Vida Girininkienė. Nekropolis – Valstybės simbolis (tęsinys)

Senosios Rasos. Dešinėje matosi buvęs pietinis kolumbariumas ir senieji kapinių vartai. 1882 m.  Nuotrauka iš leidinio: Kirkoras A. H. Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų. – Vilnius, 1995
Senosios Rasos. Dešinėje matosi buvęs pietinis kolumbariumas ir senieji kapinių vartai. 1882 m. Nuotrauka iš leidinio: Kirkoras A. H. Lietuva nuo seniausių laikų iki 1882 metų. – Vilnius, 1995

 

Pabaiga. Pradžia nr. 27

Rasos

Rasų kapinių steigėjai 1801 metais vargu ar galėjo įsivaizduoti kuriantys reikšmingą panteoną. Tai buvo pirmosios Vilniuje, o ir apskritai Lietuvoje, labai oficialiai įsteigtos kapinės už tuomečio miesto ribų. Dokumentų apie jų steigimą gausu ir čia jau nebereikėtų kartoti Adomo Honorijaus Kirkoro klaidingų teiginių ar korektūros klaidų pirmuosiuose vadovuose po Vilnių apie šių kapinių įsteigimą 1769 metrais. XVIII amžiaus antrojoje pusėje dar laidojo bažnyčių šventoriuose, o kilminguosius – jų rūsiuose ir niekas nebūtų sutikęs, kad jį palaidotų ne šventoje žemėje, o kažkur toli nuo kunigo ir kasdien bažnyčioje besilankančių tikinčiųjų. Už miesto sienų tuomet laidojo epidemijų, badmečių, karų aukas. Net ir Varšuvoje, kurią naujovės pasiekdavo greičiau nei Vilnių, 1781 metais įsteigtose Šventojo Kryžiaus kapinėse pradėta laidoti tik po dvejų metų, bet ir tai labai negausiai, nes visi norėjo savo artimuosius laidoti įprastinėse vietose. Be abejo, Rasų įsteigimą paskatino carinės valdžios siekiai pertvarkyti Vilnių, pritaikyti jį kariniams tikslams, steigti naujas valdymo ir administravimo būstines, statyti namus iš Rusijos atkeltiems valdininkams, o tam kliudė vos ne prie kiekvienos bažnyčios ar cerkvės (o jų anuomet buvo gerokai daugiau nei dabar) buvusios kapinaitės. Taigi Rasos tapo ne tik pradžia, bet ir savotišku sektinu pavyzdžiu.

Vieta naujosioms kapinėms turėjo būti ne bet kur. Rasta graži, Rasų-Rybiškių kalvyne, tarp kalvų ir kalvelių, miškų ir gojų. XIX amžiaus autoriai pasakoja, kad čia buvo švenčiama trumpiausia metų naktis ir birželio 23-iosios vakarą susirinkusios lietuvaičių minios užkurdavo laužus, šokinėdavo per juos, linksmindavosi ir vaišindavosi. Tos vietovės išskirtinumą pamini ir Adomas Mickevičius, mėgęs čia vienas klaidžioti, o Rasose radęs kapelį su užrašu „Laskaris", nusprendęs, kad tokią pavardę turės jo būsimoji žmona. Tas natūralus kraštovaizdis išsilaikė ir vėliau. Žinomas memuaristas ir dailininkas Eduardas Paulavičius 1882 m. išleistoje atsiminimų knygoje „Prie Vilijos ir Nemuno" rašė: „Išsidėsčiusios nuostabioje vietovėje, pritemdytos šimtamečių pušų bei žalių beržų ir ąžuolų miškelio, paįvairintos banguojančių kalvų ir slėnių, su mįslingais gilumos šešėliais melsvų tolumų peizažuose, tarytum pozuojančiais dailininkui, jos veikiau primena parką, negu liūdesio vietą..." Dabar tik fantazija leidžia įsivaizduoti, kaip jos atrodė. Be ato­dairos kertami medžiai, visai negalvojant apie jų atsodinimą, kapines baigia išlyginti ir gali tik padūsauti, prisiminęs Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis" žodžius: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! / Kas jūsų grožei senobinei tiki?"

Pagrindinis kapinių takas. Iš kairės: Jelenskių koplytėlė, Monšynskių koplytėlė, buvęs prižiūrėtojo namas Antano Grinčelaičio nuotrauka
Pagrindinis kapinių takas. Iš kairės: Jelenskių koplytėlė, Monšynskių koplytėlė, buvęs prižiūrėtojo namas Antano Grinčelaičio nuotrauka

Įsteigus kapines buvo pastatyti du didžiuliai kolumbariumai, o 1850 m. tarp jų iškilo neogotikinė Tomo Tišeckio suprojektuota koplyčia. Kapinių plotas buvo aptvertas, ne kartą didintas, o pastatytos giminių koplytėlės ir prabangūs antkapiniai paminklai suteikė joms prašmatnumo ir iškilmingumo. Dar ir dabar matyti daugybė aptvertų šeimų kapaviečių su suo­liukais ir vazomis, vietinių meistrų darbo antkapių. Jie ne tokie puošnūs ir dideli kaip atvežti iš garsių Europoje paminklų dirbtuvių, bet labiau pritaikyti prie vietos landšafto, šiltesni ir išraiškingesni. Nemažai ir lietuvių skulptorių (Juozo Zikaro, Gedimino Jokūbonio, Broniaus Pundziaus, Juozo Kėdainio, Vlado Vildžiūno, Jono Jagėlos ir kt.) darbų. Patyręs gidas jus gali nuvesti į kvapą užgniaužiančias vietas, skatinančias ne tik žavėtis, bet ir medituoti ar pasikalbėti pačiam su savimi. Šiose kapinėse suvoki, kas jose mirties nėra, o esi vienas pats, su savo baimėmis, lūkesčiais.

Kapinių koplyčia. 1850 m. Archit. Tomas Tišeckis. Varpinė pastatyta 1888 m., archit. J. Januševskis. Antano Grinčelaičio nuotrauka
Kapinių koplyčia. 1850 m. Archit. Tomas Tišeckis. Varpinė pastatyta 1888 m., archit. J. Januševskis. Antano Grinčelaičio nuotrauka

Taip jau atsitiko, kad Rasose atgulė garsiausi ir žymiausi Lietuvos žmonės. Tuo metu buvo laidojama Bernardinų, parapinėse Šv. Petro ir Povilo (Saulės), Šv. Stepono, Evangelikų kapinėse. Visose yra žymių žmonių kapų. XIX a. pirmojoje pusėje garsūs žmonės (visuomenininkai, profesoriai, kunigai) gausiai buvo laidojami ir Bernardinų kapinėse, tačiau tos kapinės greitai užsipildė ir jau XIX a. antrojoje pusėje jos nebeturėjo kur plėstis. Tad pagrindine žinomų, o ir turtingų katalikų laidojimo vieta tapo Rasos. Čia sugulė epochos, turėjusios reikšmės lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei. Galėtume vesti temines ekskursijas: Vilniaus universiteto profesoriai ir studentai, XIX amžiaus sukilimų dalyviai, Slaptosios organizacijos, Knygnešiai ir daraktoriai, Dvylikos Apaštalų kuopa, Menininkai ir literatai, Didieji mecenatai ir t. t. Šiose kapinėse jau XIX a. antrojoje pusėje kai kurių asmenų (pvz., poeto Vladislavo Sirokomlės, anticarinės organizacijos vadovo Aleksandro Dalevskio ir kt.) laidotuves virsdavo politinėmis manifestacijomis, kuriose skambėdavo užšifruoti laisvės šūkiai. 1862 m. rugsėjo 19 d. laidojant V. Sirokomlę (mirė rugsėjo 15 d.; tikroji pavardė Liudvikas Kondratavičius), lietuviškai kalbėjo ir poetas Eduardas Jokūbas Daukša, 1863 m. gegužę įstojęs į Elisiejaus Liutkevičiaus būrį. Jo eilėraštyje „Mes vienos puokštės du žiedai" lenkų kalba, parašytame 1858 m., pirmą kartą kategoriškai atsispindi tautinė saviraiška: „Vėliau, mano brangus, mielas Antanai, / Kai išsivadavimo šūkis suskambės, / Ne Maskvos ar Lenkijos vardu, / Bet Lietuvos vardu, būk kovojančių gretose!"

Kultūros veikėjo, teisininko Tado Vrublevskio antkapinis paminklas. 1930 m. Skulpt. R. Jachimavičius. Šis paminklas ir visa Vrublevskių giminės kapavietė 2011 m. restauruota Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastangomis Antano Grinčelaičio nuotrauka
Kultūros veikėjo, teisininko Tado Vrublevskio antkapinis paminklas. 1930 m. Skulpt. R. Jachimavičius. Šis paminklas ir visa Vrublevskių giminės kapavietė 2011 m. restauruota Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos pastangomis Antano Grinčelaičio nuotrauka
 

Rasose palaidota daugiausiai asmenybių, kurie Lietuvoje ne tik atsidavusiai dirbo ir kūrė, bet turėjo ir tebeturi įtakos dabartinei kartai. Vis grįžtama prie Pranciškaus Smuglevičiaus, Jono Basanavičiaus, Mykolo Römerio, Antano Vivulskio, Joachimo Lelevelio, Kazimiero Vilčinskio, Petro Vileišio, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Miko ir Kipro Petrauskų, Vinco Kisarausko, Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos, Raimondo Vabalo ir daugelio kitų darbų ir idėjų. Čia ilsisi daugiau nei 40 tų, kurie Vilniuje XX a. pradžioje dalyvavo tautiniame judėjime, aktyviai darbavosi kovoje dėl Nepriklausomybės. Valentinas Urbanavičius, Mečislovas Davainis-Silvestravičius, Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Marija ir Jurgis Šlapeliai, Juozapas Ambraziejus, Kristupas Čibiras, Aleksandras Jurašaitis, Peliksas Bugailiškis, Marcelinas Šikšnys, Andrius Ašmantas ir daugelis kitų įvairiu metu dirbo Tėvynei. Tarp jų ir du Vasario 16-osios akto sig­natarai: J. Basanavičius ir Jonas Vileišis. Rasose ne vienas norėjo būti palaidotas. Poetas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, gyvenęs Lenkijoje, 1927 m. eilėraštyje „Prie brangaus kapo" rašė: „Pridenk, šventoji Vilniaus žemele, / Mane, kai baigsiu šios žemės kelią.../ Ir aš norėčiau Rasuos miegoti, / Tėvynę brangią, laisvą sapnuoti..."

Visuomenės veikėjo, bankininko Juozapo Montvilos kapas. Antkapinis paminklas pastatytas 1914 m. Skulpt. Z. Otas. Skulptūra nulieta Varšuvoje L. Kranco liejykloje Antano Grinčelaičio nuotrauka
Visuomenės veikėjo, bankininko Juozapo Montvilos kapas. Antkapinis paminklas pastatytas 1914 m. Skulpt. Z. Otas. Skulptūra nulieta Varšuvoje L. Kranco liejykloje Antano Grinčelaičio nuotrauka

Be abejo, žymių žmonių kapų yra įvairiose Lietuvos kapinėse, bet Vilnius tuo metu buvo lietuvių tautinio, kultūrinio ir politinio gyvenimo centras, jame buvo daugiausiai darbo, tad čia daugiausiai darbininkų ir pasiliko amžiams. Juk savos Valstybės siekis, Nepriklausomybės paskelbimas, kurio šimtmetį netrukus švęsime, svarbiausias įvykis, svarbiausia data. Rasos yra nekropolis, kuriame tarsi istorijos vadovėlyje atsispindi sudėtinga dviejų šimtmečių Lietuvos istorija. Suprantama, jos nebuvo kurtos kaip nekropolis, to carinėje Rusijoje ir negalėjo būti, bet laikas pakoregavo ir įvykius, ir žmonių likimus. Čia atgulė tie, kuriems Valstybė buvo idealas, tikslas, darbas ir likimas.

Įsivaizduokime, kad Rasos saugomos, aptvertos, rakinamos, atėjusįjį pasitinka gidas, o Informacijos centre susipažįsti su čia gyvenusiais įvairių tautų vilniečiais, įsigyji knygų ir atvirukų. Koplyčioje vyksta mišios, veikia parodos, organizuojami atminimo vakarai. Nebaisu ir vienam pasivaikščioti, yra pagarba mirusiajam, o, vadinasi, ir gyvajam. Deja deja, tai tik fantazija: mūsų Valstybei šios kapinės mažiausiai rūpi, ir man, kaip jos pilietei, dėl to yra gėda. Ne sykį po Rasas vaikščiojau su užsienio lietuviais ar tiesiog besidominčiais ir negalėdavau atsakyti į jų paprastą: kodėl? Nacionalinio paminklo statusas šioms kapinėms suteiktų pripažinimo, pagarbos, bet, atrodo, kad valdininkams tai nenaudinga: pagausėtų darbo, rūpesčių ir dar kažko, apie ką paprastas pilietis mažai nutuokia. Parankiau yra nežinoti čia palaidotų Valstybei svarbių žmonių ir kritikuoti Vilniaus miesto savivaldybę, kuriai visos kapinės priklauso. Tačiau Rasos, kaip, beje, ir kitos istorinės kapinės, turinčios kultūros paminklo statusą, yra ne vienose rankose: vieni tvarko, kiti prižiūri, dar kiti kontroliuoja, dar kiti tvarko dokumentus, išduoda leidimus restauruoti ir laidoti, dar kiti skiria pinigus... Ir, kaip visada, trūksta susikalbėjimo, o atsakingų ir kaltų nebūna. Valstybininkams svarbus tik esamasis laikas. Galėčiau dar daugiau ką pasakyti, tačiau nenoriu įžeisti paminklosaugos ar muziejų sistemoje dirbančių sąžiningų žmonių, kurie daro, ką gali, ir taip pat jaudinasi ir kenčia dėl Valstybės kultūros politikos esamajame laike.

 

Vienas gražiausių Rasose antkapinių paminklų „Miegantis angelas“. XIX a. pirmoji pusė. Antano Grinčelaičio nuotrauka
Vienas gražiausių Rasose antkapinių paminklų „Miegantis angelas“. XIX a. pirmoji pusė. Antano Grinčelaičio nuotrauka

Literatūra:
Lietuvos metraštis. Bychovco kronika, sudarytojas R. Jasas, Vilnius, 1971.
Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras ir jo epocha, sudarytoja D. Steponavičienė, Vilnius, 2007.
Matušakaitė M., Išėjusiesiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK, Vilnius, 2009.
Inskrypcje z Wileńskich kościołów. Vilniaus bažnyčių įrašai, sudarė ir parengė W. Appela i / ir E. Ulčinaitė, t. 1, Vilnius, 2005.
Girininkienė V., Vilniaus kapinės, Vilnius, 2004.
Girininkienė V., Paulauskas A., Rasos, Vilnius, 1988.
Kirkoras A. H., Pasivaikščiojimai po Vilnių ir jo apylinkes, Vilnius, 1991.

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai