b_200_264_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-06-22_nr._3385_foto_sigrida_rupsyte.jpgRomanas nesibaigia nei gerai, nei blogai, jis tęsiasi kaip gyvenimas (...).
Gilaus ir įdomaus sapno žanrą aš apibūdinčiau kaip ilgą romaną (...).
Liudmila Petruševskaja

Kokiomis žmogaus savybėmis apibūdintumėte tikrą romaną? Ar pavadintumėte jį išmintingu, giliu, nepaviršutinišku, gal guviu, šokiruojančiu ar net rėksmingu, galbūt santūriu, kantriu, jautriu ir subtiliu? Ar tikram romanui būdingas humoro jausmas? Būtent taip tvirtina Howardas Jacobsonas, „Man Booker" premiją pelniusio romano „Fink­lerio klausimas" (vertė Aurelija Bivainytė, „Metodika", 2012) autorius: „Paro­dyk man knygą, kuri nėra komiška, o aš tau parodysiu, kad ji neatlieka savo vaidmens. Romano skaitytojas turi teisę tikėtis gyvo išminties ir humoro pasireiškimo. Romanas gimė iš kritiškos inteligentijos nerimo ir dar aplinkui skambant juokui."1 Tikri romanai –­ tik protingi ir kupini humoro jausmo. Tiesa, esama ir kitokių, ne visai tikrų arba ne visai romanų: pastarieji kupini „lėkštų rimtų tvirtinimų ir užkandžių baruose nugirstų pokalbių", trumpai tariant, „primena anoreksikus ir nemoka džiaugtis gyvenimu", tačiau „nepamirškime, kad tai – anomalijos", – vaizdžiai komentuoja Howardas Jacobsonas.

finklerio
finklerio
Romanas „Finklerio klausimas" kupinas tiek subtilaus, tiek tiesmuko humoro. Neatsitiktinai vieno pagrindinių romano veikėjų Džiuljeno Treslou pavardė – nuoroda į grubų viduramžių humorą. Originali pavardės rašyba – Treslove, ši angliška pavardė rašytiniuose šaltiniuose minima nuo viduramžių, užfiksuota keletas jos variantų: Trulove, Truelove, Trelove, Trewlove, Truslove, Treslove, Treaslove. Treslou pavardė kilo iš senovės anglų kalbos žodžio „treow", reiškiančio „tikrąją", ir „lufu" – „meilė". Tai –­ ištikimo meilužio pravardė ar pavardė, o galbūt ir viduramžių humoro padarinys –­ pavardė, reiškianti visišką pašlemėką.
Tiesmuku, Rabelais stiliaus humoru pasižymi ir ištisi pasakojimo pasažai, vaizduojantys vieną ar kitą personažą: „Kodėl moteris norėtų vilkėti ką nors, dėl ko primintų į kelnes pridėjusį peraugusį kūdikį? Tai ribojo jo bendravimą su ja, tarsi kaskart jai prašnekus kambaryje pasklisdavo kvapas, dėl kurio jam kildavo noras užsikimšti nosį." Arba: „Lionis dirbo vaikų televizijos laidų vedėju ir rašė geografijos vadovėlius, garsėjusius tuo, kad juose nepaminėtas Izraelis. Lionio veidas priminė alkaną arklį geltonais arklio dantimis, dėl kurių baisiai nerimavo jo prodiuseriai, nes jis gąsdino vaikus." (p. 198)
Kaipgi kitaip, jei ne su humoru, galima pasakoti apie amžinai ištikimo meilužio, melodramiškojo, melancholiškojo vieno pagrindinių romano veikėjų Treslou asmenybę: „Kaskart Džiuljenui praėjus gluosnį arba upokšnį, arba, geriausia, gluosnį augantį virš upokšnio – tai buvo visai netipiška Londone – jis išvysdavo vandenyje Ofeliją, išsiskleidusiais drabužiais, lyg undinę, dainuojančią savo melodingą baladę. Ji ir taip buvo apsupta vandens – ar yra kokia moteris labiau paskendusi mene? – bet Džiuljenas į tą potvynį greitai priliedavo ir savo ašarų." (p. 39)
Treslou – tragiškai komiškas personažas, kurio mintims, jausenoms, asociacijoms pasakojime skiriama nemažai dėmesio. Melancholiškas, savivertės problemų kamuojamas keturiasdešimt devynerių metų vyras, dievinantis dramatiškai graudžias populiarių operų arijas, idealizuojantis moteris, jų mirtį, našlystę, o labiausiai – žydų tautybės žmones ir žydų kultūrą, yra tikra savimi pasitikinčio, žymaus žydo filosofo Semuelio-Semo-Šmuelio Finklerio priešingybė. Dviejų vaikystės draugų buvęs istorijos mokytojas – išmintingas čekas, buvęs pramogų pasaulio žurnalistas Liboras Sevčikas – taip pat žydas. Treslou atrodo, jog, jeigu tik kažkokiu būdu galėtų tapti žydu, staiga virstų pilnaverčiu žmogumi, vyru, gal netgi įgytų kai kurių talentų, anot jo, būdingų žydams... Nuolatinės mintys apie save-žydą nėra bevaisės, jos „materializuojasi", Treslou susiranda savo Džiuno – apkūnią žydę Hepsibą. „Žydai, susižavėjęs pagalvojo Treslou. Žydai ir muzika. Žydai ir šeimos. Žydai ir jų lojalumas" (p. 113), – žavisi jis.
Visus žydus Treslou mintyse vadina vaikystės draugo pavarde – finkleriais. Vyriška draugystė paremta šiokia tokia konkurencija: „Tas šunsnukis ir vėl jį pričiupo. Niekada nežinai, iš kurios pusės smogs. Pasiruoši finkleriškam pokštui, ir tave apmulkina finkleriška erudicija. Jie nuolat turi ką nors, ko neturi tu, visuomet turi kažkokių žodinių ar teologinių atsargų, kuriomis gali pasinaudoti ir dėl kurių liksi be žado. Prakeikti mamzeriai" (p. 207), – galvoja Treslou, taigi Finklerio savybės būdingos visiems finkleriams.
„Finklerio klausimas" – tikra žydų tapatybės studija, kurioje žydiškumas nagrinėjamas ne tik per šios tautybės žmones idealizuojančio Treslou prizmę, bet matomas ir prieš Izraelio politiką protestuojančio Semo akimis, o šiuolaikinių žydų situacija perteikiama vaizduojant nuosaikių pažiūrų Hepsibos nerimą dėl dabarties ir ateities.
Semo santykį su žydiškumu puikiai iliustruoja besikeičiančios jo vardo variacijos: suformavęs kritišką poziciją žydiškumo atžvilgiu, tikrąjį savo vardą – Semuelis – filosofas sutrumpina iki Semo, jį kritikuojanti žmona vardą sukarikatūrina –­ Šmuelis, ji vienintelė žino, jog įstodamas į „Susigėdusiųjų žydų" organizaciją ir kovodamas prie Izraelio politiką jos vyras įrodo esąs tipiškas žydas.
Pasakojimas yra daugialypis. Jame telpa visų trijų draugų gyvenimo istorijos, analizuojami tiek jų tarpusavio santykiai, tiek su antrosiomis pusėmis, susitaikymas su žmonų netektimis. Nepaisant to, tai nėra tik draugystės kronika. Įpindamas šių dienų aktualijas, autorius vienaip ar kitaip reiškia savo poziciją tam tikrais klausimais. Savo vietą romano siužete randa Larso von Triero pasisakymas 2011 m. Kanų kino festivalyje, esą jis suprantąs holokaustą vykdžiusius nacius, taip pat reflektuojamas ir padidėjęs antisemitinių išpuolių Londone skaičius, kurį sukėlė Izraelio kariuomenės puolimas Gazoje. Minimos ir pasaulinės finansų krizės kontekste išplitusios žydų sąmokslo teorijos –­ esą žydai tikslingai sutrikdė, sugriovė pasaulio ekonomiką. Minėtos problemos svarstomos žiūrint iš kelių požiūrio taškų. Anot vieno iš romano veikėjų, žydai visada buvo demonizuojami. Čekų kilmės žydo Liboro lūpomis svarstoma, kodėl žydai yra nekenčiami: tikrai yra už ką nekęsti, jei jie yra tokie kaip Liboro nekenčiami žmonos tėvai, Vokietijos žydai žemvaldžiai.
Rašytojas, „keisdamas mūsų simpatijas sugeba sužadinti gilesnį nerimą", – rašydamas apie komizmą literatūroje, teigia Howardas Jacobsonas. „Gilesnį nerimą" sužadina ir jo paties užduodamas, neišsemiamasis „Finklerio klausimas". Šis žodžių junginys gali reikšti Finklerio ir Liboro sprendžiamą Izraelio klausimą, modernios finklerių-žydų tapatybės klausimus, gali nurodyti į svarstymus žydų tautos praeities ir ateities tematika (holokaustas – žydų sufalsifikuotas? įvyks dar vienas holokaustas?). „Finklerio klausimas" taip pat yra Treslou vyriškumo, savivertės probema, varžymasis su Finkleriu, tiek sąmoningas, tiek nesąmoningas Treslou noras tapti žydu, netiesioginiai svarstymai, kur tai nuves, ar pasikeis melancholiškasis Treslou? „Finklerio klausimas" dar reflektuoja ir paties Finklerio santykį su mirusia žmona Tailer, bandymą susitaikyti su jos mirtimi, jai padarytomis skriaudomis. Tai taip pat ir Liboro bandymas gyventi be žmonos Malkės, šį klausimą jis sprendžia šokdamas nuo uolos. Galiausiai Finkleris klausimą sprendžia suvokdamas, jog „viskas dar nesibaigė, kažkas dar nesibaigė, o gal net neprasidėjo (...)" (p. 350).
