Priešaky iškilmingai prasiveria medžio raižiniais išdabintos durys, milžiniškos kaip rojaus vartai. Akmeniniai laiptai nusėti rožių žiedlapiais: rausvais, geltonais, baltais. Ir nuotaka – lyg tikra gulbė, grakščiai išrietusi nugarą, akinamai balta, tarytum pats nekaltumo ir ištikimybės įsikūnijimas.

Akimirką sustingstu, per kūną nubėga šiurpuliai. Bet iš debesies išsinėrusios saulės spinduliai susminga man į akis ir balta nekaltybė akimirksniu virsta juodu siluetu.

Henrikas Natalevičius. „Langas“. 2012. Drobė, aliejus, 150 x 110 Iš Užutrakio dvaro sodyboje (Trakų raj.) iki rugsėjo 30 dienos veiksiančios parodos „Menamos istorijos. Figūra“.
Henrikas Natalevičius. „Langas“. 2012. Drobė, aliejus, 150 x 110                      Iš Užutrakio dvaro sodyboje (Trakų raj.) iki rugsėjo 30 dienos veiksiančios parodos „Menamos istorijos. Figūra“.

Oslo savivaldybė: sutuoktuvės, skyrybos, teismai – viskas sumesta į vieną katilą. Išėjusi iš teismo salės, kur sėdėjau šalia išžagintos merginos, lifte sutinku gimimo liudijimą tvirtinti skubančius tėvus, ką tik vertėjavusi skyrybose patenku į vestuvininkų būrį. Didesnio absurdo net norėdamas neišgalvosi. O galbūt šitaip suplanuota, idant suprastume kiekvieno savo žingsnio kainą, kad pajustume sprendimų svorį ir įvertintume svarbiausias gyvenimo akimirkas? Arba ne. Gal čia nėra jokios gilesnės minties, tik pragmatiškas miesto planuotojų sumanymas, kaip paprasčiausiai išspręsti problemą.

Išsirikiavę vienas šalia kito brendame per žiedų jūrą. Žvelgiu į mūsų nublizgintus batus ir pasijaučiu tarsi būtume trys draugai. O iš tiesų vienas kito net nepažįstame. Susitikome čia, už šių durų, ir vėl išsiskirsime prie jų – tokios jau jos –­ vieniems duoda, iš kitų atima.

Eidamas per vidurį vyras graudžiai velka kojas, o prisiartinęs prie laiptų klesteli ant tviskančio granito. Aš ir advokatas sutartinai pritūpiam jam iš šonų. Valandėlei nutylame. Matau, kaip jiedu vargsta: klientas iš paskutiniųjų laiko savo užtvanką, o advokatas grybauja, ieškodamas žodžių, kurie paguostų, bet nesuteiktų vilties, – užduotis, kurios aš pati turbūt niekada gyvenime neįveikčiau, kad ir kiek metų trinčiau Teisės fakulteto auditorijų suolus. Bet aš juk ne advokatė, man nereikia kurti kalbų – nei paguodos, nei pažadų, nei kaltinimų. Esu tik akla mašina, kalbanti svetimais žodžiais.

Pro šalį nuplasnoja baltas rožės žiedlapis. Nelaimingasis nulydi jį žvilgsniu kaip iš glėbio slystančią ištikimybę. Pakėlęs ranką, ištiesia priešais akis delną ir sustingsta, atrodydamas be galo keistai, kaip liūdna akmens statula. Nesuprantu, ką jis sumanė, galvoje šmėsteli mintis, kad jam tikrai protas pasimaišė – tuo niekas turbūt nebesistebėtų. Galbūt tai visiškai natūralu, kai atima vaikus. Kai atima vaikus? Juk aš pati apie tai ničnieko neišmanau.

Saulė lyg susidrovėjusi gražuolė vėl prisidengia debesiu. Dūkdamas įsisiaučia vėjas ir ant vyro delno nutupdo žiedlapį. Panašu, kad jis to ir būtų laukęs, nes akimirksniu pirštai susispaudžia, o tada vėl suakmenėja, laikydami lapelį priešais patvinusias akis. Žiedlapis geltonas. Esu girdėjusi, kad ši spalva įkūnija neištikimybę, išdavystę, pavydą – visa tai, kas blogiausia mūsų širdyse, bent jau šią minutę, bent jau šiam nelaimingajam.

Advokatas sukruta, dėbteli į klientą, nesutikęs jo žvilgsnio, ieško manojo ir tik tada drįsta prabilti, tarytum būtų lengviau, kai laikaisi įsikibęs į kito akis. Pasirodo, žmogiškumo kartais prireikia net advokatams.

– Ką gi, laikas apsispręsti.

Vienas po kito ant vyro batų snapų nusirita dideli lašai. Ištiškę jie įgauna karpytų rožės žiedlapių formą.

Iš savo slėptuvės vėl išsivynioja saulė, dar kartą pasaulį paversdama juodais kontūrais, visai kaip Muncho grafikos paveiksle: išsipusčiusi nuotaka, ją bučiuojantis jaunikis, būrys svečių. Ilgaplaukės mergytės be paliovos ant laiptų beria rožes. Lapeliai sukasi vėjyje, primindami pasiutišką karuselę. Jaučiu viduje augant šleikštulį. Ant advokato piršto skaudžiai sutviska vestuvinis žiedas. Sumišęs jis pridengia papuošalą pirštu, tarytum tikėdamasis, kad niekas nespėjo to pamatyti. Impulsyviai ir aš paslepiu savąjį, nors tai ne vestuvinis.

– Kodėl? Nesuprantu! Sakiau jai, kad atiduodu viską, bet ji atima vaikus, – iš nelaimingojo burnos pasipila upė verksmingų frazių, iš paskos seka keiksmų krioklys, po to, lyg atgailai, jis priešais mus išrikiuoja visus šventųjų vardus ir galiausiai kelionė pasibaigia užakusiame skundų liūne.

Mikčiodama norvegų kalboje ieškau atitikmenų visiems jo įvardijimams. Drebu dėl kiekvieno žodelyčio – žinau, kad ankstesnė vertėja pažeidė nešališkumo principus, todėl buvo atleista iš pareigų. Juk ir aš galiu pasirodyti netinkama, jei bent vieną skiemenį išversiu netiksliai, jei nerasiu pakankamai stiprių žodžių, jei neprisiversiu garsiai ištarti šlykščių keiksmų.

– Nereikia, nebesakykit, – sumurma man advokatas.

Valandėlę choru tylime: klientas jau išsėmė visą keiksmų šulinį, gynėjas nebežino ką sakyti, o aš to daryti net neprivalau.

– Gerai, aš su viskuo sutinku, – ištaria vyras patylom.

– Ar tikrai suprantate, ką reiškia šis jūsų sprendimas?

– Taip, po velniais, tegul ji džiaugiasi! Tegul! Tegul augina vaikus, bet jie vis tiek žinos, kas jų tėvas!

Verčiu. Lūpos kartoja vyro ištartus žodžius, bet mintys skrieja tolyn, savais keliais. „Apsaugok, Viešpatie, tikrai niekada gyvenime negimdysiu vaikų. Ir netekėsiu, nė už jokius pinigus."

Advokatas atsistoja ir pajuda rojaus vartų link. Brisdami per spalvotą žiedų jūrą, sekame jam iš paskos.

Žinau, kad man reikės tai ištarti. Kai vyras išleis žodį iš savo lūpų, niekas kitas to nežinos – tik aš ir jis. Tą akimirką pražys visa mano, kaip vertėjos, egzistencija –­ mažytė privilegija, nepakeliama našta. Nors šį kartą iš anksto žinau, ką reikės sakyti, matyt, žodžio galvoje ieškosiu ilgiau nei paprastai. Tyla suspigs tarp sienų, išgirsiu atodūsius, sutiksiu akis.

Nelaimingojo koja trūkteli, tarytum būtų giliai įklimpusi į tirštą purvą, bato nosis užkliūva už laipto ir jo sunkus kūnas paskęsta žiedlapių jūroje – rausvoje, baltoje, geltonoje.

Šonu užgulęs duris, advokatas atsisuka ir sužiūra į mane. Vis dar esame vienas kitam svetimi, bet žinau, ką jis galvoja, ir jis žino, kad aš žinau. Tos durys nežmoniškai sunkios, bet kai jau praveri, kito kelio nėra. Tikrai nepajėgiu suvokti, koks pamišėlis sugalvojo pro vienas duris leisti ir jaunavedžius, ir besiskiriančiuosius.