Kornelijus Platelis. Kultūros tarybos kūrimas: ar įmanomas nepolitizuotas kultūros rėmimas?

Jeigu kalbėtume apie idealius atvejus, nesunku būtų pripažinti, kad nepolitizuotas kultūros rėmimas įmanomas, ir sėkmingai įtikintume vienas kitą, kad steigiama Kultūros taryba būtent taip skirstys paramą kultūros bei meno projektams. Tačiau gamtoje nėra „idealių atvejų", kaip ir grynų elementų. Kultūros tarybą kuriame šioje negrynoje „ašarų pakalnėje" ir tegalime tikėtis, kad ji veiks kuo optimaliau. Veiklos optimalumas priklausys nuo to, kaip ją įsteigsime, kokias kompetencijas jai suteiksime, kaip reglamentuosime jos veiklą, ir pagaliau – kokie žmonės ir kaip tą veiklą vykdys.
Kaip iš viso reikėtų suprasti nepolitizuotą kultūros rėmimą? Ar kad Kultūros ministras negalės padaryti įtakos ekspertų sprendimams? Taip, regis, ir būdavo, o jei ir nebūdavo, tai tokie dalykai vykdavo giliai po paviršiumi, nuo to neapsisaugosime jokiais įstatymais. Ar kad ministras negalės pakoreguoti ekspertų sprendimų? Tokių dalykų pasitaikydavo, bet kelias kadencijas pirmininkavęs Lietuvos kultūros ir meno tarybai nepastebėjau, kad korekcijos siektų 1 % viso biudžeto. Tad galima jas nurašyti gamtos negrynumui. O ekspertų sprendimus lemiantys asmeniniai ryšiai, simpatijos ir antipatijos mūsų nedidelėje valstybėje? O apskritai vienintelis įmanomas subjektyvus kultūros ir meno reiškinių vertinimas – ar jų neišeina priskirti tam tikrai „politikos" rūšiai? O kai ekspertai vertina pareiškėjų patikimumą, pajėgumą įvykdyti pasižadėjimus, ar nauji pareiškėjai nepasako, kad parama skirstoma tik „saviems"? Pasako. Tačiau jei į patikimumą nebūtų atsižvelgiama, visi suprantame, būtų kur kas blogiau.
Pagaliau ar tas rėmimas nepolitizuojamas, kai ministras nustato prioritetus? Turbūt neišeitų taip teigti, nors nemanau, kad ministrui nederėtų tų prioritetų nustatyti: valstybės remiami projektai neturi iškristi iš bendro visuomenės gyvenimo konteksto. Pagaliau ar rėmimas nepolitizuojamas, gal čia labiau tiktų žodis „neiškreipiamas", kai Kultūros tarybos valdybai dėl riboto narių skaičiaus pritrūksta tam tikrų sričių kompetencijos? O kai Kultūros tarybos lėšomis bandoma kompensuoti nepakankamą biudžetinių kultūros įstaigų finansavimą – ar tai ne tam tikras politizavimas?
Todėl manau, kad užuot kalbėję apie grynuosius atvejus, turėtume galvoti, kaip gryninti bei tobulinti esamą sistemą. Kultūros rėmimas yra ir bus politizuotas plačiąja prasme, bent jau turint omenyje valstybės prioritetus, kad ir subjektyviai nustatomą meninę, intelektualiąją vertę bei pareiškėjų patikimumą. Žinoma, sprendimams neturi daryti įtakos partiniai ar asmeniniai interesai. Privalome stengtis sudaryti visas įmanomas sąlygas, kad išvengtume tokio politizavimo. Tai jis gimdo visą nepasitikėjimą ir nuogąstavimus. Tačiau ar pakaks vien įstatymu tiksliai reglamentuoti Kultūros tarybos valdymą, ekspertų atranką bei atskaitomybę visuomenei? Kultūros taryba susidurs su įvairiomis dilemomis, priimdama kiekvieną sprendimą ateityje. Kokių papildomų inst­rumentų galime jai suteikti? Turbūt jokių.
O aplinka nuolat kinta: keičiasi menininkų ir žiūrovų kartos, vyraujančios stilistikos, kultūrinio gyvenimo įpročiai. Ar įmanoma čia nubrėžti kokias nors trajektorijas? Lietuvos kultūros politikos kaitos gairės – bandymas tai padaryti. Tačiau kol gairės neįgyvendinamos ar bent netampa priemonių planais, jos lieka abstrakčiomis sąvokomis. Jau antrąja gaire esame įsipareigoję: „reformuoti ir demokratizuoti kultūros valdymą, plėtojant kultūros savireguliaciją", t. y. „demokratizuoti kultūros politikos modelį – atskirti politikos formavimą ir įgyvendinimą, Mokslo tarybos pavyzdžiu įsteigiant Kultūros tarybą." Tai per daug abstraktūs, skirtingų žmonių įvairiai interpretuojami uždaviniai, kad galėtume juos pavadinti trajektorijomis. Šiek tiek labiau įkvepia nebent žodis „savireguliacija".
Manau, neturėtume per daug mėgautis demokratijos institucijų sąveiką apibrėžiančiomis sąvokomis, bandyti jas perkelti į kultūros sritį. Kultūros reiškinys ar meno kūrinys, tikiu, ir toliau bus vertinamas kad ir pagal save reguliuojančią vertybių sistemą. Tad demokratiškas Kultūros tarybos formavimo bei sprendimų priėmimo procedūras ir toliau turės jaukti ekspertinis vertinimas, grindžiamas skoniu ir sveiku protu. Kitaip – chaosas ir koma.
Dar noriu atkreipti dėmesį, kad įsteigta Kultūros taryba, kad ir būdama labai svarbi meno kūrėjams, savo biudžetu te­užims nedidelę kultūros sektoriaus dalį. Bandymai tą dalį padidinti nesusilaukė vyriausybės pritarimo, nepaisant to, kad Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas palaikė Lietuvos meno kūrėjų asociacijos konferencijos siūlymą atskaitymus į Kultūros rėmimo fondą nuo tabako ir alkoholio akcizo padidinti nuo 1 iki 3 %, ir Prezidentės metiniame pranešime nuskambėjusio raginimo ženkliau remti kultūrą. Mums buvo paaiškinta, jog toks išankstinis biudžeto skirstymas net prieš­tarautų LR Konstitucijai.
O nedidinant paramos kultūrai visos mūsų diskusijos darosi panašios į magijos ritualus – bandymus užkalbėti tikrovę.

2012-06-22 nr. 3385

Kultūros naktis
Viršeliai


Gyčio Norvilo paišasTomas Dirgėla. Dvi pjesės
Aktyvios jungtys


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai