Černiauskaitė L. S. MEDAUS MĖNUO. Romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

b_200_318_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-06-22_nr._3385_medaus_menuo.jpgRomano epigrafas yra kelios Nijolės Miliauskaitės eilutės: „kokie ploni yra siūlai / jungiantys mus / su pasauliu / kokie skaudūs." Nelabai tikiu, tik „pasitikiu", kad šitos mažytės giliausią vidinį romano vyksmą siekiančios pagauti anotacijos gali pasakyti apie tekstą daugiau nei pats tekstas, bet perskaičiusi knygą vėl tą epigrafą atsiverčiau. Romanas iš pradžių atrodė lyg grakšti miniatiūra, kuri bus artimesnė apysakai, staiga „užgulamas" vaizdavimo medžiagos, tinkamesnės epopėjai: tikėjimo ir gyvojo Dievo savyje ieškojimas, vienuolystė, kaip gyvenimo tikslas ir forma.
Tokia romano pabaiga verčia ieškoti vientisumo (jei tik skaitant pavyko įsijausti), kodėl pasakojimo požiūriu jis skyla į dvi dalis: „istorija realiajame laike", kuri skleidžiasi skaitant tekstą, ir trumpas, konspektyvus papasakojimas apie tai, kas pagrindiniams veikėjams atsitiko vėliau. O vėlesnėms visų veikėjų gyvenimo peripetijoms būdinga tai, kad jos yra paradoksalios (vieno norėjosi, o visai kita išėjo), be to, visi personažai vienaip ar kitaip „regresavo": neteko to asmenybės gyvybingumo, gaivumo, kurio rizikuojame netekti visi, pasibaigus jaunystei. Vienintelė pagrindinė veikėja sustingdoma belaikėje amžinybėje, jos siužetinei linijai baigti panaudojamas stebuklinei pasakai būdingas sprendimas –­ „ilgai ir laimingai gyveno" (kaip – neminėsiu nenorėdama iš skaitytojo atimti malonumo sužinoti, kas ten atsitiko). Iškart prisiminiau Stendhalio „Parmos vienuolyną", parašytą 1839 m., kurio pabaigoje per trumpą laiką numiršta visi pagrindiniai veikėjai. Šiandien toks romano modelis su konspektyvia pabaiga neįprastas (esame įpratę prie medijų, viską pateikiančių akivaizdžiai ir esamuoju laiku), bet ką gi – įdomu, kai XXI a. romanas pasirodo išsaugojęs europinio romano naratyvines struktūras. Tiksliau, jomis pasinaudojama.
O kam galėtų reikėti ieškoti kokių nors specifinių struktūrinių modeliukų? Kodėl šį, atrodytų, lengvai pradėtą romaną užbaigti buvo jau kiek sunkiau? Todėl, kad, kaip dažnai kartoju, geras romanas pirmiausia įtraukia ne skaitytoją, o „prisitraukia" patį autorių ir tampa jam savianalizės prielaida.
Šis romanas pradžioje formuojamas kaip dienoraštiški doktorantės (tai jaunas žmogus – paskutinės pakopos, bet dar studentė) užrašai: reikia pasiekti šiuo metu išsikeltą didįjį tikslą – parašyti disertacijos tekstą, tad rankiojamos citatos, susikuriama rutina, padedanti atsisėsti prie nešiojamojo kompiuterio. Tarsi antru planu teka visas kitas gyvenimas, kuriame niekaip neįmanoma išvengti ir vyro-moters santykių, jau ir nedidelėje Ados, pagrindinės veikėjos, patirtyje ne itin harmoningų. Prisiskirdama sau kartu su močiutės butu paveldėtą jos depresiją, Ada gali įsikalbėti, kad dabar jos gyvenimo tikslai paprasti ir aiškūs, tad juslės ir emocijos prislopintos; kad ji gali gyventi ir kaip kitų vidinius interesus palaikanti mediatorė (pavyzdžiui, nutaiso globėjišką toną, kalbėdamasi telefonu su drauge, kurios amžina rėmėja jaučiasi jau vien todėl, kad draugė dar jaunesnė).
Netgi tokia „prigesinta" L. S. Černiauskaitės prozos moteris (panašūs charakteriai kuriami ir keliuose kituose jos romanuose) atrodo verta pagarbaus įsigilinimo: ji labai atsargi kitų atžvilgiu, ilgai stebinti, intuityviai prie visų mėginanti prisitaikyti, daug svarstanti prieš vienaip ar kitaip pasielgdama, prisibijanti bet kokio nesuvaldyto savo veiksmo galimų pasekmių (gyvenime tokio tipo žmogus vienaip ar kitaip kada nors pratrūksta – prie šios minties, kuri sietųsi su psichoanalize, dar bus grįžta). Romano pagrindinė veikėja išsiskiria vidiniu paslankumu, noru intuityviai įsiskverbti į visa ko esmę, suprasti tikruosius žmonių santykius ir pastebėti juose tai, kas nedemonstruojama, o gal ir nereflektuojama.
„Apdovanojimas" už tokią laikyseną, deja, dažnai būna nusivylimas: tie žmonės, kurie pagrindinę veikėją (pasakojama jos balsu, priartėjant prie vidinio monologo) patraukia, atrodo paslaptingi ir verti susižavėjimo ar bent dėmesio, ilgainiui pasirodo esą daug primityvesni, jų vidiniai motyvai (kai jie atsikleidžia) apskritai nusikalstami, ypač jei pats (pati) gyveni pagal idealistinius žmogiškumo reikalavimus. Ada iš tiesų tiek daug iš savęs reikalauja, tiek stengiasi padaryti kai ką net ir už kitus (arba priekaištauja sau, kad nebuvo iš tiesų atsidavusi kitam, pavyzdžiui, Elytei), kad negali nepereiti į kokį nors nebe žmogišką, o metafiziškai projektuojamų santykių sacrum lygmenį.
Kadangi rašytojos kuriamos moterys yra dar jaunos, į jas perkeliamas pačios rašančiosios jaunatviškumas – psichoanalitiniu lygmeniu galima kalbėti apie dar tebeveikiantį vidinio vaiko archetipą, romano plotmėje įžvelgti dieviškojo vaiko archetipinę figūrėlę (dieviškasis vaikas K. G. Jungo archetipų teorijoje reiškia individo vidinę galimybę atsinaujinti, sutelkti „autentiškų" išgyvenimų siekimą, tada psichika pradeda generuoti simbolinius vaizdinius, naujai pakreipiančius ir veiksmus). Ir „Medaus mėnesyje" netikėtai atsiradusi mergytė išpranašaus veikėjos Ados kelionę, intensyvius vidinius vyksmus, kurie bus tarsi kelionė į save, ves prie savasties įsigalėjimo ir ilgainiui – jos sunykimo. Ada klaidžiodama po prieškalėdinį miestą, tiksliau –­ jo prekybinius plotus, pastebi mergytę, pasodintą ant elniuko, Kalėdų proga perdaryto iš arkliuko. Išsiblaškiusi motina net nebestebi savo vaiko, tad Adai tenka nukelti mergytę nuo elniuko pavidalo mechaninio įrenginio, ant kurio šiai pasidarė baugu. Vadinasi, ji ir čia yra pagalbininkė, dar ilgai svarstanti, ar jos veiksmai buvo „teisėti". Šio pirmojo archetipinio simbolio – dieviškojo vaiko – pasirodymas tarsi atvers kelią ir kitiems, sudėtingesniems archetipams, kurie iš vidaus švytėdami suteiks sacrum spindesį nepretenzingam šio šiuolaikiško romano pasauliui.
Pirmiausia tai yra mergelės archetipas, kuris sudaro dalį didžiosios motinos (vieno iš klasikinių Jungo išskiriamų archetipų). Šis archetipas yra persmelkęs visą lietuvių kultūrą, tad jo reikšmės daugiau ar mažiau aiškios. Romane „Medaus mėnuo" prie jo grįžtama per simbolinį „švento" namuose laikomo paveikslo vaizdinį. „Atkuriant" Ados akimis vaikystėje regėto ir romano dabartiniu laiku regimo vizualinio objekto įspūdį, romano potekstėje plėtojamas mergelės archetipinis vaizdinys.
Adą kažkas ginte išgina iš miesto, ji pastveria vieną kitą daiktą, sėda į savo ne itin patikimą automobiliuką ir viduržiemy išvyksta tarsi vasaroti – kaip ji įsivaizduoja, susikaupti ir baigti rašyti disertaciją (tai vienintelis dalykas, kuris romane man „užkliuvo": nors disertacija humanitarinių mokslų, neįsivaizduoju, kaip šiais laikais įmanoma parašyti ją be interneto – dievaži, net rašydama šį straipsnį, ne vieną dalyką ten tikslinausi; tad toks romano meninio pasaulėlio neatitikimas realiajam kiek šokiravo).
„Medaus mėnuo" sudėliotas iš kasdienybę vaizduojančių miniatiūrų, kurios nepretenzingai ryškios, iškalbingos, kiekviena turi idėjos grūdelį. Sakykime, eidama į dar gyvos močiutės pažįstamos namus, Ada yra nepiktai aplojama šuns ir supranta, kad tai – jau sena kalė, kuri kasmet dar atsiveda šuniukų, bet jau nebėra tokia, kokia buvo –­ nieko į kiemą neįleidžianti.
Taip kiekvienas gyvis ar daiktas palydimas supratingu žvilgsniu. Nejauki yra pati egzistencinė situacija: senelių nebėra, troba nežinia kam palikta, tik užrakinta. Kaimas beišmirštantis, daug kas sunykę ar ant išnykimo ribos, lyginant kaip buvo ar bent atrodė veikėjos vaikystėje.
Tačiau svarbiau, kad šitoje sustingusioje aplinkoje paradoksaliai paspartės veikėjos vidinio pasaulio vyksmų dinamika. Adai atsivers mergelės kaip Mergelės Marijos archetipas, kaip ją tapė naivieji dailininkai, daugiausia laikydamiesi ne Lietuvoje susiformavusių tradicijų. Paveikslas apima abu archetipo polius: fizinį saldumo pojūtį keliantį grožį ir į Marijos apnuogintą „širdį" subestų kalavijų keliamą skausmą. Plėtojantis nesudėtingam siužetui, troboje –­ izoliuotoje erdvėje, kurioje veikėjų akistata yra juos itin apnuoginanti psyche atsivėrimo atžvilgiu – įvyks pagal stebuklinių pasakų logiką besiklostančių įvykių virtinė, atsiras kunigo brolis (bet panašesnis į plėšiką), Arkadijus ir Ada pasiduos paveikslo mergelės provokacijai įkūnyti atklydusiam vyrui moteriškumą.
Arkadijus atsiranda Ados pasaulėlyje kaip grėsmingas nepažįstamasis, kurio ji paniškai išsigąsta. Ada klykia ir su pagaliu gąsdina netyčia aptiktą „svečią" –­ iš tikrųjų gal geriau taip su juo būtų ir atsisveikinusi, kaip su įsibrovėliu. Tačiau jai bėdų pridaro (jei taip galima pasakyti) būtent moteriškumas: pirmiausia negalėjimas leisti, kad žmogus glaustųsi kaip benamis šuva malkinėje. Ir tuoj pat ją apgauna paslaptinga aura, kuri, jos manymu, gaubia jauną tų kraštų kunigėlį (kunigo brolis juk negalėtų būti velnio neštas ir pamestas) arba keistai į Adai dar nesuvokiamus įvykius įsipynusią gražiąją pardavėją Elytę, kuri nežinia kodėl yra virtusi didžiąja tikinčiąja. Šie du jauni žmonės, kuriuos Ada išskiria iš negausios kaimo bendruomenės, jai atrodo jautrūs, dori, šiek tiek net nežemiški, tad ir nepažįstamą vyrą ji ima nekritiškai vertinti vis palankiau.
Romane meistriškai vaizduojami Ados jausmai, o tai, kad skaitytojui jie atrodo grėsmingi pačios veikėjos atžvilgiu, tik prikausto dėmesį. Meistriškumas net nelabai tinkamas žodis: matyti, kad L. S. Černiauskaitė rašo pasikliaudama savo vidinėmis duotybėmis, todėl fragmentiškus, švelniais bet drąsiais potėpiais pateikiamus kasdienybės vaizdus labiau susieja ne realistinė romano plotmė, o vidinė romano dinamika.
Po to, kai nepažįstamajame Ada įžvelgia ne tik žmogų, bet ir vyrą, kurio galima geisti ir kurio gyvenimo mįslę galima norėti įspėti, įvyksta lūžis, ir įgyja energijos visas besiformuojantis tokioje atokioje vietovėje susitikusių žmonių tinklas. Tikra provokacija Adai tampa Arkadijaus meldimasis mergelei, kai ji slapčia tai pamato. Ada nežinia kodėl pasijunta atstumta ir pradeda varžytis su tuo, ko neįmanoma įveikti jokiai žemiškai moteriai – archetipu. Šia prasme ji yra savo į aklavietę nuvesiančio likimo lėmėja.
Šviesi vidinė Ados tonacija lemia, kad ji visa širdimi palinksta į vyrą, kurio paslaptingam asmeniui ji priskiria, kaip minėta, pirmiausia pačios savo projektuojamas į aplinkinius savybes. Per savo nepakaltinamai atlaidų moteriškumą ji susikuria tą „medaus mėnesį" žiemą: prisišaukia aistrą, kurioje Arkadijaus asmenybės tėra labai nedaug, galima būtų sakyti, kad jis dalyvauja tiesiog kaip vyras, atliekantis partnerio vaidmenį tai, kuri tampa savo gyvenimo scenos režisiere. Ada išgyvena trokštamus jausmus, o paskui parodo tikrą brandą „paleisdama" savo gyvenimo svečią, pritardama jo kaltumui be didesnės jo paties kaltės – juk jis, atsidanginęs slapstytis jos malkinėje, daugiau iš pradžių nieko nenorėjo, o ir vėliau nežadėjo. Jis tiesiog buvo su ja, kol buvo visiškai bepinigis (ir nuoširdžiai atsiprašė, kad buvo taip išsiilgęs moters, jog pasidavė aistrai), ir dingo, kaip iš pat pradžių sakė – kai tik atsirado „pinigėlis", t. y. žetonas, kuris vėl paleido užstrigusį jo gyvenimo mechanizmą.
Ir koks gi tas didysis šio vyriškio gyvenimo tikslas? – ogi jis „pasižadėjęs" išeiti į vienuolyną, jei liks gyvas po šiandieninių vyriškų kovų, kurios yra įgijusios smulkiajam verslui būdingo nuožmumo. Ar neatrodo absurdiška meniniame tekste vaizduoti tokių nesuderinamų iš fragmentiško sociumo perkeliamų gyvenimo plotmių jungtį? Būtent tai parodo ir autorė, atskleisdama tą šiuolaikinio žmogaus situaciją, kuriai sąvoka „absurdas" tebetinka egzistencializmo filosofijos išplėtota prasme. Argi Arkadijui, kuris iš esmės yra tik nesudėtingose aklavietėse greitai užstringantis „vilkas", netikėtas žavus gyvenimo posūkis sutikus Adą žadėjo mažiau nei kalėjimo, persekiojimų, slapstymosi paveiktu protu pasirinktas pasižadėjimas: jei liksiu gyvas, save paaukosiu?.. Apmaudžiausia, kad dingdamas jis išsineša mergelės paveikslą (o savyje – nepalytimo moteriškumo archetipinį vaizdinį), kurį mylėti yra pajėgesnis nei gyvą moterį... O Ada toliau funkcionuoja ją supančioje tikrovėje, tik jau nebėra tokia jautri. Apskritai kiek netikėta, kad rašytoja veikėjos likimą pajungia tai fatališkai meilės linijai, nes Ada, žvelgiant iš šalies, yra labai gyvybinga, jos juslės atviros pasauliui, o intelektas tebeaugantis – paprastai tokius žmones nauji gyvenimo įvykiai vėl atgaivina.
Čia norisi grįžti prie pradžioje išsakytos minties – gerumo šešėlyje slypi ir kartais išlenda įtarimas, kad pasaulis yra ydingas iš esmės. Galbūt tokiai vidinei desperacijai buvo pasiduota ir baigiant romaną, nes, kaip buvo minėta, visi pagrindiniai veikėjai patiria vienokį ar kitokį asmenybės regresą, įsigali antrarūšiai dalykai, kurie gali prajuokinti, ne daugiau. Žlunga pagrindinė šio romano meilės istorija, ir kaip jos pakaitalas užsimezga nauja linija: Ados geriausia draugė Salvinė tampa tokia prie dvasiškojo tėvo – Arkadijaus brolio –­ prisirišusia parapijiete („Tomukas, darželyje gavęs užduotį nupiešti savo šeimą, šalia didžiulės oranžinės Salvinės ir mažyčio, į tarakonėlį panašaus savęs, nupaišė ir sutanotą vyrą su kamuoliu, ant kurio kruopščiai išrėžė kryželį. Auklėtojos gavo peno apkalboms", p. 181). O pačioje pabaigoje pasakotoja apie pagrindinę veikėją, nepasaugotą nuo visų įmanomų netekčių, pasako: „jos savastis buvo išblukusi ir išretėjusi kaip senas gobelenas." (p. 183)
Nors romano pabaiga staiga pradeda trūkčioti, lyginant su iki tol buvusiu itin vientisu tekstu, tai verčia kalbėti ne tiek apie literatūrinę nesėkmę, kiek apie traumuojančią gyvenimišką patirtį, už teksto esančią gyvenimo tikrovę, neleidžiančią „pigiai ir greitai" apsieiti su mirties šešėliu meilėje. Rašytoja profesionaliai formuoja romano visumą iš savo duotybių, jo meninę vertę ir lemia tai, ką įmanoma apibrėžti pasitelkiant sąvoką „psichologizmas", tad skaitytojai ras daug krištolo briaunelių, su kuriomis galima susiliesti (pvz., pastangas sužadinti savyje gyvąjį tikėjimą). Ir ši recenzija rašyta sutelkiant dėmesį ir norint plėtoti vieną iš romano pusių, kurios buvimą ir meninį integruotumą turėtų patvirtinti joje pateiktos mintys.