Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Eglė Juocevičiūtė. Savarankiški Karolio Vaivados atspindžiai

egle_juoceviciute_portretas.jpgAtspindžio sąvoka yra itin populiari siekiant apibūdinti, kas yra menas. Šis žodis vartojamas kaip metafora, kai sakoma, jog meno kūrinys yra pasaulio, ypač vienos iš jo briaunų, atspindys. Bemąstant apie „atspindžio" sąvoką, įdomu ją palyginti su giminingomis sąvokomis: „refleksu" ir nuo jo atsišakojančia „refleksija". Atspindėjimas šiuo atveju atrodo kaip mechaniškas ir nesąmoningas veiksmas, kai kokį nors pasaulio vaizdą bandoma perteikti tiesiogiai, kaip veidrodyje, nepermąstant ir neatsirenkant esminių, menininkui svarbių detalių. Tuo tarpu refleksija yra sąmoningas to vaizdo elementų priežastingumo sekos (kas atsirado pirma ir nulėmė kitko atsiradimą) vertinimas, išryškinant tai, kas menininkui svarbiausia: priežastis, procesas ar rezultatas. Reflektuojančio menininko požiūris yra kūrybingesnis ir dėl to dažnai įdomesnis nei atspindžių fiksavimas.
Tuo tarpu atspindys kaip meninės išraiškos priemonė yra itin dažnas tapyboje ir grafikoje: padeda plokščiame popieriaus ar drobės paviršiuje sukurti tūrinės formos iliuziją – tam ant skirtingų vaizduojamo objekto paviršių atkuriami aplinkos spalviniai ir toniniai atspindžiai –­ refleksai; atspindys naudojamas siekiant praplėsti meninio atvaizdo erdvę ar ją pagilinti –­ vaizdas, atsispindintis veidrodyje ar ant vandens paviršiaus tampa savarankiška ir papildančia erdve pagrindinėje atvaizdo erdvėje, lyg dvi to paties reiškinio pusės vienoje plokštumoje.
Jauno tapytojo Karolio Vaivados instaliacijos grįstos atspindžio kaip fizikinio ir meninio reiškinio tyrimu. Pasak Karolio, Vilniaus dailės akademijoje bestudijuojant tapybą, jam parūpo išsiaiškinti esmines vaizdo sudėtines dalis. Naudodamasis savo tapybiniu mąstymu, vaizdą jis bandė išgryninti iki spalvų spektro, tačiau greit suprato, jog ir spalvų spektrą galima sujungti į vieną objektą – baltą šviesą. Balta saulės šviesa yra visų vaivorykštės spalvų rinkinys, tuo galime įsitikinti, kai saulės spindulys lūžta perleistas per trikampę prizmę ir pamatome dalį ar visą vaivorykštės spalvų spektrą. Be to, juk viską mes matome todėl, kad tai atspindi šviesą. Šis šviesos atspindys per mūsų akis į smegenis atneša informaciją apie prieš mus atsiradusius objektus.
Tad Karolis savo darbuose pasaulio atvaizdą išgrynina iki esminio elemento, per kurį jį suvokiame, – šviesos. Jo magistro darbo atskiruose objektuose veidrodžio plokštumos („Šviesos taškas", 2012) ir nitroemaliniais sidabriniais dažais dengtas organinio stiklo plokštės („Šviečianti tamsa", 2012; „Skaidytos plokštumos", 2012; „Du viename", 2012) orientuotos taip, kad atspindėtų natūraliai į patalpą patenkančią dienos šviesą. Veidrodžiai panaudoti ne tam, kad aiškiai ir ryškiai atspindėtų aplinką, bet tam, kad gerai atspindėtų šviesos spindulį ir suformuotų ryškų šviesos tašką ant sienos. O paviršiai, kurie patys yra svarbūs kaip paveikslai (meninio efekto ieškome juose, o ne aplink juos), padengti taip, kad atspindėtų tik pagrindines šviesos ir tamsos dėmes, o ne šalia esančius konkrečius objektus ir jų formas.
Šiuose paveiksluose konkretaus pasaulio vaizdo atspindys tampa abstrakčia šviesos refleksija, o visas paveikslo paviršius yra skirtas giliai iliuzinei erdvei sukurti. Pavyzdžiui, „Šviečiančios tamsos" instaliacijoje (darinyje iš tų objektų, kuriuos pats Karolis vadina paveikslais) ant sienos kabanti sidabrinė plokštelė atrodo tamsi, tačiau ant žemės gulinčioje plokštelėje ji atsispindi kaip ryškus šviesos šaltinis ir sukuria gilios erdvės įspūdį. Horizontalių ir vertikalių plokštumų santykis su natūraliu šviesos šaltiniu nagrinėjamas ir „Skaidytose plokštumose", kuriose ant žemės ir viena ant kitos padėtų sidabrinių plokščių atspindžiai sudaro šviesių ir tamsių dėmių kompoziciją į sieną atremtoje plokštėje.
Tai, ką mes matome paveikslo paviršiuje, yra neapčiuopiama ir laikui bėgant keičiasi: vaizdas priklauso nuo natūralios šviesos intensyvumo ir nuo to, iš kurio taško žiūrime (žinoma, šios įvairios paveikslo suvokimo aplinkybės yra patirtos ir daugiau ar mažiau surežisuotos paties Karolio). Be to, tai, ką matome, yra visiškai abstraktu. Svarbiausia Karolio darbų suvokimo dalis yra laike išsitęsusi percepcija – ilgas jų stebėjimas, fokusuojant savo žvilgsnį į erdvę prieš paveikslą, paveikslo plokštumą ir iliuzinę gilią paveikslo erdvę. Šiuose darbuose atspindys tik formaliai priklauso nuo to, nuo ko atsispindi, nes abstraktus šviesių ir tamsių dėmių atspindys sukuria savarankišką, emociškai paveikią erdvę, skirtą pirmiausia ne žodiniam, o jusliniam ir meditatyviam patyrimui.

Karolio Vaivados darbus „Vartų" galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti birželio 21–28 dienomis.

K. Vaivados instaliacija „Išskaidytos plokštumos" – 4 viršelyje.

 

b_250_343_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2013-06-15_nr._3384_LM_virselis24-1.jpg

2012-06-15 nr. 3384

Retro: iš užsienių
De profundis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai