Andra Neiburga. Aukščio baimė

neiburga.jpgAndra Neiburga. Prozininkė. Baigė grafinio dizaino studijas Latvijos valstybinėje dailės akademijoje, kurį laiką dirbo dizainere žurnaluose „Avots" ir „Karogs". Kūriniai spausdinami nuo 1985 metų. Buvo nutraukusi literatūrinę veiklą, bet 2002 m. ją tęsė, o 2004 m. išleista apsakymų rinktinė „Stumk, stumk" buvo gerai įvertinta kritikų ir skaitytojų, tais pačiais metais pelnė prestižinį laikraščio „Diena" Metų kultūros apdovanojimą.


 

Jeigu manęs kas paklaustų, ar tai – vienintelis gyvenimas, kurį gyvenu, būtinai atsakyčiau, kad ne. Juk negali būti be pagrindo visi šitie sapnai, ta pieva, tie juodi rantyti bokštai už pievos ir keisti filmų ritiniai pilies rūsiuose.
Bet jis mano, kad žino: viskas baigiasi, o po to nieko nėra. Ir taip pat prieš tai. Nors papasakojau jam tą sapną, kurį matau nuo vaikystės. Nereikėjo, jis nesuprato, jis toks kaip visi.
Filmą? Taip, filmą.
Bet tada tai negali būti sena praeitis, sako atlaidžiai gydytojas, tavo ankstesniajame gyvenime, tada dar filmų nebuvo, tokių celiulioido juostų ritiniuose, apvaliose skardinėse dėžėse, kurios primena Baltijos silkių dėžes iš sovietinių laikų. Ir būsimajame gyvenime taip negali būti. Nes tada viskas bus skaitmena arba dar kas nors, ir jokie filmai nebus saugomi ritiniuose. Be to, senų pusiau sugriuvusių pilių rūsiuose.
Jis su manimi vėl kalba kaip su vaiku, gal ir laiko mane vaiku, neatsižvelgdamas į amžių. Neatsižvelgdamas į tai, kodėl aš čia esu.
Nagi. Nagi. Aš su viskuo sutinku. Aš taip pat sugebu kalbėti atlaidžiai. Galbūt tai nėra nei mano ankstesnis, nei būsimasis gyvenimas. Bet paralelus. Kitas. Galbūt paprasčiausiai truputį atsilikęs. Arba paskubėjęs į priekį.
Gydytojas neprieštarauja. Jis galbūt nujaučia, kad esu normali. Ir žinau, kad jam patinku. Tam tikra prasme. Aš užsirūkau cigaretę kandiklyje, tai atrodo iššaukiamai, ir aš užmetu koją ant kojos su siūle juodose kojinėse. Ligoninės chalatas milžiniškas mano smulkiam sudėjimui, ir aš patraukiu jo kraštą tiek, kad atsiskleistų raštuotos kojinių gumos kraštelis. Tai yra tik mergaičių žaidimas.
− Galbūt dabar, eidama namo, tu vis dėlto man pasakysi, kodėl tai darai? Sąžiningai.
− Bet jūs juk kažką įrašėte ten. Diagnozėje.
− Aš žinau tik tavo ligos mokslinį pavadinimą, bet nežinau, ką tu galvoji.
− Tai išvis nėra liga, – sakau. – Ir jūs taip pat tai žinote.
Tada staiga man nusibosta aiškinti, man išvis viskas greitai nusibosta.
− Dėl vaikino, – sakau aš. – Love.
Jis neatsako, tik šypteli.
Na taip, tu jo neapgausi. Gydytojas su stažu.
Jis irgi paima cigaretę, užsirūko ir tyli. Galbūt žino, kad tikros priežasties aš taip aiškiai negaliu suformuluoti, bet jis privalo klausti. Toks darbas. Ar vis dėlto ir susidomėjimas. Grynai žmogiškas.
Giliaprasmiškai išpučiu dūmus. Taip giliaprasmiškai, kad pačią suima juokas.
Tai skambėtų kvailai, žinoma, bet viskas, ką darau, turi tam tikrą ryšį su gyvenimo prasme.
Tačiau garsiai ištarti žodžių junginio „gyvenimo prasmė" aš, atleiskite, negaliu. Burnoje atsiranda prėskas skonis ir pasidaro negera.
