Edita Kaškevičiūtė. Žmogus, nesuvokiantis savęs istorijoje ir istorijos savyje, yra nuogas, vienišas ir silpnas

Nacionalinio mokinių konkurso „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorija" rašinys. Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos IV klasė

Sausišką ketvirtadienio rytą važiuojant jaukiu miesto troleibusu, kur, atrodo, galima kelioms stotelėms pasislėpti nuo amžino chaoso, saugiai numigti ar pasilabinti su žvitriai po kepure žvilgsnį slepiančiu kaimynu Vova, visą, vadinkime, abituriento rytinę euforiją papildė keistas potyris. Žiūri pro langą ir matai ne vien slenkančius gatvių, sovietinių monolitkių, įdomių formų veidų, bet ir reklamų masę. Viena iš jų ryškiame fone skelbė: „Kasdienės duonos duok mums šiandien." Po užrašu blankiai matėsi nuolaidos simboliai ir pica. Žinoma, apskritai visas vakarietiškėjimas galbūt nėra iš pašaknų ydingas procesas. Kaip kokių kaimynų rusų kultūrą pavakarietino Petriukas, taip ir mes, siekdami lygiuotis, konkuruoti su Vakarais, ne atsirenkame, o nusikerpame sau archajiškosios katalikų lietuvio barzdos likučius ir tampame pavojingai modernūs. Autoritetų nepripažinimas, masinės kultūros išpažinimas, gal net kiek keblus lietuvio mąstymo būdas primena procesą, kurį mintyse pavadinsiu kebabizacija.

Natalija Prochorenko. „Литовка – rusaitė“. Drobė, skaitmeninė spauda, 70x50. 2010
Natalija Prochorenko. „Литовка – rusaitė“. Drobė, skaitmeninė spauda, 70x50. 2010


Grįžkime prie matyto reklaminio skelbimo, kuriame chamiškai įterpiama maldos eilutė. Žinoma, malda ,,Tėve mūsų" atvirai susijusi su kiekvieno kasdienybe. Duona, kurios prašoma, tai ne vien Eucharistinė duona, tai kūnas ar gal net šviesi dvasia, kurios statistinei daugumai taip trūksta šiandien. Sąmonėje iškyla ir viename masinės informacijos laikraščių straipsnyje paskelbta žinutė: garsusis dizaineris Juozas Statkevičius „Snoro" bankrotą sulygino su tremtimi į Sibirą. Tai tas pats maldos žodžių į reklamą įterpimas, deformuojant faktą ir jo sakralią vertę. Tai ta pati komercinė situacija, per kurią ryškiai atsiveria didžioji vertybių ir idealų krizė.
XX a. Lietuvos istorinė patirtis – neteisybė, kančia, stiprūs pokyčiai. Sovietinė bei nacių okupacijos, didieji manipuliacijos dešimtmečiai, slaptos didžiųjų vadų padiktuotos žaidimo taisyklės ir noras paveikti lietuvį padarant jį paklusnia sistemos dalimi – išbandymai, kuriuos XX a. lietuvis priima įveikdamas moralinį regresą. Visas praeitas amžius primena 40 metų po dykumą klajojusių žydų istoriją, kai vedami Mozės, asketiškai, atsisakę prabangos, jie ieškojo idealo ir, žinoma, už auką, tarnystę gavo Pažadėtąją žemę. Tuo tarpu šių dienų naujieji lietuviai būtų ištrinti iš žemėlapio greičiau nei manome.
Šią situaciją iliustruoti galėčiau asmenybių pavyzdžiais. Visos nepriklausomos Lietuvos kūrimosi fone man įsiminė vienuolė, disidentė Nijolė Sadūnaitė. Vienas iš pamatinių jos gyvenimo įvykių buvo 1974-aisiais KGB įvykdytas suėmimas, kalėjimas Mordovijoje, Rytų Sibire, tardymas, nuolat karceryje ant galvos lašantis ledinis vanduo. Atsiminimų knygoje ši moteris aprašo šaltą sibirietišką žmogaus būtį tremtyje. Ši nuo vaikystės pamaldi, rami mergina 36-erių metų buvo nubausta už aktyvią religinę veiklą, Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos platinimą. Aprašomas etapas, karcerio linksmybės, visi penkių žvaigždučių aprūpinimai ir psichologinė prievarta. Ypač sukaustė vienas knygos epizodas: ,,Karcerio lova 6 valandą ryto buvo prirakinta prie sienos ir tik 22 valandą nuleista. Tam, kad nenukrisčiau, turėjau prisiglausti nugara prie šaltos cementinės sienos, už kurios girdėjau sąmonės netenkančios merginos riksmą." Ir dar viena sukrečianti mintis iš darbo kūdikių namuose, kuriuose Nijolei, norinčiai išgelbėti mirštantį naujagimį, buvo atsakyta: „Gydytoja geriau žino, kam gyventi, o kam mirti..."
Štai ji – krištolinio tyrumo komunistų moralė, prieš kurią drįso pakilti pavieniai, jokių anabolikų ar akcinių bananų nepasotinti, bet dvasia maitinti žmonės.
KGB psichiatrinės ligoninės buvo dar viena „viskas įskaičiuota" staigmena. Knygoje minima vokiečių tautybės jaunuolio iš Maišiagalos, uždaryto dėl religinių įsitikinimų, merdėjimo valanda. Nijolė Sadūnaitė rašo: ,,Ražinskienės įsakymu, jis kas dieną gaudavo dideles dozes aminazino injekcijos ir visą laiką miegojo." Pabandykime įsivaizduoti, ką mums dabar reikštų už viešą nuomonę būti užmigdytiems kaip kokiems Europos Sąjungos šunyčiams.
Bet šiandien mes jei ir drįstame viešai reikštis, priešintis, tai tik prieš Tiesą, bedančią taikliai, kaip adata į širdį. Ten, kur galėtume padėti vieni kitiems, vadinasi –­ ir valstybei, ten mūsų netraukia, tačiau tvarkos (kalbu apie etinę tvarką) griovėjų netrūksta. Mėgstame ieškoti kaltų, tačiau nesuvokiame, jog atsisakydami atsakomybės jais tampame patys. Pasakymas ,,Aš ne lenkas, aš ne rusas, aš Valėrka belarusas", kuriuo vėl liguistai, buitiniame kontekste bandome apkaltinti kitą, tampa „juodojo" mentaliteto požymiu.
Kaip anksčiau Lietuvą įkaitais bandė paversti KGB, taip šiandien patys puolame į Vakarų glėbį, į nesantaikos ir pykčių zonas, deramai neaptardami ne vien picos ir lietuviškojo cepelino skirtumų, bet ir svarbesnių – valios, orumo, istorinės praeities klausimų. Todėl galbūt ir esame tie, kurie gyvename vien picų išpardavimais ir skelbimais. ,,Kasdienės duonos duok mums šiandien" tampa mūsų ambicijų perliuku.
Nebūti plevėsomis dar ne vėlu, nes aš šiandien formuoju Lietuvos veidą. Tad kodėl turėčiau maskuoti jį, betonuoti, dabinti amerikietiškais Mikimauzo deimantais, jei galiu išsaugoti šviesų, brandų veidą. Neleiskime sau sąmoningai klysti, nemanipuliuokime kitais, nes pirmieji būsime išmesti iš žaidimo. Ne kiekvienas savo gyvenimo odisėjoje bus Nijole Sadūnaite, Dalia Grinkevičiūte ar kuo kitu, mums ir neduotos tokios sunkios kasdienės duonos valgymo sąlygos. Mums tereikia nesigundyti besąlygiškai ir gelbėtis nuo pikto. O karalystė, kurios prašome, tebūnie ne vien Tėvo karalystė, tegul tai bus ir sąžiningo, kūrybingo, gerą humoro jausmą turinčio šlavėjo Pėtios darbas, atsakingas mokytojo santykis su mokiniu ar padorus, nepurvinas vasaros muzikos festivalyje šokančio politiko veiksmas.
Iš tikrųjų Išganytoją galima sutikti ir seną, žilą, be dantų, net besikeikiantį – kodėl gi ne? Gali būti ir toks Išganytojas. Tačiau tam trūksta mūsų tikėjimo, vilties, moralaus ir geranoriško entuziazmo.
Neatsisakykime tarnystės kitam, nenusisukime ir nesmerkime, ne vien egzistuokime istorijoje, bet ir įsišaknykime jos kaitoje, o sėkmė ateis savaime.

b_250_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_LM_virselis24-1.jpg

2012-06-15 nr. 3384

Retro: iš užsienių
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai