„Nuo rudens į Seimą galima nueiti ir ilgesniam laikui."
Iš pokalbių redakcijoje


 Vasario 11 d. Šiandien, miglotą rūškaną rytą, nusprendžiau pradėti rašyti savo ir Lietuvos valstybės gyvenimo dienoraštį, įžymių įvykių chronologijos metraštį, kaip sakė Justinas Marcinkevičius, – būti Juoduoju ir Baltuoju metraštininku. Kas nors po daugel quattrocento amžių aptiks užfiksuotus mano ir a stupid person lietuvių tautos gyvenimo įvykius. Istoriją, kaip sakė Antanas Paulavičius Čechovas, vertą Aivazovskio teptuko. Susiradau dar nuo mokyklos laikų nesutepliotą, skersai liniuotą sąsiuvinį, iš stalčiaus išgrabaliojau mėlyną cheminį pieštuką, jo smailą galą paseilinau šiurkščiu pagiringu liežuviu, klestelėjau prie murzino, kadais plauto virtuvės lango. Dabar kažko laukiu. Šalia sėdinti katė irgi kažko tikisi, stebi apačioje po mašinomis landžiojančias giminingas tetas, seseris, brolius ir taip toliau... Praslinko dvi naudingos valandos. Kol kas nieko užmetraštinti nepavyko.
Vasario 13 d. Rytas. Vėl bergždžiai praskriejęs laikas. Gana, reikia nutraukti paukščių, skraidžiojančių virš kiemo medžių, stebėjimą. Nors špokai labai spalvingi, man ypač daro įspūdį geltonos jų nosys, kitaip tariant, snapai.
Vasario 15 d. Sąsiuvinyje kaligrafiškai išvedžioju paminklinį sakinį: „Norėtųsi, kad kas nors pasaulyje įvyktų."
Vasario 16 d. Pagaliau. Valstybinės vėliavos iškeltos, įkištos į vėliavų inkilų kelmus. Matyt, dėl mano ryt būsiančio gimtadienio.
Vasario 17 d. Aha, pagaliau netikėtas, nelauktas gimtadienis. Labai būtų gerai, jog ateitų jauna graži kaimynė, bet ji stovi antrame aukšte prie mano durų, prie lifto, ir rūko. Kosėja.
Vasario 19 d. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad draugeliai gimdienio proga man padovanojo baltą spjaudyklę. Pravers, sako, jeigu ir tu pradėsi rūkyti. Televizinė naujiena – Amerikoje Obama susitinka su Kinijos vadovu. Po derybų numatyta iškilminga vakarienė. Įdomu, ar tam kinui maistas bus patiektas su pagaliukais ar su šakute ir peiliu?
Vasario 21 d. Šaldytuvas tuščias. Kur dingo mano ištikimi draugai?
Vasario 22 d. Kaimynei padovanojau tą baltą spjaudyklę. Tegul sau rūko.
Vasario 23 d. Nėra apie ką rašyti. Sninga. Meluoju, visai nekrenta snaigės, bet negi paliksi tuščią puslapį... Sukūriau tokias eilutes: „Daužė kumščiais sau krūtinę ir dėmėjo ją mėlynėm, – / Meilė verkt priverčia žmogų, kūpi gailesčiu širdis. / Žemė, saulei nusileidus, skęsta tamsumon naktinėn. / Ne aušra ir Autandilą pasitiko, o naktis." Būtų geriau, jeigu vietoj Autandilo būtų man išsprūdę – Atlantidą pasitiko. Vėliau prisiminiau, kad šitos eilutės yra iš Šotos Rustavelio „Karžygys tigro kailiu". O, labai nemalonu. Galėjau tapti Gruzijos karalienės Tamaros favoritu.
Vasario 24 d. Į duris paskambino kaimynė. Grąžino spjaudyklę. Sako, vyras labai nepatenkintas tokia dovana. Prisipažinsiu, aš irgi nepatenkintas, bet ką darysi – dovanai į dantis nežiūrima.
Vasario 27 d. Parašiau laišką į Briuselį V. Landsbergiui. Paklausiau, iš ko šįmet lipdyti sniego senį? Laukiu atsakymo.
Vasario 28 d. Šarmotas rytas. Atsakymo iš Europos vis dar nėra. Aš nuo vakar vakaro pradėjau kitaip žiūrėti į politikus.
Vasario 29 d. Tokia diena kalendoriuje neegzistuoja. Ką jie ten bezdėdami Seime sau galvoja? Kombinatoriai. Ką nori, tą ir daro. Neatsižvelgia į mano pagrindinį klausimą: alus brangs ar ne?
Kovo 3 d. Naktį atsikėliau, suvaikščiojau į tualetą, ištraukiau televizoriaus laidą iš rozetės. Tegul pailsi, vargšelis. Apsireiškė paštininkė: 6 val. ryto atnešė kažkokią depešą, skubų diplomatinį pranešimą. Pasirašiau, voką paėmiau, pasidėjau ant šaldytuvo stogo. Nenukris, šaldytuvas (sic!) tuščias. Beje, laiškas adresuotas ne man. Čia toks žmogus negyvena. Nieko, paskaitysiu aš. Tiesa, paštininkei nukrito vežimėlio ratukas. Laiškanešė prašė pagelbėti. Sakau jai, paštininkas skambina du kartus. Ką, sako ji? Nieko, sakau aš. Pataisiau, su vinute pritvirtinau, tegul rieda pas kitus prenumeratorius.
Kovo 8 d. Moterų diena. Ką padovanoti kaimynei? Ji kosėja ir rūko prie mano lifto. Vėl padovanojau spjaudyklę. Ji labai nervingai sureagavo. Jau tos moterys...
Kovo 9 d. (vakaras) Atplėšiau laišką. Jis buvo adresuotas mano kaimynei. Kažkoks pasveikinimas iš kaimo. Paskambinau į jos duris. Niekas neatidarė. Viduje girdėjosi baisus triukšmas. Spjaudyklėje prie laiptinės durų gulėjo raštelis: „Aš skųsiuosi policijai." Raštelį paėmiau, spjaudyklėje palikau registruotą laišką. Tegul paspringsta.
Kovo 11 d. Vėl iškeltos vėliavos. Kiekgi galima švęsti mano gimtadienį? Suvalgiau paskutinę bulvę. Prieš tai ją kepiau su visomis lupenomis.
Kovo 15 d. Gražioji kiaulininkė kaimynė pasiekė savo tikslą. Buvo atėjusi policija. Įnirtingai manęs kažko klausinėjo. Paskui uniformos išėjo, prieš tai pasižiūrėjusios į šaldytuvo vidų.
Kovo 17 d. Nusikarpiau nagus. Atsigėriau vandens. Mintyse kūriau komediją. „Labas, Gabija amerikiete. Kažkodėl nesigirdi Tamstos balso iš Chicagos? Gal, sakau, užpustė, pusnynuos nykštukai miega, aukso žuvys po ledu... Bėga Gabija per sniegą, nepalikdama pėdų." Lietuvoje naujienų nėra. Paryčiui priėjau vieną išvadą – visi žmonės durniai, tik aš vienas protingas. Niekas netiki. Šiaip esu kažkokioj meninėje depresijoje. Šiek tiek parašau, išverčiu tekstus iš kaimyninės tautos kalbos. Bet spausdina labai dozuotai, tai neturiu kuo džiaugtis. Ale taip man ir reikia, jeigu esu protingas. Būčiau durnas, tai gal spausdintų. Teks peržiūrėti savo nuomonę. Pas mus gili žiema, kainos auga kaip sniego kalnai. Visi verkia, laksto po mano daugiaaukštį su žviegiančiais lobzikais, galvodami, kaip nupjauti šildymo vamzdžius, kad nereikėtų tiek mokėti už šilumą. Kasryt išvedu šunį, katė ėda gerai ir elgiasi kultūringai, reguliariai pašeriu paukščiukus, pasislėpusius kiemo dykynės krūmuose. Jiems irgi šalta. Nieko nepadarysi.
Kovo 20 d. Ranka silpsta, sunkiai beprimatau. Bet rašyti nenustoju. Kaip ta mergaitė blokadiniame Leningrade. Kasdien vis kas nors miršta. Mirs ir ji.
P. S. Neturiu jėgų nušliaužti iki šaldytuvo.
Kovo 30 d. Reikėtų atlikti kokį nors neeilinį žygdarbį. Na, kad ir Matrosovo. Kitaip sakant, Šakirjano Junusovičiaus Muchamedjanovo. Krūtine uždengti šaldytuvo ambrazūrą. Tada mane pastebėtų, apdovanotų ordinais, medaliais, gal net kada nors atneštų alkoholio, bala nematė, kad ir po mirties. Sukurtų odę apie narsų alkaną menininką. Tik kur tu surasi priešą? Gal kaimynė tiktų? Kažkodėl prie lifto jau nebekosėja. O gal aš blogai girdžiu? Bethovenui, sako, irgi prastai su klausa, bet koks žmogus buvo! Jo muzikinėje kūryboje man ypač patinka tie į visas puses styrantys jo plaukai. O gal tai buvo perukas? Ar ne perukas? Ševeliūra? Kas čia dabar supaisys...
Balandžio 1 d. Brėkšta. Nusižiovavau, kol niekas nemato, mandagiai, delnu pridengęs burną. Buvo atėjusi kaimynė Miglė taikytis. Aš ją atpažinau iš naktinio chalato. Įžengė į mano vienišo žmogaus vigvamą kartu su savo vyru. Kai aš jai iškart viską atleidau, ji man tėškė: čia pokštas, šiandien melagių diena. Sako, aš visiškai nesiruošiu su tamsta taikytis. Abu išeidami drėbė spjaudyklę į neplautų indų kampą. Sugadino tokį gražų, buityje reikalingą daiktą.
Balandžio 2 d. Pagaliau atskriejo laiškas iš V. Landsbergio. Kažkodėl rašytas balandžio 1 dieną. Jis žadėjo pasirodyti pas mane su delegacija ir atnešti ko nors užkrimsti, sakė, iš savo Nobelio fondo, rašo, kad tau bus pakankamai gana. Kaip jis sužinojo, kad mano šaldytuvas tuščias? Aiškiaregys vaikinas. Volfas Mesingas. Vanga?
Balandžio 3 d. Nieko neįvyko. O gaila. Striukės kišenėje radau keletą saulėgrąžų sėklelių. Išlukštenau.
Balandžio 4 d. Reikia kažką daryti su tuo biednu dienoraščiu. Publikuoti? Kur, kada, kam?.. Naktį buvo atsibastęs iš pažiūros matytas vienas tipas su tuščiu degtinės buteliu, norėjo apie kažką rimtai pasikalbėti. Išstūmiau pro duris gražiuoju. Reikia paslėpti dienoraštį, nes vaikšto pas mane kas tik netingi. Metraštį įdėsiu į šaldytuvą, vis tiek ten tuščia, niekas neras, nes neieškos. Reziumuoju: „Žmonės, būkite budrūs..." Toks komunistas Fučikas perspėjo Žemės gyventojus. Toliau neatsimenu, kaip posakis baigėsi, bet užteks ir tiek. Už lango šaudo. Fejerverkas. Atidarė naują parduotuvę mistiniu pavadinimu „Akropolis". Ką, tie verslovai nežino, kaip baigėsi Akropoliui, nematė Antikos griuvėsių? Velniop, gana postringauti, laikas šliaužti į virtuvę.
Balandžio 6 d. Šiąnakt prisisapnavo nematytas sapnas. Vaikystė. Sninga. Šalčio nedaug, bet mama į lauką neleidžia, sako, tokią dieną reikia ramiai namie sėdėti. Prie virtuvinio stalo, prie žibalinės lempos, reikia skaityti kokias nors pasakas arba nerti vąšeliu... Aš megzti nemoku, o skaityti nusibodo. Motinėlė (taip mes vadinom močiutę) liepia eiti valgyti. O pati sėdi ir kažką lupa su peiliu. Aš maniau – obuolį, bet ne, ji sėdi prie plytos ir stalaviniu peiliu rakinėja bulvę. Bulvė taip skaniai kvepia, lyg būtų kepta. Ant palangės kliuksi mechaninis žadintuvas, šalia – suolelis su vandens kibiru. O ant sienos švyti graži užuolaidėlė su išsiuvinėtais nykštukais. It teatro uždanga. Užuolaidėlė balta, o nykštukai – mėlyni mėlyni. Virš jų galvų dailiai išbiseruotas užrašas „Švarus vanduo". O kodėl tas vanduo turi būti nešvarus? Vandenį mes nešame iš kepyklos. Kepykla čia pat, už mūsų namo, už lentų tvoros. Joje vaikšto tokie patys nykštukai, tik apsirėdę baltai. Kai nustraksiu į tą rojų, imu pilti iš čiaupo vandenį į kibirą, jie dėbčioja į mane ir nieko nesako. Krosnyse alsuoja kepama balta forminė duona. Cool jazz!
Balandžio (kažkuri diena)... Rytas. Sunkiai prisikėliau iš sapno. Slenku prie doto. Mano vidus tuščias kaip tundra. Nė jokio kulkosvaidžio neturiu anei parabelio. Iš užančio išsitraukiu dienoraštį, užsimoju, metu į šaldymo kamerą, užtrenkiu baltas dureles su lipduku: „Įspėk, kas eina? Neįspėjai: Ateina princai ir kirpėjai. Balti karaliai ir kepėjai, Ir šlama medžiai apsnigti." Šekit savo Torą, koenai ir radauskai. Pasiuskit. Kažkur už sienos vaikas groja Mocarto styginius kvintetus C-dur ir g-moll. Tebūnie tas mano dienoraštis rastas Saragosoje. Gal ir Ispanijoje tušti šaldytuvai?

Lapkričio 26 d. Andriaus Šiušos piešinys
Lapkričio 26 d. Andriaus Šiušos piešinys