Lauke sutemsta ir pradeda dundėti perkūnija. Tvanku ir daktaro kabinete, čia, naujos ligoninės dešimto aukšto skyriuje, kur per langą galima matyti tik dangų. Aš jaučiu, kaip mano kūnas išskiria drėgmę lygiai kaip šiltnamio augalas ir nuo juodų nailoninių kojinių nepakenčiamai niežti kojas. Gydytojas nusimetęs chalatą, jo mėlynų marškinių pažastyse išplitę tamsūs prakaito ratilai. Bet jis nedvokia, gydytojas nedvokia vyru.
Man tiktai šešiolika metų, bet aš pažįstu vyro kvapą.
Pasakoja, kad kompanijoje jis yra labai šiurkštus. Draugų, kitų gydytojų kompanijoje. Kada išgėręs. Tokie jau tie gydytojai. Su ypač cinišku humoro pojūčiu. Šis pagyvenęs vyriškis turi ketverių metų berniuką, kuris viską nusiklauso ir kartą ligoninės virėjukei yra pasakęs: duok pauostyti putę.
Galų gale su visu savo šiurkštumu jis yra tik senas, pavargęs vyras.
Staiga sugriaudėja taip kurtinamai, kad mes abu pašokame. Akimirksniu prapliumpa baltas lietus. Vėjo gūsis pravirą langą su garsiu triukšmu atplėšia iki galo, ir medikamentais bei pigiom cigaretėm kvepiančią patalpą užplūsta audros ir liepų žiedų gaiva.
− Ir tau viso to nebūtų gaila? Nėra gaila? – klausia jis.
Aš suprantu, apie ką jis kalba ir kas yra tas visas.
− Bet tai juk būtų vėl, – atkakliai pakartoju. – Ir šis pasaulis nėra geras, priduriu.
– Žinoma.
Kol jis žiūri pro langą, aš paimu nuo jo rašomojo stalo žirkles – koks aplaidumas, koks nedovanotinas aplaidumas –­ palikt ant stalo žirkles tokioje įstaigoje! –­ ir ne, aš nesipjaunu venų, aš neužpuolu jo iš už nugaros ir neduriu jomis į kaklą. Cha. Visa tai galėčiau padaryti. Taip, dėl juoko, kad pamatyčiau, kas bus po to. Bet tik iškerpu geroką kuokštą plaukų iš juodų tankių kaktos karčių. Visą saują. Mano plaukai yra kaip šeriai, manau, tvirti, elastingi ir žvilgantys. O kakta dabar plati, aukšta ir balta, aš to nematau, bet žinau. Kaip žinau daug ir apie tai, kas nematoma.
Pačiupinėju ranka – ten, kur plaukai susisiekia su kakta, trumpas, standus šerių ežiukas, malonu jį paliesti.
Kai gydytojas atsisuka į mane, jis išsigąsta. Supratęs apie tas žirkles.
– Nebijok, – sakau. – Aš juk ne beprotė. Tik jau ne su tavo žirklėm. Ir ne čia.
Pamažu už lango vėl prašvinta, tai buvo tik tokia trumpa audra, tokia praeinanti pro šalį, ji neatnešė gaivumo. Lijo veltui.
– Aš vis tiek nesuprantu, kodėl to nori, –­ sako jis.
Ir, truputį padelsęs, jau kelintą kartą nuo tada, kai esu čia, jo skyriuje, pakartoja:
– Po to nieko nebus. Nieko. Tamsa ir nieko.
– Na, na, – tik pasakau aš.
Mes vėl tylime.
Jis turi išleisti mane namo, mano skrandis yra rūpestingai išskalautas nuo blogų vaistų ir išgerta dešimtys saujų gerų vaistų. Esu visiškai normali.
Bet jis supranta.
Iš tikrųjų man jo net gaila.
Bet pats kaltas. Kad išsirinko tokį darbą. Ir jau nebus pirmas kartas, tikriausiai.
Jis atrodo nelaimingas.
Ir aš pagalvoju, kad ir jam būtų laikas išeiti. Bet apie tai tyliu.
Mano ligos istoriją jis yra skaitęs dešimtis kartų. Priežasčių taip ir nėra radęs. Tikrų.
Aš jau sakiau – man šešiolika metų.
Mokausi pakenčiamai.
Nereguliarius lytinius santykius turėjau nuo trylikos metų ir vieną abortą.
Ligos istorijoje taip pat neparašyta, kad aš jau net orgazmą juntu, bet man tas iš tiesų neatrodo tai, dėl ko verta gyventi.
Ligos istorijoje taip pat neparašyta, kad abortą pasidariau ne dėl kokio nors ten visuomeninės nuomonės spaudimo, tėvų įtakos arba materialinių sąlygų ar baimės, bet visiškai sąmoningai nenorėdama pasiųsti dar ką nors į šį pasaulį. Šia prasme aš noriu likti nekalta.
Klasė į mane žiūri palankiai.
Turiu daug draugų.
Rašau eilėraščius – ne kokius ypatingus – kaip ir dauguma mano amžiaus. Tokius saikingai depresinius:

Didelė akis
abejingai stebi mane.
Šaltas yra dangus, šaltas.
Nieko negalima išsaugoti
ir nieko negalima įgyti.
Neatpažįstamai ošia miškas,
ir jūros nepažįstu aš.
Esu aš pamesta.

Draugai sužavėti.
Turiu normalią šeimą – mama, tėtis, brolis.
Nevartoju narkotikų. Ir beveik visai negeriu. Rūkau nuo keturiolikos metų.
Tiktai vienas dalykas, vienas prakeiktas, jų nuomone, dalykas – be jokios akivaizdžios priežasties aš nuolat stengiuosi pasidaryti galą. Esu pjovusis kelių sąnarių venas ir delnus, gėrusi tabletes ir skandinusis su akmenimis kišenėje – kaip Virdžinija. Bet ne todėl, kad man būtų patikusi Virdžinija, – tiesiog būdas atrodė geras. Juk Virdžinija mylėjo gyvenimą ir žudėsi tik todėl, kad nebemokėjo gyventi. Bet aš paprasčiausiai nenoriu gyventi. Nors man atrodo, kad tai mokėčiau visai gerai.
Mūsų skirtingi motyvai.
Su Virdžinija, turiu galvoje.
Tačiau man, kitaip negu jai, nieko neišeina. Mane visą laiką išgelbsti.
Aš, žinoma, nebandžiau pasikarti, nes tai man atrodo neestetiška. Taip pat iššokti pro langą, nes bijau aukščio. Juokinga: sunku nugalėti aukščio baimę, net jei tavo tikslas numirti. Visai rimtai. Bet iš tikro –­ tai dar galima visada pabandyti.
Čia palatų langai su grotomis, tik gydytojo kabinete jų nėra.
Galbūt tai skamba juokingai – bet šiaip man gyvenimas patinka. Nieko bloga.
Taip pat patinka graži vakarinė suknelė GUCCI parduotuvėje. Graži, bet ne man.
– Tame tavo sapne, – jis klausia po ilgo tylėjimo, – ar ten dar kas nors yra?
– Nėra nė vieno, – atsakau.
Bet tada staiga atsimenu:
– Ne, kartą bėgau per pievą su kažkuo už rankos, bet jo negalėjau matyti. Tai buvo vyro ranka. Ne vaiko – vyro.
– Greit atvažiuos tavo tėvai.
– Taip.
– Ar tu nenori man prižadėti...
– Tai kad ne.
– Bet turiu jiems pasakyti, kad formaliai tu laikoma sveika. Ir vis dėlto aš įspėsiu, rekomenduosiu tave prižiūrėti.
Šypteliu.
Keista, šypteli ir jis. Staiga pasirodo, kad mes esame sudarę kažkokį sandorį.
Jis supranta, kad aš tikrai to negaliu. Pažadėti. Už ligoninės ribų daug kas primena apie mūsų trumpalaikiškumą. Ne, ne trumpalaikiškumas yra tragiškas. Bet beprasmybė. Net muzika. Net visa ta graži, ta nuostabi muzika, kuri tik nuskamba ore ir pradingsta, o paskui lieka užrašyta gaidose, kurių aš nemoku skaityti. O gaidos sudega. Taip pat ir žodžiai. Žodžiai juo labiau. Žodžiai, kurie visada meluoja, nes juk jie yra tik garsai. Tiktai raidės, tiktai ženklai, o kiekvienas ženklas turi ribas, bet teisybė egzistuoja kažkur už šių raidžių ir gaidų ribų. Bet ar mūsų žodžiai reiškia mus pačius?
