petrulis.jpg

*

Galva, nukarūnuota rūke,
visose iškamšose ieškos
žvilgsnio, pamilusio purpurą,
visuose portretuose – veido,
tyresnio už akmenį –
užsimerk, ir tavo namuos,
skleisis  užuolaidos audeklas –
priešais jokį tave.

 

*

Galbūt eismo pastovumui
tesipriešina metų laikų kitimas,
kirpyklos iškaboje gyveną plaukai –
naktimis prisidengę dangaus,
o danguj medžio jis –
nebegirdi, tik mato,
kaip blizga miegas ir peiliai,
kaip supas šaka.

 

Mano svečiai

Juodai baltu tapęs nebežinojau
nei prasmės, nei tiesos,
ir tas nežinojimas leido man,
prisikviesti šiltą puodelį,
garuojantį ant vidurnakčio stalo,
vėją dienoj šešėliuotoj –
pastovų, bet ramų –
vitrinos šviesos numirėlį,
užmautą ant beakių galvų,
merginų juoką sutemus,
troleibuso pritvinkusiam kūne.

 

Žėručio gatvė

Laiką suprasti kaip žmones,
matuojančius lango rėmą,
zujančius iš kampo į kampą,
be paliovos, nesustojančius –
po kaštonais, romiai siūbuojančiais
savo kantrioj askezėj,
debesiui žiojant virš miesto
burną auksuotą.

 

Kelias namo

Medžių kamienai abipus tako –
senatvės susukti arkangelų kūnai,
gaubiantys savo lajomis
mano kelią namo –
kartu su debesimis sergstintys
šitą vietą daug metų –
jie leidžia vakarui liestis
prie kontorų darbuotojų siaubo
ir šunų šeimininkų vienatvės,
prie blondinės, laikančios puokštę,
didelių ir bereikšmių akių.

 

Apie erdvės nebuvimą

Erdvės skerstuvėse,
smeigiu didelį peilį –
nei dievui, anei šėtonui
įsikišti nelemta –
kai tau, mylimoji, skauda,
sakytum, daugiau nei kūną,
man kažkaip tuščia,
nes erdvė nekraujuoja –
jos iš viso nėra.

 

Naršyklė

Išsigūglinau mirtį –
tai įvyko paieškos lange
mirksint žymekliui,
vedant ilgiausius žodžius,
nieko bendro neturinčius
su švelniais palytėjimais,
paimtais iš dyko buvimo
vasaros vėjyje –
mylimosios ranka.

 

Apie beveik nebuvimą

Mergele, viskas iš nuosėdų –
viešųjų tualetų prieblandoj
kas naktį šlapinas vyrai –
stengiasi ir neįstengia
pataikyt girti į kloaką.
Jeigu nebūtum išvykus –
mirties ir santechnikos žemėn –
taip viskas, manau, nevyktų
ir tau daugiau nebereiktų,
apsireikšti mergelės pavidalu,
kabinoj, storam kosmonautui,
jau penktą dešimtmetį skęstančiam.

 

Ne itin įdomus nuotykis

Namų akys atsiveria,
dangus kiek pritemsta,
paliekant nuo tikrovės
nuskilusį erdvės tinką –
pamenu save išblyškusį,
sustingusį gatvėje –
ten nebuvo daugiau ką veikti,
tik blykšti ir stoti gatvėse –
po to užmigt vakare
po sunkiom miego plytom
arba miegoti dienom –
kybant medžių viršūnėse,
šviečiant koridorių lempose,
vaikštant elektros laidais,
geriantis į sienų spalvas,
į sapno lekiantį diską,
atviras laiko gyslas,
arba gyventi knygose
ir filmų kadruose,
kol kūnas patiria kitką.

 

Fokusas

Nuskintas prie kartuvių žiedas,
kybančių džiaugsmui – graži gėlė,
mestina į smegenų dėžę,
kur bus sugauta gipso rankom.

Rūta Stulpinaitė. „Carlos Diamond 2“. 2010. Iš Justino Vienožinskio dailės mokyklos archyvo
Rūta Stulpinaitė. „Carlos Diamond 2“. 2010. Iš Justino Vienožinskio dailės mokyklos archyvo