Kai kurie skaitytojai galbūt pasiges aiškaus siužeto, pavargs nuo detalių gausos, varginančio gilimosi, rodos, į beprasmiškas melancholiko Treslou vizijas. Visa tai paaiškinama vieninteliu argumentu – pagrindiniai pokyčiai, transformacijos vyksta veikėjų viduje, o tai – kaip ir humoras bei išmintis – yra tikro romano požymis. Taigi „pereiti per romaną nepaliestam, išvengti iššūkių" nepavyks.

b_200_297_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-06-22_nr._3385_smogikai.jpgJennifer Egan laikas nėra linijinis, todėl 2011 m. Pulitzerio premiją pelniusio romano „Smogikų gau­jos apsilankymas" (vertė Kristina Lu­košienė, „Metodika", 2012) pasakojimas nesibaigia pas­kutiniame, 335, kny­gos puslapyje. Jis it gyvas šakojasi, pereina į kitas plotmes, tuo pat metu egzistuoja, plečiasi keliose medijose.
J. Egan tinklalapis jenniferegan.com dekoruotas vertikaliomis it fortepijono klavišai, spalvotomis juostomis. Oranžinės spalvos naujienų skyrelyje tarp pranešimų apie premijas bei titulus, kuriuos pelnė romanas, slepiasi Alison Bleik „Pau­zių rokenrolo ritmu", „Power Point" programa sukurtas dvyliktasis romano skyrius. Skaidrė po skaidrės – pradeda skambėti muzika. Tai – kūrinių ištraukos, pauzės, kurias jaučia, aprašo Alison brolis, lengva autizmo forma sergantis Linkolnas. Pauzes gali patirti/išgirsti ir skaitytojas/klausytojas. Kiek žemėliau – pačios Egan sudarytas aštuoneto dainų grojaraštis, akompanuojantis romanui „Smogikų gaujos apsilankymas". Jame tokios dainos kaip grupės „Curve" „Coming up Roses", Aimee Mann „You're with stupid now", „Sideways" „Let's go sailing", grupės „For the reason" „Death cab for cutie", Iggy Popo „Passenger" ir kitos.
„Norėjau išvengti centro. Siekiau polifonijos. Norėjau sukurti daugialypio, o ne „varomo į priekį" pasakojimo įspūdį. Mano pagrindinės taisyklės buvo: kiekviena dalis turi būti labai skirtinga, pasakojama iš skirtingo požiūrio taško. Iš tikrųjų, vėliau bandžiau sugriauti šią taisyklę, – jei nusprendi laikytis taisyklės, būtinai turi ją sulaužyti!" –­ viename interviu teigia J. Egan.
Romano pasakojimą sudaro trylika skyrių, kurių kiekvienas yra pasakojimas iš vis kito veikėjo požiūrio taško. Kritikų teigimu, ši knyga gali būti vadinama apsakymų vainiku, tačiau pati autorė vis dėlto jį vadina romanu. Romanas vadinamas „postmoderniu", neturinčiu aiškaus siužeto arba turinčiu punktyrinę, vidinę siužeto liniją.
„Laiką jaučiu lyg tuo pat metu egzistuojančius pjūvius... Vienas dalykas, palengvinantis tokio pobūdžio keliones laiku, yra muzika, štai kodėl, manau, muzika galiausiai tapo tokia svarbia knygos dalimi", – sako J. Egan. Muzika jungia visas pasakojimo dalis, veikėjus į vieną, išsamų pasakojimą, kuriame skaitytojas gali įsigilinti į skirtingų veikėjų vidinį pasaulį.
„Greičiausiai nėra tokios istorijos, kurios negalėtų papasakoti Jennifer Egan", –­­ „The Time" rašo jos kolegė Curtis Sittenfeld. Iš tiesų kūrinyje „Smogikų gaujos apsilankymas" pasakojama bent keletas skirtingų istorijų, tačiau kodėl tai romanas? Visas jas jungia vienas egzistencialas, būties pajautimas, susijęs su muzika. Muzikos prodiuseris Benis Salazaras būtį pajaučia tik klausydamasis gyvai grojamos muzikos: „Dieve mano, kaip jam buvo gera! Klausytis, kaip gimsta muzika, štai kur jėga – žmonės, instrumentai, nudėvėta įranga, netikėtai susiliejanti į vientisą, lankstų, gyvą garsą. Seserys prie klaviatūros aranžavo savo muziką, tą akimirką Benį aplankė stipri nuojauta, kad tuoj kažkas nutiks. Neabejojo tuo. Jautė, kaip tas žinojimas badė jo rankas ir krūtinę. (...) Seserys pradėjo dainuoti. Ach, tas primityvus, beveik nuvalkiotas jų balsų ir instrumentų virpesių ir trenksmų mišinys mažame kambaryje – šie pojūčiai susijungė su stipresnėmis nei vertinimas ar net malonumas Benio juslėmis; jie kalbėjo tiesiai Benio kūnui, kurio virpantis ir veržlus atsakymas svaigino jį."
Lu vaikai taip trūkstamą bendrumą, būtį pajunta šokdami grojant muzikai: „Ji paima jį už rankų. Jiems šokant, Rolfas pajunta, kaip stebuklingai nyksta jo drovumas, tarytum jis būtų ką tik subrendęs šioje šokių aikštelėje ir tapo vaikinu, kuris šokdina panašias į savo seserį merginas. Čarlė taip pat tai jaučia. Tiesą sakant, šią ypatingą akimirką ji prisimins ne kartą, visą savo gyvenimą, dar ilgai po to, kai Rolfas šaus sau į galvą tėvo namuose būdamas dvidešimt aštuonerių: jos brolis tarsi mažas berniukas, glotniais plaukais, žėrinčiomis akimis, nedrąsiai mokosi šokti." Romane esama ir daugiau epizodų, kai įprasta, chronologinė, istorijos pasakojimo tvarka suardoma, tarsi pro durų plyšį skaitytojui parodoma ateitis. Šokio su broliu akimirka Čarlenės sąmonėje įsitvirtina ilgam, vėliau skaitytojas „nukeliamas į ateitį": „šią ypatingą akimirką ji prisimins ne kartą, (...) dar ilgai po to, kai Rolfas šaus sau į galvą tėvo namuose būdamas..." Tarsi kino filme stebėtum flash forward.
Romanas baigiamas futuristiniu (?) skyriumi apie gyvos muzikos koncertą, kuris populiarinamas paperkant blogerius. Charizmatiškojo Benio vaikystės draugo koncertas – gyvo garso revoliucija elektroninio muzikos formato amžiuje. J. Egan romanas persmelktas autentiško garso ilgesio, keliamas klausimas apie mass media poveikį žmogui, kalbama apie amžiną žmogaus troškimą patirti ką nors nepaprasta, unikalaus, tikra. Visa tai – autentiškumo paieškos, prasidėjusios dar vaikystėje romantizuojant šeštojo dešimtmečio kultūrinį perversmą:
„Užaugau septyniasdešimtaisiais, ir aš, ir mano draugai labai išgyvenome, jog praleidome šešiasdešimtuosius. Dėl to labai apgailestavome. Užaugau mąstydama, jog norėčiau augti dešimčia metų anksčiau, norėjau atkurti kiekvieną to meto smulkmeną. Parašiau studiją apie tai, iš ko susidarė kontrkultūra, ir tai nuvedė mane prie kitų klausimų, pavyzdžiui, mass media poveikis žmonių asmeniniam gyvenimui, transcendencijos kaip pagrindinio žmogaus troškimo ilgesio, žmogaus noro gyventi kitu metu ir kitoje vietoje."
Paskutiniojo skyriaus pasakotojas leidžia suprasti, jog šis pasakojimas nėra baigtinis, jis galėtų tęstis, nes „Aleksas užsimerkė ir iš lėto judėdamas į priekį klausėsi: nuleidžiami parduotuvės fasado vartai, kimiai loja šuo, per tiltą dunda sunkvežimiai. Švelni nakties tylos melodija. Ir gaudesys, amžinas gaudesys, ir tai greičiausiai buvo visai ne aidas, nusprendė jis, o bėgančio laiko skleidžiamas garsas." Garsai, savotiška nakties muzika sukelia Alekso viduje bėgančio laiko potyrį: „(...) tyloje aidėjo į grindinį kaukšintys aukštakulniai... – blausioje nakties tamsoje ieškojo Sašos. Tačiau tai buvo ne ji, o kita mergina, naujokė mieste, rankose grabinėjo raktų ryšulėlį." Romanas galėtų tęstis kitame skyriuje pasakodamas šios merginos istoriją. Tačiau, skambant Jennifer Egan sudaryto grojaraščio muzikai, ją galime susikurti patys.

1 „Komizmas – dalykas rimtas; Britų rašytojas Howardas Jacobsonas apie romaną", rašytojo komentaras apie komizmą literatūroje (pirmą kartą išspausdintas „The Guardian"), lietuviškai publikuotas „7 meno dienose", 2011-04-29, Nr.17 (939).