Kažkuriuo metu man atrodė, kad yra prasminga švelninti kančias. Kitų kančias. Žmonių, gyvūnų. Žiūrint visus tuos žinių reportažus iš karštųjų taškų, ar kaip juos ten vadina. Bet tada suvokiau, kad juk ir tai baigiasi, anksčiau ar vėliau baigiasi, ir nėra jokios prasmės kaip nors įsikišti.
Su draugais apie tai niekada nekalbu. Jiems esu paprasta mergiotė, kuriai kartais nuvažiuoja stogas. Tai yra net stilinga, ir mane už tai gerbia. Kiti galvoja, kad esu apsinarkotinusi.
– Ei, tai yra ta, nu, tu žinai... – už nugaros kuždasi klube.
Atsisuku ir pamerkiu akį, vaikinas parausta.
Mano brolis keturiolikos. Jis riedlentininkas. Jo gyvenimo prasmė – atlikti kaip įmanoma sudėtingesnius triukus. Jis gyvena nuo triuko iki triuko. Jis ištisom dienom nori būti Tonis Haukas.
Paprastai manęs klausia, ar negaila tėvų. Kaip aš taip. Kad turėčiau apie juos pagalvoti.
Nežinau, už ką reikėtų jų gailėtis. Ne, aš nesu buka, nesu bejausmė. Žinau, kad iš pradžių jie jaustųsi baisiai, ir galų gale tai paliktų kažkokį liūdną atspaudą visam gyvenimui. Tas, atleiskite, galbūt jiems nė trupučio nepakenktų.
Bet iš tikrųjų, kai pirmas šokas praeitų, jiems gyventi pasidarytų lengviau.
Galbūt pasąmonėje jie to laukia – kad galų gale man pasisektų. Žmonės juk pavargsta.
– Klausyk, gal tu sutiktum... – užsikerta gydytojas.
– Ką?
– Palikti man tuos plaukus.
– Nagi prašom.
Aš išimu plaukų gumytę iš arklio uodegos ir apvynioju ja nukirptą plaukų kuokštą.
Plaukų gumytė nešvariai rusva.
Tai juokinga.
Kalba, kad pirmoji žmona jį pametusi ir neleidžianti susitikti su vaikais. Ir dar kalba, jog antroji yra motina to mažojo berniuko, kuris be priežiūros klajoja po ligoninę ir kalbasi su pamišusiais, geria. Taip kalba.
Ir jis pats man yra sakęs, kad savo gyvenimo prasmę mato gelbėdamas žmones. Tokius žmones, kaip aš. Bet jis negalėjo man sklandžiai atsakyti, dėl ko ir nuo ko juos reikia gelbėti. Taip atsakyti, kad suprasčiau.
Aš nusprendžiau sumeluoti. Vieną, šį vienintelį kartelį.
– Žinai, – sakau, – gerai. Dėl tavęs. Aš tau pažadu. Aš to nedarysiu. Nu – bent iki pilnametystės. Aš kiekvieną mėnesį parašysiu tau laišką. Kad tu žinotum, jog vykdau pažadą. Ne, ne laišką – tik atviruką. Atviruką su drugeliu.
Kalba, kad jam patinka drugeliai. Kalba, kad jaunystėje jis buvo įsitraukęs į drugelių kolekcionavimą. Šimtai, o galbūt tūkstančiai chloroformu apsvaigintų, adatomis prismaigstytų drugelių stiklinėse vitrinose. Nežinau, kaip tai siejasi su gelbėjimu.
Jis nusišypso. Matau, kad netiki. Bet esu tai pasakiusi, ir jis vis dėlto turės priežastį viltis. Bet koks melas kai kam suteikia priežastį viltis. Tai – melo šviesioji ypatybė. Todėl tikiu, kad melas iš tikrųjų yra labai gerai ir paprastai nemeluoju ne dėl kokių nors estetinių nuostatų, o todėl, kad man negaila žmonių. Bet aš tai tikriausiai vieną kartą jau esu sakiusi.
Negaila kūdikių, kurie miršta (esu jau sakiusi ir apie abortą), ir nėra gaila elgetų ant gatvių kampų. Kurios prašo kapeikų. Geriau jau mirtų negu duoneliautų.
Taip, sykį poliklinikoje mačiau senutę, kurios man išties pagailo. Ji buvo labai aukšta ir, matyt, kadaise buvusi graži. Gilios akiduobės, aiškios burnos linijos, tiesi, stipri nosis, trumpi žili plaukai, dar nesulinkę pečiai. Išdidi. Aš jai daviau aštuoniasdešimt metų. Sėdėjo ant kėdės eilėje prie rentgeno kabineto, rankos su ilgais, reumato susuktais žieduotais pirštais labai ramiai gulėjo ant kelių. Dama. Dama rugiagėlių spalvos mėlyna suknele. Akys primerktos. Ir visa jos veido išraiška –­ nežinau, kaip geriau apibūdinti, – rodė nebylų, sutramdytą, pilną išdidumo pasipiktinimą tuo, kad jai neleidžiama numirti.
Šalia stovėjo stambi raudonskruostė dukra mišrūnė, pradėta su kokiu nors kaimo traktorininku arba valsčiaus viršaičio pavaduotoju, nieko iš motinos aristokratiškos didybės, su poliklinikos kortele rankoje. Norėjosi jai įspirti. Ir įspyriau. Lyg netyčia, praeidama.
Aš, žinoma, negaliu būti tikra, kad ten, būsimajame (praėjusiame, paraleliame, koks skirtumas) gyvenime bus kokia nors prasmė. Bet žinau, kad galėsiu išeiti ir iš ten. Išeiti galima visada.
– Žinai, mane pametė žmona, – sako gydytojas.
Na taip, žinau, bet dėl padorumo vaizduoju nustebusią.
– Iš tikro? Dabar?
– Ne, jau prieš keletą metų. Jai atrodė, kad aš pernelyg daug galvoju apie ligonius, per mažai apie ją. Ir tikriausiai buvo teisi. Darbas yra tiktai darbas, nieko daugiau. Tai nėra religinė misija. Galbūt mano gyvenimo tikroji prasmė buvo ji.
Tu esi prisiskaitęs per daug knygų, –­ pagalvojau, – apie gydytojus arba gerus policininkus.
Nepritariamai papurčiau galvą. Man tik šešiolika metų, bet žinau, kad ta prasme negali būti nieko, ką galima prarasti. Arba atimti. Nei darbo. Nei daikto. Nei mylimojo. Nei vaiko.
Kada nors, kitame gyvenime, aš tai būtinai sužinosiu.
Bet čia esu viską mačiusi ir man paprasčiausiai užtenka – tai aš jam pasakiau, atrodo, per mūsų pirmąjį pokalbį.
Ir jis savo ruožtu man pasakė – tu esi kvailė. Tokie buvo mūsų pokalbiai pradžioje.
Į kabinetą įkiša galvą Gustavas. Jis šizofrenikas. Latentiniu ligos periodu be galo mielas žmogelis. Bet prasidėjus priepuoliui puola žmoną su kirviu arba karštu lygintuvu. Ir tada jį atveža čia. Gustavėlis jau apgydytas, jį greit išleis namo.
Reikia mokėti susigyventi su savo liga. Juk taip sakoma?
Su liga reikia susidraugauti.
Kai kam jo liga yra vienintelis draugas. Taip būna.
Gustavėlis šypsosi visu apvaliu, geraširdišku veidu.
Jis jau esąs beveik nurinkęs amarą nuo rožių ligoninės sode. Matai, net ant rožių būna amaras. Juk nieko nėra idealaus.
– Šaunuolis, Gustavai, – sako gydytojas. – Gali nueiti į virtuvę ir pasakyti, kad liepiau duoti tau dar vieną šokoladinį kremą.
– Vėliau, – sako Gustavėlis. Jis dar turįs kai ką padaryti rožyne.
Gustavas džiugus išeina. Šeimininkės jį mėgsta už paslaugumą, gailisi dėl ligos ir neraginamos visada palaiko geriausius kąsnelius. Manęs jos nekenčia. Na, tai abipusis jausmas. Jos nelaiko manęs sergančia, laiko pasileidusia.
− Užburtas kalnas, – sakau. – Juk esi skaitęs Tomo Mano „Užburtą kalną"?
Taip, jis skaitęs. Yra nustebęs, kad aš tai esu skaičiusi. Pernelyg anksti, jo nuomone, tokiai jaunai mergaitei.
– Taip, jau prieš porą metų, – prisipažįstu. – Ir gali būti, kad kai ko ten nesupratau. Bet tos snaigės. Tie fraktalai. Jų begalinis begalinis skaičius. Ir nė vienas jų nepasikartoja, ar ne. Gimsta, kad galbūt po dešimtadalio sekundės ištirptų ant mano pirštinės. Viskas. Ir mes esame tokie pat. Kiekvienas kitoks. Kiekvienas unikalus. Bet nėra jokios prasmės spindėti saulėje minute ilgiau.
– Taip pat tie tavo pasauliai, – sako gydytojas. – Kiekvienas atrodytų kitoks, bet kodėl manai, kad truputį kitokiame geometriniame erdviniame pynučių išdėstyme slypi priežastis klajoti?
– Ir dar bananinės žuvytės, – sakau. –­ Tu juk esi rinkęs bananines žuvytes?
– Tu nieko nesupranti. Jis grįžo iš karo. Jis... negalėjo apsiprasti kasdienybėje, kasdienybės nereikšmingumo rutinoje po to, ką buvo ten išgyvenęs. Tai yra kitaip.
Kasdienybės nereikšmingumo rutina.
Aš tikrai suprantu.
Bet jis nesupranta, kad dėl to karas visiškai nereikalingas.
Jis atsikelia nuo didelio odinio fotelio ir persėda ant kėdės priešais mane. Prisistumia taip arti, kad mūsų keliai susiliečia.
Jam gerokai per keturiasdešimt. Daugiau negu mano tėvui. Bet atrodo daug geriau už mano tėvą. Iš vidaus atrodo, –­ jei galite suprasti, ką tuo noriu pasakyti. Mano tėvas turėjo ir tebeturi daug meilužių, nes jis gerai atrodo išoriškai.
Gydytojas paima mano rankas ir pasuka jas delnais į viršų. Randai ant abiejų žastų išsirikiavę beveik geometrišku raštu. Tai yra ryškūs, iškilūs randai. Vieni seni, jau balti, kiti dar porausviai. Aš nepjaunu paviršutiniškai, neišsidirbinėju, pjaunu iš tikrųjų. Tikrai nesuprantu, kodėl jiems visada pasiseka mane išgelbėti.
Jis juos paglosto, mano randus. Taip šiurkščiai, su nykščiu. Vieną ranką, po to kitą.
Sorry, tai jau visiškai juokinga, bet aš susivaldau.
Šis žilstelėjęs, pavargęs, sumišęs, sutrikęs gydytojas – jis mielas. Su juo yra truputį kitaip.
Mano mama stato filmus.
Ji tikrai žino viską apie gyvenimą. Tikrai pastatytų puikų, kupiną melo filmą apie šį nuostabų gydytoją ir jo sunkų darbą, filmas būtų apdovanotas nesuskaičiuojamuose festivaliuose, mama važinėtų su juo po visą pasaulį ir iš kiekvienos naujos vietos parvežtų man kokį nors suvenyrą. Fuck them.
– Paklausyk, – sako jis. – Netikiu tuo, ką man sakai. Bet gal pažadėtum kai ką kita. Ką tikrai gali išpildyti.
– Ką taip? – susidomiu.
– Kad nepadarysi to, kol nebūsi patyrusi meilės.
– Bet aš... man juk yra buvę, – sutrinku.
– Ne tai. Nepertrauk manęs, – sako jis. –­ Aš galvoju, kol nebūsi patyrusi kančios. Dėl kieno nors, ko tau reikia labiau už visą pasaulį. Dėl vaiko. Arba vyro.
Kambaryje aplink lempą zyzia musė, galima girdėti, kaip už durų ilgu koridoriumi Tania stumia barškantį vežimėlį su pietumis.
Mes tylime. Jis žino, kad yra pralaimėjęs. Šįkart. Arba vėl. Aš nežinau, ar dažnai jis pralaimi – galbūt visada.
Toks darbas.
Bet nieko negaliu padaryti.
− Tu iš tikrųjų esi įsitikinusi dėl tos pievos? Ir nieko nebijai?
– Bijau, – sakau aš. – Aukščio. Ir dar –­ to, kas yra mano viduje. Tu žinai, viskas taip sudėtinga. Ten nėra tokio tiesaus tako, tiktai vienas posūkis po kito, ir nė vienos kelio nuorodos.
− O kodėl tu galvoji, kad ten bus kitaip?
Pieva šviesi ir permatoma, užlieta saulės, pilna kvepiančių gėlių, į visas puses iki horizonto – tiktai šios vėjyje siūbuojančios smilgos ir žiedai, kamanių dūzgimas ir žiogų čirškimas, ir jokių paslapčių, ir kažkieno ranka, už kurios galima laikytis, ir ten priešakyje – pilis su rantytais bokštais – visų atsakymų saugotoja.
– Nežinau, – sakau. Ir kartoju jau kelintą kartą: juk visuomet vėl galima išeiti.
Pasibeldus prasiveria durys ir pasirodo vyresnioji seselė.
– Sokolova, – sako ji. – Jūsų jau atvažiavo.
Sokolova – tai aš.
Mes abu su gydytoju pakylame.
Norisi, kad tik seselė išeitų, bet ji stovi duryse su mano dokumentais rankose, stovi kaip statula ir žiūri apvaliomis pelėdos akimis, nemirksėdama.
Man niekada nepatiko žmonės, kurie gali ilgai žvelgti nemirksėdami.
Todėl mes tik paspaudžiam vienas kitam ranką, ir net tai išeina gan negrabiai, nes į jo delną pataiko tik mano pirštų galai.
Ir vis dėlto suspėju pažinti tą ranką. Ranką iš sapno.
− Iki pasimatymo, gydytojau, – sakau. –­ Ir ačiū jums.
− Geriau jau iki nepasimatymo, – nevykusiai pajuokauja. – Nedaryk kvailysčių.
Mums abiems gėda.
Pasisuku ir einu, seselė uždaro duris už mūsų, ligoninės koridorius ilgas, jo gale matau motinos ir tėvo siluetus, didingus, grakščius, užtikrintų savimi ir laimingų žmonių siluetus. Yra paprasčiausiai problemos, kurias reikia išspręsti, sako jie sau. Ir tai yra tokia problema.
O gydytojas prieina prie lango.
Toli toli apačioje kaip raudona kraujo dėmė žydi rožių darželis, amaro iš tokio aukščio, aišku, negalima matyti. Iš tokio aukščio žiūrint rožės idealios.
Ten pat juda kažkokia maža figūrėlė, tikriausiai Gustavas.
Automobiliai atrodo kaip degtukų dėžutės.
Po kurio laiko iš ligoninės išeina trys –­ vyras, moteris ir mergaitė juodais drabužiais. Jie įlipa į vieną iš dėžučių, prieš sėsdamasi mergaitė pažiūri aukštyn ir lyg norėtų pakelti ranką pasisveikindama, bet ji pakimba pusiaukelėje ir nuslysta per šoną. Moteris kažką pasako mergaitei, ir jos dingsta mašinoje, durys užsitrenkia. Mašina nuvažiuoja.
Jis nežino, kur keliauja vyras ir moteris, bet kur keliauja mergaitė su balta plačia kakta ir mėlynom akim, žino.
Jis įkiša kišenėn ranką cigarečių ir užčiuopia jos plaukų ryšulėlį.
Jis persisveria toliau pro langą, bet mašina magistralėje jau įsimaišiusi į kitų pro ligoninę lekiančių automobilių srautą.
Jis persisveria dar labiau.
Jis aukščio nebijo.

Iš latvių kalbos vertė Jurgis Banevičius

 

b_250_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_LM_virselis24-1.jpg

2012-06-15 nr. 3384

Retro: iš užsienių
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai