b_259_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-06-22_nr._3385_Sigitas_Mickis_3.jpgKoncertavo Almas Švilpa (bosas-baritonas; Vokietija, Lietuva) ir Audronė Juozauskaitė (fortepijonas). Programoje:

1 dalis:

D. Šostakovič. Siuita pagal Michelangelo Buonarroti žodžius

2 dalis:

G. F. Haendel. Heraklio arija iš oratorijos „Heraklis"
W. A. Mozart. Figaro arija iš operos „Figaro vedybos"
M. Glinka. Farlafo rondo iš operos „Ruslanas ir Liudmila"
S. Rachmaninov. Aleko kavatina iš operos „Alekas"
G. Verdi. Atilos arija iš operos „Atila"
R. Wagner. Olando monologas iš operos „Skrajojantis olandas"

Almas Švilpa (be kitų studijų, baigė dainavimą LMTA prof. V. Prudnikovo klasėje) populiarus ir mėgstamas Vokietijoje. Sprendžiant iš koncerte apsilankiusios publikos dėmesio, laukiamas ir Lietuvoje. Kaip visada mano komentaruose, panagrinėsiu šį koncertą kūrinių pasirinkimo, kompozitorių sumanymų perteikimo požiūriu.
Koncertą paprasčiau pradėti nagrinėti nuo antros dalies, nes joje girdėjome daugiau dermės tarp dainininko ir kūrinių. Solistas savo laikysena neslepia šmaikščios ir pasitikinčios natūros, neveidmainiauja. Puiku. Bisui atliktos satyrinės lietuvišką buitį nušviečiančios dainos akivaizdžiai mielos jam. Kad solistas visomis elgesio, laikysenos, emocinės būsenos galiomis persikūnija scenoje, irgi imponuoja. Sprogstanti energija, draminė išraiška yra stiprus atlikėjo „arkliukas". Natūraliai tai bene labiausiai susilieja su romantinių kompozitorių sumanymais. Be to, smagu vienoje koncerto dalyje išgirsti kelių epochų vokalinius kūrinius, taip galima tarsi palyginti skirtingas vokalinės muzikos rašymo tendencijas. Kiek atlikėjas turi atsižvelgti į kūrinio parašymo epochos aplinką, klausimas lieka atviras. A. Švilpa, žaižaruodamas savo temperamentu, greičiau jau tempia kūrinių auras savo esybės link. Bet stiprių žmonių saikingas valdingumas gal nėra blogis? Tuo labiau, kad antroje dalyje skambėję kūriniai artimi dainininko meniniam pojūčiui. Įdomu, kad pirmoje dalyje solistas pabandė atrasti naujų skambėjimo pusių. Kelias įdomus, bet erškėčiuotas. Ir štai dėl ko.

Audronė Juozauskaitė ir Almas Švilpa Vilniaus festivalyje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Audronė Juozauskaitė ir Almas Švilpa Vilniaus festivalyje. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kalta šiuolaikinės akademinės muzikos doktrina (turiu omeny muziką po II pasaulinio karo). Tai yra šimtmečiais susiklosčiusios muzikos tradicijos išardymas. Viskas, kas buvo pažįstama ir reikalinga muzikinei raiškai – melodija, harmonija, metrinis1 ritmas ir pan. – buvo atmesta. Dėl kūrybos laisvės, garsinio lauko raiškos. Garsas, nesusaistytas ryšiais su muzikinėmis taisyklėmis, tapo savarankiška vertybe, leidžiančia tiesiogiai įkūnyti bet kokią bendrakultūrinę idėją. Šiuolaikinės muzikos interpretacija dažnai remiasi ne muzikinio išsilavinimo tradicija, o universalia bendravimo logika. Kiekviena modernios muzikos garso prasmė nusakoma dviem aplinkybėmis: pirma – paties garso skambėjimo parametrais (tonu, trukme, garsumu, tembru); antra – jo loginiais ryšiais su aplinkiniais garsais. Nesunku atspėti, kad tokia „proto žaismės" muzika (beje, labai panašiai Šostakovičiaus opusą pristatė ir koncerto vedėja) visai nebūtinai atitinka klasikinį muzikos girdėjimą. Nebandant atrasti kompozitoriaus minties, paslėptos už „keistų" garsų sienos. Kaip skaitant kokį A. Camus tekstą – žodžiai įprasti, bet mintis nebūtinai ta, kuri užrašyta – ji atspindi rašytojo santykį su bend­rakultūriniu kontekstu.
Kalbėdami apie modernią muziką, vargiai galime vartoti terminus melodija, frazė. Juk minčių savo galvoje neįvardijame kaip sakinių ar pastraipų. XX a. akademinė muzika sudaryta iš garsų darinių, atspindinčių kompozitoriaus santykį su pasauliu ir klausytoju. Jeigu koks nors darinys primena klasikinio (ar romantinio) repertuaro raiškos muzikinį motyvą, tai panašumas čia tik išorinis. Norėdami pajusti, „apie ką ši muzika", turime kopti kultūros suvokimo laipteliais. Atliekant ir klausant modernių kūrinių, mūsų laukia sunkus uždavinys. Ar jis vertas pastangų? Tikiu, kad gilinimasis į savo pojūčių prasmę yra dėkingas ir gilus savęs pažinimas. Automatiškai neatmetinėkime nesuvokiamo. Nuo to tik turtėsime.
Bet grįžkime prie modernios muzikos vartojimo per aptariamąjį kamerinį vakarą. Kompozitorius paspendė daugybę intelektualių ir jausminių spąstų atlikėjams ir klausytojams. Klastingiausia – nuolatinis muzikinio audinio kontrapunktas2. Natų darinys, viename balse atliepiantis kompozitoriaus minties judesį, yra ne pats sau, o siejasi su kitais balsais, juos papildydamas arba kontrastuodamas su jais. Tik išnarsčius po kaulelį muzikiniame audinyje užfiksuotus minties pėdsakus, galima imtis kūrybiškos ir meniškos interpretacijos. Tik tada triumfuos žmogiškas ir jausmingas muzikos skambėjimas. A. Švilpos ir A. Juozauskaitės interpretacijoje – labiau panašu, kad artistai buvo nešami suvaldymui nepasiduodančio muzikinio teksto. Beveik vienodas per visą siuitą dainininko balso tembras tarsi kybojo ore, neprisilietė prie kūrinio formos ir dinamikos reljefo. Remiantis klasikinio atlikimo pojūčiais, sunku šiuolaikiniame muzikiniame tekste rasti atspirties. Solistas bandė tai kompensuoti labiau išoriškai iliustruodamas dalių pavadinimų sufleruojamas nuotaikas. Fortepijono tembrinė raiška taip pat klimpo Šostakovičiaus mintyse. Ir kentėjo ne tik garsas. Kai sunku atrasti kūrinio kalbos struktūrą, viršų ima tikslus, į mechanišką pereinantis ritminis grojimas. O juk rubato3 ir agogika4 yra atlikėjo galimybės, prisidedančios prie skambesio sielos šilumos. Iš dalies šią mano kritiką patvirtina tai, kaip atlikėjai pasijautė tvirčiau, atradę paskutinėje ciklo dalyje kompozitoriaus cituojamas romantinių faktūrų5 klišes.
Bet tai ne suvokimo palengvinimas, o dar gilesnis minties kelias į subtilumą, daugiaprasmiškumą. Ir jau visai supainioti atlikėją ir klausytoją kompozitoriui pasisekė pasirenkant dainų tekstus. Michelangelo yra didis dailininkas, skulptorius, gilios sielos žmogus. Tačiau surasti jo gelmių prasiveržimą jam mažiau įprastoje eilių išraiškoje reikia gilaus kultūrinio išmanymo, t. y. būti lygiu Šostakovičiui. Tad su tokiais siekiniais nutarė susigrumti Almas Švilpa ir Audronė Juozauskaitė. Pagarba jiems už drąsą ir linkėjimai nesustoti šiame kelyje.

1 Ritmo organizavimo būdas klasikinėje muzikoje, paremtas stiprių ritmo kirčių periodišku kartojimusi kas du arba tris ritmo pulsus.
2 Muzikos „dėliojimo" būdas, kai kelios savarankiškos melikos linijos sąveikauja viena kitą papildydamos ritmu ir aukščiais – vadinamasis komplementarumo principas.
3 Kūrinio tempo varijavimas sekant atlikimo logika.
4 Užrašytų natų trukmių keitimas siekiant nemechaniškos atlikimo išraiškos.
5 Muzikinė faktūra – terminas, naudojamas apibrėžiant muzikos kalbos dalių (aukščių, ritmo, harmonijos, tembro) sąveikos rezultatą (t. y. kūrinio skambesį).