b_200_407_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-06-22_nr._3385_Jorge_Luis_Borges.jpgRegis, 1882 m. Stevensonas pastebėjo, kad anglų skaitytojams nelabai patinka painūs įvykių vingiai, jų nuomone, būtų kur kas geriau rašyti romaną be siužeto arba pasirinkus skurdų, beveik niekinį siužetą. „Meno dehumanizacijoje" (1925) José Ortega y Gassetas bando aptarti Stevensono minėtą atvejį ir 96-ajame puslapyje rašo, jog „nūnai be galo keblu prasimanyti tokią nuotykingą istoriją, kuri užgautų jautriausias mūsų širdies stygas", o 97-ajame priduria, kad „tai iš tiesų neįmanoma". Kitur, beveik kiekviename puslapyje, jis liaupsina „psichologinį" romaną, skelbdamas, kad mėgautis nuotykiais nedera arba vaikiška. Tokia, be abejo, viešpatavo nuomonė ir 1882, ir 1925, ir net 1940 metais. Kai kurie rašytojai (tarp kurių turiu garbę įvardyti Adolfo Bioy Casaresą) mano, kad nėra pagrindo pritarti tokiam teiginiui. Čia glaustai išdėstysiu šio nepritarimo priežastis.
Pirmiausia (savo teiginio paradoksalumo neketinu nei pabrėžti, nei sumenkinti) nuotykių romanui būdinga nuosekliai laikytis žanro reikalavimų. Charakterių, arba „psichologinis", romanas linksta į neapibrėžtumą. Rusai ir rusų sekėjai vertėsi per galvą stengdamiesi įrodyti, kad nėra nieko neįmanoma: esama žmonių, tokių, kurie žudosi iš meilės, žudo iš geros valios, taip myli vienas kitą, jog pasirengę amžinai išsiskirti, o esama ir tokių, kurie skundžia kitus iš puikybės arba nusižeminimo... Ši visiška laisvė galų gale tampa visiška suirute. Antra vertus, „psichologinis" romanas siekia būti ir „realistiniu" romanu: jis pageidautų, kad mes pamirštume jo dirbtinį žodinį pobūdį, ir, pasitelkęs bergždžią tikslumą (ar veikiau liguistą miglotumą), bando pridėti šiek tiek tikroviškumo. Kai kurie Marcelio Prousto puslapiai, kai kurie skyriai nepriimtini kaip išmonė: mes nejučia susitaikome su jais kaip su lėkšta ir vangia kasdienybe. Nuotykių romanas, priešingai, nė neketina kopijuoti tikrovės: būdamas iš esmės dirbtinis, dėl to jis nė kiek nenukenčia. Jis nuosekliai laikosi žanro dėsnių, baimindamasis sekti „Aukso asilo", „Septynių Sindbado kelionių" arba „Don Kichoto" pasakojimo savitumu.
Čia pateikiau intelektinio pobūdžio priežastį; esama ir kitokių –­ empirinio pobūdžio. Visi mes graudžiai rypuojame, kad mūsų amžiuje neįmanoma suregzti įdomios intrigos; niekas nedrįsta įrodyti, kad mūsų amžius kaip tik ir pranašesnis už ankstesniuosius intrigų įdomumu. Stevensonas – aistringesnis, įvairesnis, šviesesnis ir, ko gero, vertesnis mūsų nuoširdžios draugystės nei Chestertonas, tačiau jo siužetai – vieni prasčiausių. De Quincey's begalinėmis košmarų naktimis nugrimzdavo į labirintų gelmes, bet nespėjo įamžinti savo sakmių, prilygstančių Kafkos sakmėms. Ortega y Gassetas pagrįstai tvirtina, kad Balzaco „psichologija" mūsų netenkina, bet tą patį galima pasakyti apie jo siužetus. Shakespeare'ą, Cervantesą įkvėpė prieštaringa mintis: neslėpdama savo grožio, mergina sugeba meistriškai apsimesti vyru; mums tokia priemonė netinka. Aš visiškai laisvas nuo šiuolaikinių prietarų, nuo apgaulingų iliuzijų, kad vakardiena iš esmės skiriasi nuo šiandienos arba skirsis nuo rytojaus, tačiau, man regis, jokiu kitu laikotarpiu nepasirodė tokių nuostabių romanų kaip „Sraigto žingsnis", „Procesas", „Šios žemės keliautojas", kaip šis, Adolfo Bioy Casareso sukurtas Buenos Airėse.
Detektyvinis romanas – naujas žanras, būdingas amžiui, negebančiam kurti siužetų, – pasakoja apie paslaptingus reiškinius, kurie vėliau pasirodo esą logiškai pateisinami ir paaiškinami; savo kūrinyje Adolfas Bioy Casaresas lengvai išsprendžia, ko gero, vieną sudėtingiausių literatūros uždavinių. Prieš mūsų akis išskleidžia ištisą odisėją stebuklų, kurie mums gali atrodyti kaip kliedesiai arba simboliai, ir paaiškina juos paprasčiausiomis fantastikos priemonėmis, iš tolo apeidamas antgamtinius reiškinius. Nenorėdamas iš anksto ar bent iš dalies atskleisti turinio, negaliu aptarti nei siužeto, nei meistriško jo rutuliojimo. Pasakysiu tik tiek, kad Adolfo Bioy Casaresas atgaivina idėją, kurią atmetė šv. Augustinas ir Origenas, Louis Auguste'as Blanqui logiškai pagrindė, o Dante Gabrielis Rossettis muzikaliai įamžino:

I HAVE been here before,
But when or how I cannot tell:
I know the grass beyond the door,
The sweet keen smell,
The sighing sound, the lights around the shore.

Nedažnai, sakyčiau, net labai retai ispanų kalba pasirodo kūriniai kaip proto sukonstruotos išmonės vaisius. Klasikai mėgo alegoriją, satyrą ir kartais tiesiog žodžių raizgalynę; iš naujausių kūrinių prisimenu nebent vieną kitą apsakymą iš knygos „Keistos galios" ir vieną kitą nepelnytai pamiršto Santiago Daboves apsakymą. „Morelio išradimas" (jau pats pavadinimas – nuolanki duoklė kitam saloje gyvenusiam išradėjui: Moreau) mūsų žemei ir mūsų kalbai dovanoja naują žanrą.
Su autoriumi iš panagių išgliaudęs siužetą, darsyk perskaitęs knygą, nemanau, kad klystu ar perdedu, vadindamas ją tobula.