POEZIJOS PAVASARIS 2012. Sudarė G. Kazlauskaitė, M. Burokas, B. Januševičius. Svečių kūrybą atrinko D. Petrošius. Kompaktinę plokštelę parengė M. Nastaravičius. – Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2012.

visvydas.jpgStebiuosi, kad šių metų „Poezijos pavasario" almanache taip plačiai ir rimtai buvo atsakoma į poeto Aido Marčėno pasakymą „pasaulis baigias, todėl reikia rašyti eilėraščius". Suprantu, kad tai tėra tik liaudiška Mikaldos gymio pranašystė, verta atlaidaus šypsnio, o ne daugeriopų svarstymų, į kuriuos dabar ir pats įsivėliau.
Dažnai naktimis mane aplanko bičiulė Nemiga ir ima kvaršinti galvą įvairiais klausimais. Šią naktį priminė ji man kadaise skaitytą romėnų Petronijaus „Satyrikoną", kur aprašomas nesibaigiantis lėbavimas Romos turtuolio namuose. Jie ten įsitikinę, jog artėja pasaulio galas ir reikia džiaugtis gyvenimo malonumais. Prie durų trimitininkas Trimalchijus kartkartėmis praneša, kiek laiko dar liko gyventi. Ponia Nemiga priminė ir Boccacio „Dekameroną", kur nuo visko užsidarę intelektualai yra įsitikinę, jog maras sunaikins visą žmoniją, ir jiems privalu prieš mirtį išsipasakoti.
Mano padėtis po insulto gana prasta, bet visad atsveriu ją mintimi, kad žemėje yra milijardas žmonių, kurių padėtis kur kas prastesnė. Tad su ponia Insomnia dažnėliau pakalbame apie galimybes pagerinti planetos būklę. Apie pasaulio pabaigą negalvojame. Nei ji, nei aš netikime jokiomis pranašystėmis bei prietarais. Religijomis, kultais ar kokiais stebuklais nesivadovaujame. Jeigu kas tiki ir jiems dingojasi artėjanti pasaulio pabaiga, nes mūsų planetai gresia žlugimas arba Aukščiausiojo rūstybė pribaigs tarpusavy nesutariančią žmoniją, gerai – tegul tiki, tegul rašo eilėraščius apie daug ką ir tuo prisideda prie lietuvių kalbos turtinimo meniška poezija ir vaizdingai išreikšta išmintimi. Toks turinys, be abejo, praturtins žmogiškąjį pasaulį. Nors visad kamuoja ironiškas faktas: bibliotekos lūžta nuo begalės tomų jau užrašytos išminties, o žmonijos etika ir santarvė nedaug pakilo, karai ir žudynės darosi baisesni. O gal Lietuvoje platesniu mastu rašoma poezija praplės žmonių moralinį sąmoningumą? „Poezijos pavasarių" šventės gal įsigalės ir kitur pasaulyje. Daug kas priklauso ir nuo šio meno žanro populiarumo ir įtaigumo. Nūdien poezija domisi tik žmonės, kurie patys yra linkę į bet kokio pobūdžio lyrizmą bei sentimentalumą. Dažnas jų rašo eiles, apmąstymus ir su šiuo doviu veržiasi į kultūrinius žurnalus. Abejoju, ar „Poezijos pavasario" almanache poeto Gyčio Norvilo siūlymas „grafomanus vyti lauk, ir užsikalti redakcijų langus..." turi bent minimalų pagrindą kultūrą ugdančioje visuomenėje. Cituoju VU Filosofijos fakulteto konsultantą K. Sabolių: „grafomaniją vertinu labai teigiamai, nes ji sukuria foną ir atramą pripažintiems rašytojams." (iš pokalbio, „Literatūra ir menas" , 2007 01 19) Nedaug nuo grafomanijos skiriasi nūdien įvairios verlibrinės miniatiūros, vadinamos minimalizmu. Jų pripyškinama centneriais. Tereikia tik sugalvoti rinkiniui taurų pavadinimą, kad ir „Dievų taupyklė", ir tuoj poezijos knygų lentyna pailgės.
poezijos_pavasaris_2012.jpgGražaus kalbėjimo šiame almanache ganėtinai. Poetai vienas už kitą šmaikštesni savais būdais. Tomas Venclova stiprus savo, kaip keliautojo, stebėjimo galia. Visad išlaiko klasikinės formos lygį. Ypač esu sužavėtas „Gyvųjų motina". Iš subjektyviai eleginio išgyvenimo poezijos išskirčiau A. A. Jonyno „Ką dabar mano gailestis gali pakeisti?" Niuansų kupinas monologas.
Emocingos kalbos ir istorinių įžvalgų peno yra Albino Žukausko „Krėsle", minint jo gimimo šimtmetį. Ypatingo pagyrimo verti Virginijus Gasiliūnas, į talpų rašinį sudėjęs įvairius „Maironiados trupinius", ir Donatas Petrošius už ilgą pasakojimą apie D. Poškos baublius.
Mano poetinė nuovoka yra gerokai pasenusi, bet šioje knygoje pasigendu eilėraščių su daininga emocine gaida apie kokį nors įvykį. Pasigendu dramatizmo, paslaptimi alsuojančių posmų. Čia viskas kalbiškai pernelyg aišku, ir to subjektyvaus aiškumo per daug. Net ir pridėtame diske paeiliui visi poetai anemiškai, be išraiškos, skaito savo mintis. Jokio jausmo, bent žiupsnelio patoso... Tėra tik kalbėjimo srovė. Aš manau, kad jei šiuolaikinė poezija nori atgauti populiarumo sparnus, jos rašymas ir skaitymas turi būti kur kas sparnuotesnis, lakesnis.