Eglė Šeduikytė-Korienė. Lietuvos vargonų menas. XIX a. pabaiga–XX a. pirmoji pusė. – Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2012.

su_Kristina_rimtai.JPGVilniaus Šv. Jono Krikštytojo ir Šv. Jono apaštalo ir evangelisto bažnyčios vargonininkės Eglės Šeduikytės-Korienės monografija atveria diskutuotinų temų ne tik su vargonais susijusiai mūsų muzikos istorijai.
Bet pirmiausia pakalbinkime autorę.

Rūpestis surinkti kuo daugiau medžiagos apie visus vargonystės aspektus rodytų, kad esate iš vargonininkų šeimos?
Vargonų meno tradicijos mūsų giminėje – senos: prosenelis Petras Šeduikis grojo įvairiais instrumentais, meistravo juos, XX a. pradžioje turėjo vargonų dirbtuves Peterburge. Senelis Antanas vargonavo Aukštaitijoje, tėtis Alvydas –­ Žemaitijoje, pats gamino vargonus, mama Aldona jam talkindama dirbo su bažnyčių chorais. Vyresnysis brolis Alvydas –­ vargonų meistras, žinių sėmęsis Vokietijoje ir Švedijoje.

Į kokią lietuvišką literatūrą apie vargonus rašydama buvote įsiskaičiusi? Gal turite šeimos palikimą – biblioteką su vargonine literatūra?
Žinau, kad kai Žemaičių Kalvarijoje Mama mane pirmąsyk parsivežė namo, Tėtis uždėjo vargonų muzikos plokštelę. Skambėjo Bacho didieji preliudai ir fugos. Visada mėgom ne tik groti, bet ir klausytis muzikos. Kol tėvai grodavo mišioms, mes leisdavome laiką „ant viškų". Tėtis dažnai imdavo mane kartu, kai važiuodavo taisyti ar derinti vargonų. Vaikštinėdavau po vargonų vidų kaip po paslaptingą pasaulį.
Tėtis sudarė Žemaitijos bažnyčių vargonų katalogą. Rengdama knygą, rėmiausi ir juo. Pastaruoju dešimtmečiu Lietuvoje gausėja studijų, skirtų vargonų meno įvairių sričių tyrimams. Tai Jūratės Landsbergytės „Bažnytinė muzika ir dvasingumas Lietuvoje" (2006), „Vargonų muzika Lietuvoje XX a. Kūrybos modernizmas" (2008). 2009 metais publikuotos net dvi knygos – vargonų katalogai, kuriuose tyrinėjama Lietuvos vargondirbystė. Tai Rimanto Gučo „Lietuvos vargonai. Katalogas" ir Girėno Povilionio „Vargondirbystės menas Lietuvoje: nuo baroko iki klasicizmo Vargonų katalogas. XVII a.–XIX a. pirmoji pusė".

b_200_283_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-06-22_nr._3385_vargonu_menas.jpgKokiais kitais šaltiniais rėmėtės?
Dokumentais, kurių didžioji dalis saugoma Lietuvos literatūros ir meno archyvo fonduose bei Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Svarbios naujos medžiagos teikia žymaus vargonininko, Kauno konservatorijos absolvento, pedagogo, Paryžiaus konservatorijos auklėtinio, emigravusio į JAV – Jono Žuko (1907–2004) asmeniniai archyvai. Dokumentai, laiškai, koncertų programos, korespondencijos ir įvairūs straipsniai atverčia naujus XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės Lietuvos vargonininkų gyvenimo puslapius. Vilniaus krašte dominavusias lenkų tradicijas atspindi Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomi dokumentai. Daug vertingos informacijos suteikė publikacijos, koncertų recenzijos, įvairios žinutės apie vargonininkų veiklą, surinktos iš XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės lenkiškų ir lietuviškų periodinių leidinių. Vertingas, teikiantis naujų žinių buvo bendravimas su žymaus lietuvių vargonininko, kompozitoriaus Zigmo Aleksandravičiaus (1911–1965) šeima.

Kas knygoje nauja?
Tai kompleksinė studija. Vargonų meno raida lietuvių muzikologų darbuose iki šiol buvo nagrinėta fragmentiškai, tirtos atskiros jos sritys. Archyviniais dokumentais pagrįsti ir susisteminti faktiniai duomenys šioje knygoje atgaivina turtingą, senas tradicijas turinčią Lietuvos vargonų meno istoriją, brandina platų požiūrį ne į atskirus istorinius faktus, bet į jų visumą. Knygoje yra anksčiau nepublikuotų žymių Lietuvos menininkų fotografijų jų studijų metu Romoje, Paryžiuje. Priede pateikiau Lietuvos vargonininkų mokyklų ir kursų mokslo programas nuo 1908 iki 1943 metų.

Kokie dalykai Jums būtų svarbiausi?
Tyrinėjimai leido patvirtinti hipotezę, kad XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais –­ XX a. pirmoje pusėje formavosi, skleidėsi ir įsitvirtino Lietuvos vargonų mokykla, pasižyminti visais meninei mokyklai būdingais požymiais.
Vargonų meno sąvoka aprėpia įvairias vargonų meno sritis: bažnytinį vargonavimą, bažnyčios vargonininko repertuarą, koncertines vargonų tradicijas, kūrybinį vargonininkų palikimą, kultūrinę, švietėjišką ir pedagoginę vargonininkų veiklą, vargondirbystės tradicijas.

Visuomet įdomu, kas į knygą netilpo.
Ypatingą istorinę vertę ne tik vargonų, bet ir visai Lietuvos muzikos istoriografijai turi dar netyrinėti J. Naujalio laiškai (1933–1934), rašyti tuo metu Paryžiuje studijavusiam J. Žukui. Taip pat J. Žukui adresuoti Marcelio Dupré laiškai, šių ryškių asmenybių susirašinėjimas, palydimas vizualine medžiaga – fotografijomis ir dokumentais. Jonas Žukas – prancūzų vargonavimo tradicijomis pagrįstos mokyklos kūrėjas tarpukario Lietuvoje –­ vertas atskiros studijos.

* * *
Keletas kitų monografijoje neaptariamų dalykų atskleidžia mūsų visuotinai ne iki galo įsisąmonintą Lietuvos muzikos istorijos nuoseklumą. Knygos autorę greičiausiai bus suklaidinę muzikologų nesutampantys požiūriai į kultūros periodizaciją, kalbančią apie II pasaulinio karo pradžią, ir todėl ji (autorė) 1940–1944 m. duomenis pateikė tik probėgšmais, ne kaip akivaizdų (atsižvelgiant į politinę situaciją) tarpukario veiklos tęsinį. Manyčiau, šis knygoje fragmentuotas laikotarpis taip pat vertas atskiro E. Korienės straipsnio, juoba, kad Kauno ir Vilniaus konservatorijų dokumentai visi yra išlikę Literatūros ir meno archyve. Iš jų paaiškėja, kad autorės minima 1940 m. Vilniuje įsteigta Muzikos mokykla dirbo pagal Kauno konservatorijos programas bei tai, kad 1943 m. nė viena iš šių mokyklų nebuvo uždarytos (visuotinės revizijos reikalaujantis istoriografijoje nuo sovietų užsilikęs reliktas) –­ buvo tik „pridarytos".
E. Korienė kartu su daugeliu istorijos veikalų lietuvių muzikinio gyvenimo susiformavimą sieja su Trečiąja tautinio atgimimo banga. Retkarčiais primindama faktus ir iš ankstesnių laikų, tačiau traktuodama juos tik kaip ištakas. Matyt, senosios muzikos tyrinėtojų pabirais straipsniais – laukiant Lietuvos muzikos istorijos pirmųjų tomų –­­ sunkoka visuomenei sudaryti turtingo ir modernaus muzikinio gyvenimo Lietuvoje nuo seniausių laikų vaizdą. O kol iš kai kurių to gyvenimo sričių žinių turime nepakankamai (ir kol patys dar netapome „ištakomis"), gal šis kultūrinės praeities egzistavimo įskiepis, pradedąs tapti visuotinai sąmoningas, verstų pagalvoti bent apie istorijos dramaturgijos akcentus?
Apskritai, E. Korienei palinkėčiau kritiškesnio požiūrio į netiesioginius šaltinius (ar tikrai kultūriniam paki­limui svarbesni buvo 1905-ieji, kaip teigiama sovietinių laikų citatoje, o ne viešos lietuvių k. išpirkimas 1904-aisiais?). Tačiau kompiliacinių faktų gausa prideda knygai nemažai vertės –­­ temos aspektų pločio, kurį savo atsakymuose autorė ir pristatė. Monografijos įvairialypiškumas –­ įskaitant politinės situacijos priminimus bei turtingą vaizdinę medžiagą –­ daro ją patraukliu melomanams, patogiu edukologams šviečiamuoju veikalu.