Šv. Kazimiero koplyčia Arkikatedroje
Šv. Kazimiero koplyčia Arkikatedroje

Šį pasakojimą reikėtų pradėti nuo vienintelio mūsų karaliaus Mindaugo, besiilsinčio piliakalnyje šalia Naugarduko arba nuošalioje Agluonoje, kur, pasak Teodoro Narbuto, rasta jo kapo antkapinė plokštė. Galbūt vertėtų stabtelėti ir prie Gedimino kapo kalno Vilniuje, tačiau šis kalnas netirtas ir romantiški pasakojimai, nors dažnai jie ir pasitvirtina, kol kas yra tik pasakojimai. Taigi remsimės rašytiniais šaltiniais ir pabandysime prisiminti garsiausius Lietuvos nekropolius, galėjusius būti, buvusius ir tebesančius Valstybės simboliu.

Šventaragio slėnis

Nelabai žinoma, kurioje vietoje Šventaragio slėnis buvo: ar apie Vilniaus ka­tedrą, ar dabartinės Tilto gatvės teritorijoje. Ši kapavietė aprašyta Bychovco kronikos (Plačiajame Lietuvos metraščio sąvade) legendinėje dalyje. Tikriausiai šios dalies, parašytos XVI amžiaus pirmajame ketvirtyje, iniciatorius buvo LDK kancleris Albertas Goštautas ir jo aplinkoje dirbę žmonės, rengę tuo metu pirmąjį Lietuvos Statutą. Pasak legendos, Lietuvos didysis kunigaikštis Šventaragis, pasirinkęs gražią vietą Neries ir Vilnelės santakoje, paprašė savo sūnaus Germunto (kitur – Germantas, Gerimantas) joje įrengti ugniavietę ir jį palaidoti sudeginant, o po jo, tokiu pat papročiu, ir visus kitus Lietuvos kunigaikščius ir žymesniuosius bajorus, kuriuos iki tol laidodavo jų mirties vietose. Kiek vėliau Gediminas Šventaragio slėnyje pastatė pilį, o netrukus iš Kernavės perkėlė sostinę į Vilnių. Pasak Lietuvos metraščio legendinės dalies autoriaus, Šventaragio slėnyje buvę sudeginti ir palaidoti visi, tiek Naugarduke, tiek Kernavėje ar pačiame Vilniuje žuvę ar mirę Lietuvos didieji kunigaikščiai iki Vytauto. Pastarasis buvo palaidotas Vilniaus katedroje.

Metraštyje aprašytas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių panteonas išreiškė Lietuvos, kaip valstybės, savarankiškumo idėją. Pirmą sykį buvo užfiksuotas ryšys tarp mirusiųjų ir gyvųjų, kurio reikia ne tik artimiesiems, bet ir valstybei. Remiantis naujausiais tyrimais, galima būtų kelti hipotezę, jog šiai legendai arba tikram įvykiui aprašyti akstiną davė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro mirtis 1506 m. naktį iš rugpjūčio 19 į 20 d. Kaip yra žinoma, karalius savo testamente, parašytame liepos 24 d. Lydoje, prašė jį palaidoti Krokuvos Šv. Vaclovo ir Stanislovo katedroje Vavelyje, šalia senelio, tėvo ir brolio. Kaip pažymi baltarusių istorikas Vasilij Voronin, tuo metu patriotiškos LDK piliečių nuotaikos buvo kaip niekad stiprios. Po Aleksandro mirties aštriai iškilo klausimas dėl unijos tarp Lenkijos karalystės ir LDK išsaugojimo. Lietuviai nepakluso lenkų norams ir karalių palaidojo Šventojo Stanislovo katedroje Vilniuje, kurios laidojimo rūsyje jau seniau buvo laidojami didikai ir jų šeimos nariai. Taigi legendinėje metraščio dalyje pateiktas pasakojimas apie buvusią Lietuvos valdovų kapavietę Šventaragio slėnyje galėjo sutvirtinti Lietuvos pozicijas, pabrėžiant, jog nekropolis, kaip valstybės simbolis, buvo sukurtas jau pagonybės laikais.

Suprantama, istorijoje tai nebuvo naujas reiškinys. Jau ir seniau genčių vadai ar kilmingieji buvo laidojami pagarbiau, išskirtiniau, turtingiau nei paprasti gentainiai, tačiau tai nebuvo įprasminta valstybiniu mastu. Visų valdovų laidojimas vienoje vietoje XIII–XIV amžiuje galėjo reikšti ir Vilniaus, kaip sostinės, išskirtinumą. Šis pasakojimas XVI amžiuje reiškė jau kitką – Lietuvos ir Lenkijos bajorų konfliktą bendroje valstybėje dėl tapatumo ir savo valstybingumo išsaugojimo. Lietuvių valdovų ir didikų panteonas, mirusiųjų miestas, įsileidžia gyvuosius tik dėl atminties. Ir ši atmintis tampa ne tik tiltu tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, bet ir kelrodžiu. Bet kokiu atveju jungiamasis žodis, pasakytas ar nepasakytas, yra vienas – Tėvynė. Ir tas mirusiųjų miestas, nekropolis, esantis toje pačioje Tėvynėje, amžininkų buvo suvoktas kaip Valstybės tapatumo, didingumo ir išlikimo simbolis.

Laidojimo rūsys Šventojo Stanislovo katedroje

Laidojimo rūsį Vilniaus katedroje reikėtų laikyti Lietuvos didikų (pasauliečių ir katalikų) nekropoliu. 1387 m. Vladislovo Jogailos funduotoje Šv. Stanislovo bažnyčioje (1388 m. jai suteiktas Katedros titulas) buvo dvi koplyčios, iš kurių viena datuojama XIV a. pabaiga arba XV a. pradžia. Pasak pirmųjų Vilniaus miesto istorijos autorių Mykolo Balinskio ir Juozapo Ignoto Kraševskio, pirmasis šioje bažnyčioje buvo palaidotas Jogailos brolis Karigaila Kazimieras, žuvęs 1390 m. kryžiuočiams puolant Kreivąją pilį. Dėl jo žūties kaltintas Vytautas. 1392 m. šalia jo palaidotas Jogailos ypač mylimas brolis Vygantas Aleksandras, anot istoriko Igno Jonyno, buvęs kandidatas į karaliaus vietininko pareigas Lietuvoje. Dėl jo mirties nunuodijant taip pat kaltintas Vytautas. Galima būtų manyti, kad Jogaila, tuo metu Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, savo statytoje bažnyčioje buvo įrengęs laidojimo kriptą artimiesiems, o galbūt ir sau pačiam. Būtent Jogaila galėjo būti 1985 m. archeologų atrastos seniausios figūrinės sienų tapybos kompozicijos, Nukryžiavimo freskos, užsakovu. Tačiau Jogailos statyta bažnyčia 1419 m. sudegė, o apie 1423 metus ar kiek vėliau Vytautas toje pat vietoje pastatydino naują gotikinio stiliaus bažnyčią, kurioje buvo vainikuoti Lietuvos didieji kunigaikščiai nuo Švitrigailos iki Žygimanto Augusto. Tikriausiai tuomet Jogaila savo brolių palaikus perkėlė į Vavelį. Naujojoje bažnyčioje pirmasis Vilniaus vaivada, vienas artimiausių Vytauto bendražygių, o gal ir giminaitis Albertas Vaitiekus Montvydas 1420 m. fundavo šventųjų kankinių Vaitiekaus ir Jurgio koplyčią, kurioje netrukus buvo palaidotas. Vytautas savo pastatytoje katedroje fundavo Šv. Mykolo Arkangelo koplyčią ir altorių, prie kurio tikriausiai perkėlė savo žmonos Onos palaikus. 1430 m. spalio 21 d. Trakų pilyje surašytame testamente jis prašė palaidoti jį prie savo funduoto altoriaus, šalia žmonos Onos.

Jau po Vytauto mirties prie Katedros buvo pastatytos jo politikos šalininkų, įtakingų Lietuvos bajorų Mykolo Kęsgailos, Martyno Goštauto, Karališkoji, Vyskupų, Švč. Trejybės ir kitos koplyčios – iš viso apie vienuolika. Vyskupų koplyčioje, vėliau vadintoje Vyskupo Jono koplyčia, buvo palaidotas Žygimanto Senojo nesantuokinis sūnus vyskupas Jonas, vyskupai Benediktas Vaina, Jonas Karolis Zaviša-Daugėla, Ignotas Jokūbas Masalskis ir kiti tiek religine, tiek ir pasaulietine veikla garsūs žmonės. Beveik visų kapai ir buvusios paminklinės lentos neišliko. Žinoma, kad katedroje buvo palaidotas ir pirmasis Vilniaus vyskupas Andrius Vasila.

1440 m. čia buvo palaidotas kovo 20 d. Trakuose nužudytas Kęstučio sūnus Žygimantas, 1452 m. vasarį Lucke miręs Jogailos brolis Švitrigaila Boleslovas ir tais pačiais metais kažkokiame Maskvos vienuolyne nunuodytas Žygimanto sūnus Mykolas. 1484 m. kovo 4 d. Vilniuje mirė karaliaus Kazimiero Jogailaičio sūnus Kazimieras, 1602 m. paskelbtas šventuoju. Jo karstas buvo padėtas Karališkoje koplyčioje, o 1636 m. rugpjūčio 13 d. perkeltas į karalių Zigmanto ir Vladislovo Vazų pastatytą Šv. Kazimiero koplyčią. Apie Jogailos anūko Aleksandro palaidojimą Vilniaus katedroje jau buvo kalbėta. Priminsime tik, kad jis buvo palaidotas pagal valdovų laidojimo tradicijas ir tai Vilniui ir visai Lietuvai buvo labai reikšmingas įvykis. Toje pačioje Karališkoje koplyčioje 1545 m. rugpjūčio 24 d. palaidota birželio 15 d. mirusi pirmoji Žygimanto Augusto žmona Elzbieta Habsburgaitė. 1551 m. birželio 24 d. čia atgulė ir jo antroji žmona, mirusi gegužės 8 d. Krokuvoje, Barbora Radvilaitė. Apie Barboros laidotuves ir Žygimanto Augusto palydą pasakojamos legendos.

Šv. Onos ir Barboros bažnyčios pamatai. Astridos Petraitytės nuotraukos
Šv. Onos ir Barboros bažnyčios pamatai. Astridos Petraitytės nuotraukos

Paskutinės karališkos laidotuvės Katedroje įvyko 1648 m. Tų metų gegužės 20 d. Merkinėje mirė karalius Vladislovas Vaza, ilgus metus rezidavęs Vilniuje ir savo testamente pareiškęs norą, kad Šv. Kazimiero koplyčioje būtų palaidota jo širdis. Prelatas J. K. Zaviša-Daugėla atvežė į Vilnių urną su karaliaus širdimi ir vidaus organais (dvi liturgines taures, pagamintas iš cinko ir švino lydinio) ir gegužės 26 d. jas iškilmingai įmūrijo į šios koplyčios sieną. Kaip žinome, šis atvejis toli gražu ne vienintelis. Manoma, kad palaikai iš Karališkosios koplyčios buvo iškelti vėlesnių perstatymų arba karų metais ir tik beveik po 400 metų, 1931 m. rugsėjo 21 d., jau visai kitoje vietoje šias gotikines kriptas rado Vilniaus bazilikos gelbėjimo komiteto nariai architektas Jonas Pekša ir technikas Kazimieras Vilkus. Vėliau karalių palaikai naujuose mediniuose sarkofaguose buvo perkelti į po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtą mauzoliejų. Žymiausio Respublikoje skulptoriaus, karališkųjų antkapių Krokuvoje kūrėjo, italo Jono Marijos Padovano il Moskos sukurtas Vytautui paminklas buvo įrengtas 1573 m. prie Šv. Kryžiaus altoriaus. Šio paminklo užsakovė buvo karalienė Bona. Manoma, antkapis sunaikintas 1655 m. karo su Rusija metu. Vytauto palaikai iki šiol nesurasti. Jie galėjo būti slepiami ir kilnojami iš vienos vietos į kitą.

Taigi Vilniaus katedroje buvo palaidoti didikai, mirę ne tik Vilniuje. Jų palaikus neretai perkeldavo ne iš karto, o praėjus tam tikram laikui. Galima teigti, jog Vilniaus katedroje buvo steigiamas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir didikų nekropolis, tuo metu suvoktas kaip vienas iš Lietuvos valstybės simbolių. Valstybei, draskomai vidaus ir išorės priešų, o vėliau jai žlungant, šis simbolis neteko prasmės. Buvusio nekropolio reikšmę iki šiol liudija Vilniaus arkikatedroje išlikusios epitafijos ir paminklinės lentos, kurių įrašuose netrūksta ištikimybės Tėvynei: „Dėl tėvynės tiek šlovingų žaizdų" ištvėrusiam (Samuelis Pacas), „kurių apgalvotų sprendimų dėka kadaise tvirtai laikėsi valstybė" (Mikalojus ir Jonas Kęsgailos), kurie „...rėmė ir gynė tėvynę patarimais, lėšomis bei ginklais, tautiečius sustiprino ištikimybe, pavyzdžiu ir teisingumu" (Tomas Vavžeckis).

Nebaigtas karališkasis mauzoliejus

1413 metais imperatoriaus Zigmanto pasiuntiniui įteiktame skunde buvo rašoma, jog 1390 metais, Kryžiuočių ordinui puolant Vilniaus pilį, buvo apšaudyta bažnytinė procesija, ėjusi nuo katedros Šv. Onos bažnyčios link. Dokumentuose šios bažnyčios fundacija siejama su Vytauto žmonos Onos vardu, nurodant, kad bažnyčia pastatyta 1521 metais arba kiek vėliau. Ši bažnyčia, buvusi Valdovų rūmų šiaurinėje pusėje, 1534 metais buvo atiduota vyskupui Povilui Alšėniškiui, kuris 1551 m. ją perleido karaliui Žygimantui Augustui. Pastarojo nurodymu ji buvo nugriauta ir toje pat vietoje pradėta statyti Šv. Barboros, tuomet dar vadintos ir Šv. Onos vardu, bažnyčia. Ši bažnyčia turėjo tapti karaliaus Žygimanto Augusto šeimos mauzoliejumi. Po bažnyčios absida buvo įrengta kripta, o mirusioms karalienėms buvo užsakyti didingi paminklai. 1546 m. sausio 9 dieną su Padovanu bei Činiu sudaryta sutartis dėl antkapinio paminklo karalienei Elzbietai. 1522 m. paminklas jau buvo pagamintas ir iš Krokuvos, sudėtas į 19 dėžių, 27 vežimais atvežtas į Vilnių. Šv. Onos ir Barboros bažnyčia tuo metu dar nebuvo užbaigta, tad nesumontuotas antkapis buvo sukrautas bernardinų vienuolyne. 1523 m. Padovanui užsakyta pagaminti Barboros Radvilaitės antkapį, kuris liko neužbaigtas. O ir pats Žygimantas Augustas gyvenimo pabaigoje jau nebebuvo nusiteikęs amžino poilsio atsigulti Vilniuje, šalia Barboros. 1571 m. gegužės 6 d. parašytame testamente jis prašė palaidoti jį ten, kur ištiks mirtis, o jei tai būtų Vilnius – savo funduotoje bažnyčioje, į kurią tuomet reikėtų iš katedros perkelti abiejų žmonų palaikus. Tačiau karalius mirė Lenkijoje, tad buvo palaidotas Vavelyje, šalia kitų karalių. Po jo mirties taip ir likusi neužbaigta Šv. Onos ir Barboros bažnyčia XVII a. nukentėjo per karus ir 1666 metais buvo nugriauta. Tačiau Šv. Onos ir Barboros bažnyčios pamatai liko. Archeologo Adolfo Tautavičiaus dėka jie buvo rasti ir išsaugoti. Šiandien kiekvienas, einantis į Nacionalinio muziejaus direkcijos kiemelį, gali juos pamatyti. Tai primena ne tik nebaigtą statyti bažnyčią, bet ir karališkojo mauzoliejaus steigimo ambicijas.

Pabaiga kitame numeryje