Kristina Stančienė. Ką ir kaip vartojame

Seniai nesu taip nuoširdžiai gailėjus visokių šiukšlynan išmestų buitinių rakandų: laidų raizgalynės, kurią it kokį gandralizdį ištraukiau iš meistrauti mėgstančio vyro sandėliuko, aprūdijusių kniedžių, gailiai išsižiojusių sąvaržėlių, sugedusių užtrauktukų, seno lygintuvo, kuris užuot draugiškai purkščiojęs vandenį ant lyginamų drabužių, ėmė leisti srovelę kažkur pro šoną... Baisiai pagailo ir elektrinio arbatinuko apdegusiu dugnu, kurį kažkas iš namiškių neapdairiai pastatė ant dujinės viryklės, senutėlio sovietinio VEF'o nuknebusia antena, ilgus dešimtmečius tėčio pagarbiai saugoto garaže, o išmesti pasiryžusio tik įsigijus naują, modernesnį radijo imtuvą... Apverkiau ir savo bei šeimynykščių batus, kuriuos visai neseniai negailestingai sukroviau į maišą ir pastačiau prie šiukšlių konteinerio kasdien čia besirausiantiems varguoliams... Dievaži, tikrai eičiau ieškoti to papūstažandžio arbatinuko, tik va, „Švarus miestas" jau bus ištuštinęs konteinerius...
Visada labai džiaugdavausi išmetimo, apsivalymo, atsikratymo aktu, šia nuostabia, iškilminga, beveik ritualine švente. Tačiau apsilankius Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje veikiančioje pa­ro­doje „Objektas" mano pasaulėžiūra stipriai susvyravo. Ne naujiena, kad senas daiktas, gatavas objektas, kitaip – ready made, tampa įkvėpimu menininkams visame pasaulyje jau berods šimtmetį, skaičiuojant nuo Marcelio Duchamp'o „Fontano" (1917), kuriame šis įžūliai panaudojo paprasčiausią pisuarą. Tačiau paroda įtikino, kad ir pats gali imtis tokios kūrybos, galbūt – su savo vaikais, suteikdamas jiems džiaugsmo patirti nebereikalingo daikto metamorfozę, šiukšlės virsmą meno objektu. Tad „Objektas" –­ ne tik smagi paroda, bet ir gera metodinė priemonė imliam protui bei lakiai vaizduotei, linksmų, žaismingų, kartais ir visai netikėtų virsmų iliustracija.
Parodoje „Objektas" iš ciklo „Mokytojas – mokinys" prisistato tapytoja ir dailės mokytoja Loreta Zdanavičienė ir jos mokinukai. Mokytoja, neseniai surengusi savo personalinę tapybos parodą Vilniaus rotušėje, čia pasirodo kitame amplua – eksponuoja tapybines asambliažines kompozicijas ir objektus, kuriuose ją labiausiai įkvepia paprasčiausias lygintuvas ir siurrealistinės jo transformacijos. L. Zdanavičienės lygintuvai čia tipena ant kojelių it kokie fantastiniai gyviai, šiaušiasi aštriais, grėsmingais dygliais, meiliai glaudžiasi vienas prie kito ar net suauga, sulimpa, tarsi neatskiriami Siamo dvyniai. Vaikų darbuose seni rakandai ir net įvairiausios jų nuolaužos taip pat žavingai atgimsta naujam gyvenimui: arbatinukas virsta dramblį primenančiu padaru, nukleipti vaikiški sportbačiai, kuriuos daugelis atsivėdėję šveistume į šiukšlyną – mielomis pelytėmis. Tyrinėjant, iš ko sukurti šie objektai, atpažįsti plakiklį su matavimo padalomis, kartonines tūtas, skirtas popieriui ir audiniams vynioti, sovietmetį „menantį" telefono aparatą ir net įskilusią automobilio lempą... Beje, vaikų darbus lydi ir istorijos, kurios pasakoja, kaip vienas ar kitas nebereikalingas daiktas tapo parankia priemone sumanymui įgyvendinti. O visą parodą taikliai vainikuoja didelė „instaliacija": čia kybo daugybė senų skėčių karkasų, imituojančių voratinklį, po kurį laipioja vaikų sukurti žaismingi voriūkščiai.
Parodos idėja, nors ir smulkiai aprašyta pristatyme, be žodžių smelkiasi iš kiekvieno menininkės ir jos mokinio kūrinio. Suteikti šansą atgyvenusiam, nebereikalingam artefaktui – tai ne tik kūryba ir ne tik paprastas „gailestingumo" aktas ar sentimentalumo požymis. Gyvename pagal vartotojiškos visuomenės dėsnius: atsikratę daugybės daiktų, nuolat įsigyjame naujų ir taip maitiname besotę gamybos mašiną, kurdami uždarą ir sparčiai besisukantį pirkimo–atsikratymo–pirkimo ratą. O gal išties verta kaupti? Gal ironiškas palyginimas su Gogolio Pliuškinu paseno ir šiandien gali skambėti kur kas pozityviau?
„Moralas" būtų toks: laikas atidžiau žvelgti į tai, ką ir kaip vartojame. Todėl vaizduotės žaismas, kurį skatina mokytoja, dirbdama su mokiniais, man atrodo naudingas ir savalaikis. Gerai, kad vaikas, paauglys myli ir gerbia savo daiktus, mokosi atsakomybės už savo elgesį. Be to, jo skonis, estetinės pažiūros formuojasi ne saldaus grožio linkme, bet liečiant šiurkščią, grubią natūrą, pajuntant joje įsispaudusius laiko pėdsakus. Mokiniai, ypač dirbdami su savo daiktais, kartu kuria ir savotiškus dienoraščius – artefakte pamatai dalelę savęs paties ir parodai ją kitiems –­ taip, kaip nori tu pats ir kaip „liepia" daikto spalva, dydis, medžiaga, forma...

Loretos_objektai_13.JPG

 

b_250_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_LM_virselis24-1.jpg

2012-06-15 nr. 3384

Retro: iš užsienių
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai