„Baltos lankos“ – kasmetinė riterių stotelė Druskininkuose

VIRGINIJA CIBARAUSKĖ

VIRGINIJA CIBARAUSKĖ
VIRGINIJA CIBARAUSKĖ

Dvidešimt antrą kartą Druskininkuose įvyko akademinė „Baltų lankų“ studijų savaitė, organizuojama Vilniaus universiteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos cent­ro. Per keturias dienas buvo išklausyta trylika Lietuvos ir užsienio mokslininkų pranešimų pačiomis įvairiausiomis temomis. Pranešėjams teko garbė atremti kolegų ir svečių klausimus: diskusijos buvo karštos, tačiau aktyvi polemika, nenutrūkstanti net išėjus iš konferencijų salės, –­ skiriamasis „Baltų lankų“ ženklas. Vargu ar dažnai viešbučio administracija grasina kviesti policiją, nes „kitiems gyventojams nusibodo klausytis jūsų diskusijų apie molekules“. Tačiau, perfrazuojant istoriką Rimvydą Petrauską, pristačiusį aristokratinės riterių kultūros formų XIV–XV a. Lietuvoje ypatumus, – tokia jau ta riterių dalia: garbinti valdovą (nesvarbu, A. J. Greimą, Jurijų Lotmaną, fenomenologiją ar bozonus –­ „Baltose lankose“ laukiami visi), garbingai kautis tarpusavyje ir su kitatikiais, keliauti bei puotauti.

Pirmiausia – apie puotas, keliones ir pramogas. „Baltų lankų“ dalyviai ir svečiai turėjo išskirtinę galimybę pamatyti naujausiomis technologijomis išdailintus „vėlyvuosius“ Rimanto Dichavičiaus kūrinius, eksponuojamus „Reginos“ viešbučio konferencijų salėje. Kaip ir kasmet, buvo užkopta į Liškiavos piliakalnį, kurio viršūnėje sugiedotas Lietuvos himnas, o papėdėje – išklausyta liūdna, bet graži Kęstučio Nastopkos daina. Pirmą kartą „Baltų lankų“ istorijoje aplankytas Grūto parkas. Per išvyką į Grūto parką spėliota, kodėl šiame fantasmagoriškame miške greta sovietinių didvyrių monumentų įrengtas ir kuklus žvėrynas. Dauguma sutarė, kad čia slypi kažkokia mintis, tačiau dėl riboto spaudos ženklų skaičiaus šių interpretacijų neminėsiu.

 

Th. F. Brodeno pranešimas Emilijos Visockaitės nuotrauka
Th. F. Brodeno pranešimas Emilijos Visockaitės nuotrauka

Th. F. Brodeno pranešimas
Emilijos Visockaitės nuotrauka

Dar keli žodžiai apie keliones. Šiais metais „Baltose lankose“ dalyvavo du svečiai iš užsienio ir Algis Mickūnas. Thomas F. Brodenas (Purdue universitetas, Jungtinės Amerikos Valstijos) aptarė skirtį tarp A. J. Greimo ir Charleso Peirce’o semiotikų ir pristatė svarbiausias intelektualinės A. J. Greimo biografijos gaires. Į Prancūziją A. J. Greimas emigravo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Sorbonoje apgynęs disertaciją dėstytojo vietos negavo, todėl 1960 m. išvyko dėstyti į Aleksandrijos universitetą, kur praleido beveik aštuonerius metus. Pasak F. Brodeno, Aleksandrijos biblioteka A. J. Greimo intelektualinėje biografijoje veikia kaip daugiafunkcinė metafora, nusakanti mokslininko veiklą tiek kokybiniu (siekė sukurti universalią reikšmės teoriją), tiek kiekybiniu (tyrinėjo itin platų reiškinių spektrą, apimantį XIX a. madą, mitus, pasijas etc.) aspektais. Tartu universiteto (Estija) dėstytoja, J. Lotmano mokinė Silvi Salupere išsamiai aptarė J. Lot­mano kultūros tipologiją. Kaip ir A. J. Greimas, J. Lotmanas, baigęs mokslus Leningrade, dėstytojo vietą gavo sovietų imperijos pakraštyje – Tartu universitete. J. Lotmano inicijuotų vasaros seminarų metu ir susiformavo Tartu–Maskvos semiotikos mokykla, kurios išskirtinis aspektas – kultūros semiotikos teorija, kultūrą tapatinanti su gyvu, augančiu ir nuolat besikeičiančiu organizmu.

„Reginos“ viešbučio konferencijų salėje Emilijos Visockaitės nuotrauka
„Reginos“ viešbučio konferencijų salėje Emilijos Visockaitės nuotrauka

„Reginos“ viešbučio
konferencijų salėje

Emilijos Visockaitės nuotrauka

Norinčiųjų pasiklausyti A. Mickūno pranešimo, pavadinto „Redukcija: fenomenologinė ir nefenomenologinė“, buvo tiek daug, kad teko suskliausti konferencijų salės pertvarą ir atnešti daugiau kėdžių. Pavėlavę sėdėjo ant grindų ir visai nesipiktino –­ gal net nepastebėjo. Pasitelkęs šamanišką retoriką mokslininkas siekė užklausti suvokimo ribas – neredukuojamas, visuminį pasaulio suvokimą įgalinančias patirtis.

Tematiškai artimi Arūno Sverdiolo ir Marijos Drėmaitės pranešimai. A. Sverdiolas siūlė pasvarstyti, kaip keičiasi ir plečiasi paminklo sąvoka ir samprata, t. y. kokiu būdu dirbinys baigia savo kasdienę egzistenciją ir sugrįžta kaip meno kūrinys, muziejinis eksponatas. Kitas aktualus klausimas: ką reiškia, perfrazuojant istoriką Alfredą Bumblauską, statyti paminklus savo ilgesiui ir kaip tokią produkciją vertinti. M. Drėmaitė į šią problemą žvelgė iš istoriografinės perspektyvos: pristatė socialistinį modernizmą ir pagrindinius jo kūrėjus. Socialistinis modernizmas, Sovietų Sąjungoje vyravusi architektūrinė tendencija, neretai reiškė gana tiesmuką konkrečių Vakarų architektų kūrinių imitavimą. Maištininkais save vadinę Lietuvos architektai modifikuodavo Vakarų architektūrinius stilius pritaikydami juos vietinėms reikmėms ir vietinei ideologijai. Į Sauliaus Žuko klausimą, ką su šiuo neretai gana nefunkcionaliu sovietiniu palikimu daryti šiandien, galbūt atsakys kitų metų pranešėjai.

A. Mickūnas, tradicinė konferencijos lempa ir A. Sverdiolas Emilijos Visockaitės nuotrauka
A. Mickūnas, tradicinė konferencijos lempa ir A. Sverdiolas Emilijos Visockaitės nuotrauka

A. Mickūnas, tradicinė konferencijos lempa ir
A. Sverdiolas

Emilijos Visockaitės nuotrauka

Recepcijos problema keliama paties S. Žuko pranešime „Apie naująją Lietuvos fotografiją“. Pagrindinis objektas – „nepatogi“ Rimaldo Vikšraičio fotografija, kurią galima interpretuoti kaip atsaką į sovietmečio fotografijoje vyravusias humanizmo mito reprezentacijas. Daug svarbesnis klausimas: kaip interpretuoti įprastus meno kūrinio kodus laužančius tekstus, sukeliančius itin stiprias emocijas dėl savo brutalaus realistiškumo. S. Žukui kelis kartus pakartojus, kad R. Vikšraičio fotografijos sunkiai „skaitomos“ ir „negražios“, Inga Vidugirytė pasiūlė jas interpretuoti pasitelkiant karnavališkumo koncepciją. Daugiaprasmė juoko kultūra, glaudžiais ryšiais susijusi su kultu ir ritualu, išsamiai pristatyta pačios I. Vidugirytės pranešime, kurio metu A. Mickūnas identifikuotas kaip vienas iš Platono puotos dalyvių.

Daiva Vaitkevičienė atskleidė ritualinio užkalbėjimo paslaptį: norint, kad užkalbėjimas veiktų, formulę reikia ištarti sulaikius kvapą. Kvapą gniaužiantis buvo Jūratės Levinos pranešimas, skirtas poeto ir meno kritiko T. S. Elioto recepcijai. Derindama kelis žiūros taškus Levina įtaigiai rekonstravo (nors buvo teigusiųjų, kad ir sukonstravo) T. S. Elioto antropologijos pamatinius principus. Kompozitorius Ramūnas Motiekaitis išsikėlė dar ambicingesnį uždavinį: įvardyti sąlyčio taškus tarp XII a. Japonijos ir XX a. Vakarų filosofijos ir estetikos kategorijų. Deja, užsibrėžto tikslo R. Motiekaičiui pasiekti nepavyko. Pranešimui įpusėjus pranešėjui pradėjo trūkti kvapo; pamatęs klasikinį semiotinį kvadratą su netradiciniu apskritimu viduryje, kurį R. Motiekaitis sakė užpatentavęs, K. Nastopka stojo į atvirą kovą ir pranešimą, užsitęsusį ilgiau nei planuota, teko nutraukti.

Emilijos Visockaitės nuotrauka
Emilijos Visockaitės nuotrauka

Emilijos Visockaitės nuotrauka

Tomas Sodeika pristatė filosofinę medijų traktuotę. Senovės kinų pasakojimuose medijomis naudotis yra gėdinga. Teigiama, kad dėl tokių „pagalbininkų“ prarandamos žmogiškosios dorybės: šaunumas, nuoširdumas ir kt. Kaip tokią poziciją interpretuoti ir ar ji išvis atpažįstama XXI a. žmogui? Pranešimą reziumavo A. Sverdiolo komentaras: archajiškos-aristokratinės kultūros visuomet angažuojasi kritikuoti įvairaus plauko ir vertės išradimus. Naujovės tokioms kultūroms kelia pasipiktinimą, atrodo nenatūralios, lemiančios pamatinių vertybių nykimą. Ši pozicija –­ ir stiprioji, ir silpnoji aristokratinės kultūros vieta.

Paskaitos klausytojas Emilijos Visockaitės nuotrauka
Paskaitos klausytojas Emilijos Visockaitės nuotrauka

Paskaitos klausytojas
Emilijos Visockaitės nuotrauka 

Viskas kažkada baigiasi, net ir „Baltos lankos“. Išklausę paskutinį pranešimą dalyviai ir svečiai padėkojo renginio organizatoriams ir, A. Sverdiolo paskatinti, išsakė savo pastabas bei pageidavimus. „Vėlyvasis“ R. Dichavičius komentarų nesulaukė, tačiau siūlymas keliauti į Grūto parką kitais metais buvo vienbalsiai atmestas. Išreikštas pageidavimas, kad A. Sverdiolas vietoje vienos skaitytų dvi paskaitas paeiliui. Mindaugas Vokietis tarp pranešėjų pasigedo jaunimo. Šią nuomonė palaikė K. Nastopka, pritardamas, kad renginys turi būti atviras naujiems veidams ir vėjams. Siūlyta į kitų metų programą įtraukti daugiau pranešimų literatūrinėmis temomis, o humanitarinių ir tiksliųjų mokslų pusiausvyrą palaikyti pasikviečiant bent vieną fiziką. Tie, kuriems medijomis naudotis negėda, pranešėjus dvidešimt trečiajai „Baltų lankų“ savaitei gali siūlyti el. paš­tu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį." style="color: #007f00;">Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Svarbu, kad pranešėjas atitiktų reikiamas kvalifikacijas: būtų įšventintas į luomą (aukštasis išsilavinimas), drąsus ir kovose užsigrūdinęs.

Aptarę rezultatus ir perspektyvas, pavargę riteriai pasibalnojo savo geležinius žirgus ir po vieną arba grupėmis išjojo į gimtuosius miestus tam, kad kitą vasarą kupini jėgų, įkarščio ir idėjų vėl sugrįžtų.

 

 

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai