Jūratė VISOCKAITĖ. Nuo Sorokos iki Drakulos

b_287_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_Autors_portretas.JPGPaeiliui du lėktuvėliai Vilnius–Ry­ga–Kišiniovas, dėkui Aukščiausiajam, pakelia ir nuleidžia oro uoste, kuris atsivėrusiu peizažu ir rožių kvapais primena Tbilisį. Tačiau automobiliu įšovus į tiesų vieškelį tave tuoj pat pasitinka šio miesto dvyniai-vartai, tokie brežneviniai daugiapakopiai daugiaaukščiai, kurie jau aiškiai sako: sveiki atvykę į Kišiniovą! Pakelėse susodinti simpatiškai pakoreguoti, proporcingai nuaugę šilkmedžiai, bet centre ir senamiestyje visgi dominuoja individualistai nusilupusia oda platanai. Pietų medžių šakos dengia dangų ir saulę, daugumos kamienai kruopščiai sovietiškai iki pusės nubaltinti kalkėmis. Moldavijoje mažai vandens (visur matysim dirbtinius ežerus), todėl šuliniai iš kiemų iškeliami prie pat vartų visiems praeiviams, iš tų kiemelių su geležiniais varteliais ir sukurtas Kišiniovo kieminis senamiestis – vieno ar dviejų aukštų ir tik XX a. pradžios (ankstesnis nuėjo nebūtin su ugnimi ir drebėjimais).
Moldavijoje dabar 3 su puse milijono (emigracijoje, daugiausia Italijoje, apie milijoną), Kišiniove – 700 tūkstančių. Sezoninės trešnės 5 Lt, šviežios bulvės –­ trys, duona ir pienas parduotuvėse Alimentarna –­ kaip ir pas mus, atlyginimai, žinoma, mažesni, bet nesinori dabar gilintis į kvailus skaičius.
Moldavai įsitvėrę dvi spalvas – baltą ir mėlyną. Net kryžiai kapinėse skaisčiai mėlyni. Iš senamiesčio su asfaltuotais ir platanų šaknų iškeltais šaligatviais į miesto kapines ir užsukam. Garsiausiai operos dainininkei Marijai Biešu atsirado vietos prie pat centrinio tako (palaidota tik ką, gegužės 16 d.). Bet vietos yra ir tiems, kurie gerai užsimoka – suręsti švieži panteonai su kolonomis, liūtais, dar bevardėmis marmuro lentomis.
Ateivį iš Marijos žemės moldavų kapų atmosfera nuteikia optimistiškai.

* * *

Kišiniovo centrinės kapinės
Kišiniovo centrinės kapinės
Mums turbūt pasisekė – su Lietuvos ambasadore Moldavijoje Violeta Motulaite ir dar govėda ES diplomatų važiuojam 170 km į šiaurę – Sorokoje bus tariamasi dėl visokiausių ekonominių „injekcijų". Kol už uždarų durų vyksta posėdžiai, ropščiamės į išreklamuotą цыганская горка pas čigonų baronus. Vaizdas nepakartojamas, mano fotoobjektyvas jo nesutalpina. Pasakojama, kad dauguma šitų rūmų yra tušti, šeimininkai uždarbiauja kas kur, jų šeimynos gyvena šalia kieme prilipdytuose nameliukuose; juokaujama – trys bronziniai žirgai štai ant namo frontono, o perviršiui ketvirtajam pastatyta arklidė; pagrindinė duobėta gatvelė vadinasi Išsilaisvinimo.
Reikia manyt, kad Vilniaus Kirtimų verslui vadovaujama iš čia.
Sorokos tvirtovė
Sorokos tvirtovė
Sorokos tvirtovė (XVI a.) – ant kosmiškai aukštų Dniestro krantų. Upė yra Moldavijos ir Ukrainos siena. Lietuvio akys čia turi teisę apsiašaroti, nes prieš jas –­ LDK ribos... Žinoma, apmaudu, kad šios tvirtovės (ir ne tik šios) gidė, užrašai ir ženk­lai dažniau mini čiabuviams mielesnius slaviškus ordų nugalėtojų vardus. Galbūt, išaušus šviesiam Moldavijos ir Ukrainos rytojui ES sudėtyje, bus sudėlioti teisingesni istoriniai akcentai. Kol kas Lietuvos vardas atstatomas tik švelniais diplomatiniais kanalais. (Mūsų ambasados kalendoriuje: pagalba moldavų teisinės sistemos reformoje; lietuvių ir moldavų tautinių juostų paroda; Besarabijos žydų ir Lietuvos architektūros paveldo fotografijų paro­da; lietuvio Džeraldo Bidvos koncertas su Kišiniovo kameriniu orkestru ir t. t.)
Violeta prašo manęs surinkti visus senus žurnalo „Vilnius" (rusų ir anglų kalba) numerius – jie čia aukso vertės.

* * *

Lipkanų žydų kapinės
Lipkanų žydų kapinės
Keliaujant per Padniestrę, per moldavus-rumunus-ukrainiečius, na, tikrai kas kelios minutės pro automobilio langus šmėkščioja cerkvių ir cerkvaičių svogūnėliai, koplyčios, kryžiai su skulptūromis. Čia save ir, žinoma, ne tik save gerbiantis žmogus Viešpaties namus stato greitai, nesidairydamas į šonus, o turtingoje Ukrainoje –­ netgi savarankiškai, visai savo familijai.
Mano galva, moldavai su savo religija (ir istorija) apsieina labai šiltai, natūraliai ir nepreciziškai – tikrai stačia-tikiškai. Cerkvių šventieji numaliavoti, taip sakant, be drebulio širdyje, greitosiomis. Senesnę freską sunkiai atrasi –­ net didesnėse maldyklose spindi intensyvios šviežios spalvos, dėtos viena ant kitos ir vėl viena ant kitos. Du vienuolynai – Rudi ir Kalarašovka –­­ pakerėjo ne sienomis, o žmonėmis: viena linksmuolė vienuolė prisiminė Vilniaus „tris didžiuosius kankinius" ir pasiūlė, jei alkani, tuoj pat pavalgydinti; kita, liūdna ir kalbanti prancūziškai, prie įėjimo padabinusi sijonais bei skarelėmis, atsisveikinant netikėtai šūktelėjo: „Простите меня!" Užmiršau, kaip reikia atsakyti, ir ji pasufleravo: „Бог простит."

* * *
Neišvaizdžiame Lipkanų miestelyje sustojame dėl jo lietuviško vardo ir žydų kapinių. Čia XVII a. apsigyveno išeiviai iš Lietuvos – „lipkanai" (kurjeriai, mokesčių rinkėjai), kurie, manoma, ir pakrikštijo vietovę „lipka". Prekyba augo, daugėjo žydų, išsistatė net 12 sinagogų. 1900 m. Lipkanuose buvo 3386 gyventojų, iš jų –­­ 2628 žydai. O Katastrofos išvakarėse žydų buvo net apie 10 tūkstančių. Karo metais miestelis sudegė, liko tik kapinės –­ švariai nacių ir nenacių iššluoti buvo šios ir kitų aplinkinių vietovių žydai. Lipkanai, kaip rašoma internete, figūruoja net Niujorko viešosios bibliotekos „Atminties knygoje", bet šiandieniniame miestelyje juntama tam tikra šalta distancija nuo tos išskirtinės tragiškos atminties. Kelelis į centre tyliai glūdinčias kapines duobėtas, antkapiai paskendę žolėje, ant jų nesimato nė tradicinių čia apsilankiusiųjų akmenų krūvelių, o turgelio prekeivė nuoširdžiai paklausia: „Bet kam gi jums tų kapinių reikia?"
Kompleksų ir kaltės jausmo palyginimams?

* * *

Paminklas Pauliui Celanui
Paminklas Pauliui Celanui
Kertam šiaurinę Moldavijos sieną, nes norim išvysti dar porą LDK tvirtovių jau Ukrainos teritorijoje ir mažai pažįstamus, bet „nuvažiuosi – nepasigailėsi" Černovcus. Miestas (250 tūkst.) pritrenkia: iš provincialios Moldovos staiga imi ir įsuki į europinę urbanistinę oazę. Daugiau nei šimtą metų Černovcai priklausė Austrijai-Vengrijai, taigi specifinis antspaudas buvo uždėtas, ir tu vaikštai lyg stabiliosios Vienos gatvėmis. Radom net dvi gatves Goethe's ir Schillerio vardais pavadintas, ir tai nė kiek nenustebino; ilgai ieškojom ir visgi kukliame skverelyje aptikom paminklą poetui, rumunų žydui Pauliui Celanui, gimusiam Černovcuose.
Bet svarbiausias mieste yra Universitetas (1864 m.), įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Netradicinės išvaizdos raudonų plytų komplekso architektūra priskiriama bizantiškajam stiliui, bet dėl gausybės kaminų, mozaikų, erdvių jis toks originalus, kad panašus tik pats į save.

* * *
Toliau – Chotynas – LDK paribio tvirtovė (1400 m.), suręsta ir Vytautui Didžiajam pridėjus kapšą pinigų. Atsiveriančios erdvės –­ kaip ir Sorokoje su tuo pačiu Dniestru –­ praplečia tavo pasaulėjautą, net jei esi bukas bukiausias. Patenkintas stovi ir krapštai galvą: o taigi, protėviai matė lygiai tą pačią panoramą (Podolės Kamenece ji bus jau sudarkyta). Pilies menėse greta vietinių mylimų garbių kazokų galvų visgi atrandi ir teisybės dėlei didingai ištapytą ir išstatytą Žečpospolitos etmono Jono Chodkevičiaus, vijusio iš čia turkus, portretą.

Podolės Kameneco katedra. Autorės nuotraukos
Podolės Kameneco katedra. Autorės nuotraukos
Vos už 30 km – ir garsus Podolės Kameneco miestas, namais ir daržais aplipęs tvirtovę ir, matyt, sočiai besimaitinantis iš jos turistų. Įvairiaplaukiai piligrimai pirmiausia vedami prie Šv. Petro ir Povilo katedros, kuri balsuoja, taip sakant, už tautų ir religijų draugystę. Turkai prie Katedros šono po vieno antpuolio suspėjo prilipdyti aukštesnį už krikščionių šventovę minaretą. O miestą susigrąžinę krikščionys turėjo proto ir minareto nenugriovė – tik jo viršūnėje įtaisė Švč. Mergelę... Linksmą ir pamokomą istoriją vainikuoja paminklas Jonui Pauliui II ir ant jo iškalti žodžiai: „Jis yra vienas. Šią tikėjimo tiesą krikščionys paveldėjo iš Izraelio sūnų ir dalijasi ja su tikrais musulmonais."
1362 m. Algirdas po kovos su totoriais prijungė Podolės žemes prie LDK. Bet to laiko mediniai statiniai neišliko, nūdienė akmens tvirtovė iškilo XVI a. – gal todėl lietuviški vardai turistiniame Kamenecka fortecia retai skamba. Tvirtovės kiemai, apylankos, tiltai užima tokį plotą, čia tiek retro atrakcijų ir šurmulio, kad apima nepasitikėjimas, kaip ir žiūrint holivudinį dekoracinį kiną. O kai vakare sutemus ant tilto iš miesto į pilį uždegamos šviesos ir juo pro pat istorinę tvirtovę paleidžiamas transportas į kitą Kameneco miesto dalį, –­ užgula liūdesys. Stovi ant aukštų tvirtovės prieigų, žiūri į virtines tamsoje įjungtomis šviesomis mirguliuojančių mašinų, girdi iš kavinių atsklindantį rusišką popsą, uodi šašlykų kvapą ir dūsauji: nereikia šiandien nei svetimų ordų...

Gegužės 23–birželio 8 d.

B. d.

 

b_250_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_LM_virselis24-1.jpg

2012-06-15 nr. 3384

Retro: iš užsienių
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai