlox). Liepsnojančios gėlės. Jos pabrėžia ypatingą maironiškojo žvilgsnio jėgą. Kitas lygmuo – medžiai, įprasminantys amžinąją gyvybę. Juk kasmetinis medžio atsinaujinimas siejamas su krikščioniškąja atgimimo, prisikėlimo, pergalės prieš mirtį idėja, o jo modelis jungia pasaulį į vieną tvarinį. Ir ši alegorija taip pat turi sąsają su pirmuoju planu – Maironio knyga, tokia pat talpia ir nemirtinga. O trečias lygmuo yra šventovės ansamblis – Dievo namai, kur nuolankiai tarnauja Maironis, ir tai, žinoma, patvirtina prelato sutana. Beje, dvasininko apsiaustas kiek prasegtas ir demonstratyviai papuoštas kišeninio laikrodžio grandinėle. Toks familiarumas yra ne fotografo ar jo herojaus klaida, o stilius, kurį kunigai mėgdavo demonstruoti net oficialiuose portretuose (pavyzdžiui, minėtame J. Janulio 1924 m. kūrinyje). Nors dabar tokia nereikšminga detalė primena, kad poetas ne kartą per atvirą širdį, meilės ir tikėjimo simbolį, išpažino savo skausmingus išgyvenimus:

Ar aš kaltas, kad mano širdies
Nenukalta iš šalto akmens?
Kad tiek sykių apgautos vilties
Neišsemsi kaip marių vandens!
Rodos, širdžiai paskirta mylėti,
Tai kodėl gi jai tenka kentėti?
(„Ar aš kaltas")

Bet kaip pastebėjo Tomas Venclova, širdis Maironio poezijoje yra „ne vien romantiškas štampas, nuoroda į jausmų pasaulį. Širdis logiškai ir etimologiškai siejasi su centru, harmonija, pusiausvyra: joje susitinka, per ją persilaužia mikrokosmas ir makrokosmas. Poetas, tapdamas pasaulio širdimi – ar šerdimi – paverčia visą savo egzistenciją mitologema, ženklu būsimajam laikui" (Aidai, 1982, Nr. 5).
Ir pagaliau paskutinis štrichas šiame portrete – palaima pripildytą vaizdinį ardo fotografijos paviršiaus subraižymai, kurių nei prasmės, nei „autoriaus (-ių)" nustatyti neįmanoma, todėl anoniminį vaizdaraštį tenka priskirti Laikui, užkodavusiam ne vieną neįmenamą paslaptį ir šifro raktus nusinešusiam su savimi į nebūtį.
Sakysit, visa tai yra tik sutapimas, o Maironis sakytų, kad tai – Dievo ranka.

 

b_250_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_LM_virselis24-1.jpg

2012-06-15 nr. 3384

Retro: iš užsienių
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai