b_200_238_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-06-22_nr._3385_boyio.jpgAdolfo Bioy Casaresas (1914–1999) – Argentinos rašytojas, fantastinės tematikos pradininkas Argentinos literatūroje. Išgarsėjo apysaka „Morelio išradimas" („La invención de Morel", 1940), už kurią apdovanotas Buenos Airių literatūros premija. Parašė keletą kūrinių drauge su Jorge Luis Borgesu, Silvina Ocampo. Kūrinių pagrindinė tema – netikėtose fantastinėse situacijose atsidūrusio veikėjo savijauta, beviltiškos pastangos prisitaikyti prie kintančių aplinkybių; jiems būdinga filosofiškumas, sąlygiškumas, ironija, detektyvinė intriga. 1990 m. apdovanotas Cervanteso premija. Apysakos „Morelio išradimas" herojus, teisingumo nekaltai persekiojamas bėglys, atsidūręs negyvenamoje saloje, pastebi, kad joje esama žmonių, bet vėliau paaiškėja, kad tai tik Morelio sukurta iliuzija.


 Šiandien saloje įvyko stebuklas. Įsitvyrojo vasara. Atvilkau lovą prie baseino ir maudžiausi iki vėlyvo vakaro. Užmigti buvo neįmanoma. Vos išlipus iš baseino, vanduo, turįs gelbėti mane nuo šiurpios ramybės, po dviejų trijų minučių virsdavo prakaitu. Paryčiais pažadino fonografas. Nebegalėjau grįžti į muziejų pasiimti daiktų. Nudūmiau prie skardžių. Dabar stoviu iki pusės drumzliname vandenyje, vidury jūržolių, uodų apspiestas, tardamas sau, kad be reikalo paskubėjau leistis į kojas. Vargu, ar tie žmonės atvyko manęs ieškoti; veikiausiai jie manęs nė nepastebėjo. Tačiau nuo likimo nepabėgsi: be jokių išteklių, be nieko tupiu čia, pačioje skurdžiausioje, mažiausiai tinkamoje gyventi salos dalyje, pelkėse, kurias kas savaitę užlieja patvinusi jūra.
Rašau šiuos žodžius, ketindamas paliudyti nelemtą stebuklą. Jei po kelių dienų nebūsiu miręs, jei nenuskęsiu ir nežūsiu kovodamas dėl savo laisvės, parašysiu traktatus „Ginamoji kalba Gyviesiems" ir „Maltuso pašlovinimas". Šiuose rašiniuose plieksiu tuos, kurie kerta girias ir plečia dykumų plotus, įrodysiu, kad šiuolaikinis pasaulis, tolydžio tobulindamas įstatymus, dokumentavimą, žiniasklaidą, radijo ir telefono ryšius, muitines, kiekvieną teisingumo klaidą daro nepataisomą, visiems persekiojamiesiems tampa pragaru. Ligi šiolei nesugebėjau parašyti nieko, išskyrus šį lapelį, apie kurį vakar nė negalvojau. Kiek rūpesčių žmogui, atsidūrus negyvenamoje saloje! Kokia nepakenčiamai kieta mediena! Kokia neaprėpiama erdvė skrajūnui paukšteliui!
Mintį atvykti čionai man pakišo vienas italas, Kalkutoje prekiavęs kilimais; tarė man (savo kalba):
– Tokiam bėgliui kaip jūs šiame pasaulyje tinka tik viena vieta, bet ten neįmanoma gyventi. Tai sala. Daugmaž 1924 metais baltieji ten pastatė muziejų, koplyčią, įrengė plaukimo baseiną. Pastatai užbaigti ir palikti likimo malonei.
Pertraukiau jį, prašydamas padėti man ten nusigauti.
– Prie salos nesirodo nei kinų piratai, nei baltas Rokfelerio instituto laivas. Ten siaučia nežinoma paslaptinga liga, kuri žudo žmones, smelkdamasi į juos iš oro. Žmonėms nuslenka plaukai, nusilupa oda ir nagai, išopėja ragena, jie išgyvena savaitę, kitą, ir baigta. Japonų laivas „Namūra" aptiko prie salos garlaivį, visi keleiviai ir jūreiviai buvo mirę – nusilupusia oda, be nagų, be plaukų. Japonai paskandino jį, apšaudę iš patrankų.
Tačiau gyvenimas man atrodė toks siaubingas, jog ryžausi keliauti... Italas bandė mane perkalbėti, bet aš vis dėlto prisiprašiau jo pagalbos.
Vakar vakare šimtąjį kartą užmigau šioje negyvenamoje saloje... Žiūrėdamas į pastatus, svarsčiau, kiek kainavo akmenų gabenimas ir kaip paprasta būtų buvę degti plytas vietoje. Užsnūdau labai vėlai ir paryčiais mane pažadino muzika ir šauksmai. Bėglys ir miegodamas budrus; buvau įsitikinęs, kad neatplaukė nė vienas laivas, neatskrido nei orlaivis, nei dirižablis. Šiaip ar taip, tą slogią vasaros naktį žolėti kalvos šlaitai margavo nuo žmonių: jie šoko, vaikščiojo, maudėsi baseine lyg vasarotojai, atvykę poilsiauti į Los Tekesą arba Marienbadą.
Iš pelkės, kur jūros vanduo maišosi su sudvisusiu, matau kalvos viršūnę, vasarotojus, apsistojusius muziejuje. Neįmanoma suvokti, kaip jie čia atsirado, gal mane taip paveikė tvanki naktis; bet man nesivaidena, aš nekliedžiu: tai tikri žmonės, bent jau tokie pat tikri kaip aš.
Vilki jie tokiais drabužiais, kokiais buvo vilkima prieš kelerius metus: keistenybė, mano galva, pabrėžianti savotišką lengvabūdiškumą, šiaip ar taip, norom nenorom pripažįstu, jog dabar įprasta žavėtis netolimos praeities magija.
Nežinia, kodėl likimo pasmerktas mirčiai, valandų valandas negaliu akių nuo jų atplėšti. Jie šoka ant kalvos, aukštoje žolėje, kur knibždėte knibžda gyvačių. Atėję čionai paklausyti „Valensijos" ir „Arbatos dviese" – iš griausmingo fonografo liejasi melodijos, užtrenkdamos vėjo siausmą ir bangų mūšą, – nė nenujaučia esą mano priešai, pagrobę visa tai, ką man vargais negalais pavyko sukurti, idant nemirčiau badu, ir išvarę mane į pragaištingas pakrantės pelkes.
Stebėti juos pavojinga: kaip ir bet kokia raštingų žmonių bendruomenė, jie tikriausiai turi konsulų ir išmaningų priemonių žmogui atpažinti pagal pirštų atspaudus ir, jeigu mane sučiuptų, beregint patupdytų į cypę, remdamiesi kokiais nors įstatymais ar formalumais.
Perdedu: stebiu tuos atkarius neprašytus svečius truputį žavėdamasis – juk taip seniai nesu regėjęs žmonių, tačiau nevalia žiūrėti į juos be paliovos.
Pirma: turiu daug darbo; čia, kur dabar esu, neištvertų nė pats apsukriausias salietis; aš nespėjau nė kojų apšilti; neturiu jokių įrankių.
Antra: baiminuos, kad jie gali mane užklupti iš netyčių, kai juos stebėsiu, arba panūdę apžiūrėti šią salos dalį; stengdamasis apsisaugoti, brūzgynų tankmėje turėčiau įsirengti slėptuvių.
Galiausiai: gana sunku juos įžiūrėti – jie kalvos viršūnėje ir tiems, kurie seka juos iš pakalnės, atrodo tolydžio šmėkščiojantys milžinai; matau juos tik tada, kai jie prisiartina prie skardžio.
Mano padėtis nepavydėtina. Tenka gyventi žemumoje kaip tik tuo metu, kai jūros potvyniai kaip niekad dideli. Prieš kelias dienas jūra ištvino daug labiau, nei kada nors esu matęs šioje saloje.
Temstant prisirenku žabų ir užkloju juos lapais. Nebenustembu, atsibudęs vandenyje. Potvynis prasideda daugmaž apie septintą ryto, kartais truputį anksčiau. Tačiau kartą per savaitę vanduo pakyla taip aukštai, kad, rodos, atėjo galas. Ant medžio kamieno pjaustau ženklus, žymėdamas dienas: menkiausia klaida –­ ir plaučiai sprogs nuo vandens.
Nesmagu, kad šie užrašai panašūs į testamentą. Jeigu tokia likimo valia, reikia stengtis, kad mano teiginius būtų įmanoma patikrinti; idant niekas neprikištų, kad rašau netiesą, ir nesakytų, kad meluoju tvirtindamas, jog esu nekaltai nuteistas. Šio rašinio epigrafu pasirinksiu Leonardo šūkį – Ostinato rigore – ir stengsiuos griežtai jo laikytis.
Regis, čia Vilingsas, viena iš Eljisų archipelago salų. Smulkiau galėtumėte sužinoti iš kilimų pirklio Dalmasijo Ombreljerio (Hiderabado gatvė 21, Ramkrišnapūro priemiestis, Kalkuta). Šis italas maitino mane kelias dienas, kurias praleidau suvyniotas į kilimą, paskiau kaip ryšulys atsidūriau laivo triume. Minėdamas jį šiuose užrašuose, nieko nenoriu jam prikišti: esu išties jam dėkingas... Perskaitę mano „Ginamąją kalbą Gyviesiems", įsitikinsite, kad tiek tikrovėje, tiek žmonių širdyse – kaip tik ten tikriausiai slypi rojus – Ombreljeris visada išlieka kaip nekaltai persekiojamųjų globėjas, ir visi minės jį su dėkingumu ligi paskutinio atokvėpio.
Atplaukiau į Rabaulą; nešinas pirklio vizitine kortele aplankiau vieną Sicilijos garsiausios draugijos narį; metaliniu atspindžiu šviečiant mėnesienai, dusdamas nuo moliuskų konservų fabrikų dūmų, gavau paskutinius nurodymus ir vogtą valtį; iš paskutiniųjų irkluodamas atplaukiau į salą (su kompasu, kuriuo nemoku naudotis, neturėdamas jokių orientyrų, vienplaukis, išsekęs, kliedėdamas); valtis įstrigo į smėlį rytinėje salos dalyje (koralų rifai, supantys salą, tuo metu tikriausiai buvo po vandeniu); ištūnojau valtyje dieną ir naktį, kamuojamas patirto siaubo prisiminimų, nesuvokdamas, kad jau atplaukiau.
Augmenija saloje iš proto eina bevešėdama. Žolės, gėlės pievose – pavasarinės, vasarinės, rudeninės, žieminės – tarpsta, lenkdamos vienos kitas, skubėdamos veikiau augti nei nykti, stumdamos vienos kitas iš žemės ir iš šio pasaulio. Medžiai, priešingai, paliegę: viršūnės nudžiūvusios, kamienai apėję dedervinėmis.
Aukštumoje (rytuose jos šlaituose plyti pievos, vakaruose dunkso uolingi skardžiai) – muziejus, koplyčia ir baseinas. Visi trys pastatai šiuolaikiniai, stačiakampiai, be jokių papuošimų, negludinto akmens sienomis. Akmuo, kaip dažniausiai pasitaiko, atrodo lyg neskoninga imitacija ir prastai dera su pastatų stiliumi.
Beveik kiekvieną vakarą saulėlydžiu ant uolėto skardžio pasirodo moteris. Galvą apsirišusi marga skarele, sėdi susinėrusi rankas ant kelių; matyt, jai dar negimusiai saulė nuauksino kūną; iš akių, juodų plaukų, laikysenos panaši į pačių prasčiausių filmų čigones arba ispanes.
Aš nieko nesitikiu. Bet man nebaisu. Galutinai tai suvokęs nusiraminau. Tačiau moteris suteikė man viltį. Pavojinga puoselėti viltį.
Saulėlydžiu ji grožisi kiekvieną vakarą; aš grožiuosi ja pasislėpęs. Vakar, taipgi šiandien susivokiau, kad dieną naktį laukiu tos valandėlės. Ji man atrodo juokinga – jusli kaip čigonė, apsirišusi galvą pernelyg didele marga skarele. Šiaip ar taip, jaučiu – šiek tiek šaipydamasis iš savęs, – kad, jei ji žvilgtelėtų mano pusėn, tartų vieną kitą žodį, padvelktų išganinga meile, kokia paprastai dvelkia nuo draugų, sužadėtinės, artimųjų.
O jeigu imsiu ir iškrėsiu nepataisomą klaidą; jeigu ši moteris, kiekvieną vakarą besimėgaujanti paskutiniais saulės spinduliais, ims ir išduos mane policijai?
Be reikalo ją apšneku, tačiau negaliu pamiršti teisingumo rankos. Tie, kurie skelbia nutartį, nustato mūsų gyvenimo trukmę, o mes gindamiesi beviltiškai grumiamės dėl laisvės.
Dabar, apskretęs, apžėlęs, šiek tiek pasenęs, puoselėju viltį į išganingą tos neabejotinai žavios moters artumą.
Viliuosi beregint įveikti pagrindinę kliūtį: nuteikti ją palankiai savo atžvilgiu. Turiu jai įrodyti, kad išorė apgaulinga.
Vakar rytą jūra užliejo žemumą. Dar niekada nemačiau, kad būtų taip plačiai išsiliejusi. Vanduo vis dar kilo, be to, prapliupo lietus (čia lyja retai, bet, kai pratrūksta, įsisiautėja baisi audra ir pila kaip iš kibiro). Teko ieškoti kokios nors užlandos.
Dingtelėjo mintis prisiglausti koplyčioje (pačioje nuošaliausioje salos vietoje), ir ėmiau kopti į kalvą, turėdamas galvoje, kad šlaitas slidus, į akis kerta lietus, vėjas pašėlusiai laužo šakas.
Įėjau į patalpą, kur dvasininkai pusryčiauja ir persirengia (tarp muziejaus gyventojų nepastebėjau nei kunigų, nei pastorių), ir netikėtai prieš akis pasirodė du žmonės, lyg būtų ne įėję, bet išdygę iš po žemių ar pasivaidenę... Pasislėpiau – sutrikęs, apmiręs –­ apačioje prie altoriaus už margų šilkų ir nėrinių. Jie manęs nepastebėjo. Ligi šiol negaliu atsipeikėti nežinia kodėl.
Kurį laiką glūdojau susigūžęs, nepatogia poza prie didžiojo altoriaus ir, praskleidęs šilkines užuolaidas, atidžiai stebėjau, kas dedasi koplyčioje, klausiausi lietaus šniokštimo gožiamų garsų, spoksojau į tamsius skruzdėlynus, takais voromis ropojančias dideles šviesias skruzdėles, išklibusias aslos plokštes... Žiūrėjau, kaip sienomis ir lubomis ritasi lašai, klausiausi, kaip laštakais srūdamas šniokščia vanduo, kaip šnara lietus, netoliese plaudamas grįstus takus, kaip griaudžia perkūnija, ūžia audra, pakrantėje siaudžia jūra, traška sijos, stengdamasis išgirsti žingsnius ar balsą, jei kas nors eitų prie mano slėptuvės, idant prieš akis vėl neišdygtų nelaukti svečiai...
Pro audros ūžesį netrukus išgirdau tolimą, bet labai aiškią melodiją... Paskiau muzika nutilo, ir man dingtelėjo, kad tai, pasak Leonardo, tarytum figūros, kurios pasirodo, ilgokai žiūrint į drėgmės dėmėmis išmargintą sieną. Vėl pasigirdo muzika, ir iš to malonumo akis man aptraukė ūkas, tačiau širdį slapčia graužė baimė.
Ilgai netrukus priėjau prie lango. Beveik nieko nebuvo matyti pro lietų, balsvu šydu dengiantį langą, o tolėliau tamsuojantį it juoda skraistė... Taip apstulbau, jog viską pamiršęs kyštelėjau galvą pro atdaras duris.
Čia gyvena didžiausi snobai (arba ligoniai, pasprukę iš psichiatrijos ligoninės). Nekreipdami dėmesio į tai, kad nėra žiūrovų – o gal jau seniai laiko mane savo žiūrovu? – tie keistuoliai nepaiso jokių pakenčiamų nepatogumų nei mirties. Gryna teisybė, aš nieko neprasimanau, neturiu jokių kėslų... Iš žaliosios salės, gretimos su akvariumu, išsinešė fonografą, ir dabar visi, moterys ir vyrai, susėdę ant suoliukų arba ant pievos, šnekučiuoja, klausosi muzikos ir šoka, šėlstant audrai, grūmojančiai išrauti medžius iš šaknų.
Viskas prasidėjo prieš savaitę. Tuomet įvyko stebuklas: pasirodė žmonės. Pavakare tūnojau drebėdamas prie uolų vakarinėje salos dalyje. Kartodamas sau, kad visa tai lėkšta: ir čigoniškos išvaizdos moteris, ir mano įsimylėjimas – tiesiog ilgos vienatvės vaisius. Grįžau po dviejų dienų: moteris sėdėjo ant uolos, ir man dingtelėjo mintis, jog tai vienintelis stebuklas. Šį vakarą...
Mane ima baimė, bet vis labiau pykstu ant savęs. Dabar kiekvieną akimirką reikia laukti netikėtų svečių; jeigu ilgai nesirodys –­ mala signum1: vadinasi, kėsinasi mane sučiupti. Paslėpsiu šiuos užrašus, sugalvosiu pasiteisinimą ir lauksiu jų ne per toliausia nuo valties, pasiruošęs ir grumtis, ir bėgti. Šiaip ar taip, apie pavojus negalvoju. Man rūpi kas kita: per savo neatsargumą galiu prarasti moterį, amžinai.

1 Blogas ženklas (lot.).

Iš ispanų kalbos vertė VALDAS V. PETRAUSKAS