„Kur balti keliai...“

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

NERINGA MIKALAUSKIENĖ
NERINGA MIKALAUSKIENĖ

...tarp žalių laukų – ataidi maestro Vaclovo Daunoro balsas kadaise specialiai jam sukurtoje Algimanto Raudonikio dainoje pagal Jono Strielkūno žodžius. Ošia ąžuolai. Kvepia liepos. Pasirodo, Žagarėje jos peržydi vėliau nei Vilniuje, iš kurio šį savaitgalį atvykau į aštuntąjį kartą rengiamą Vyšnių festivalį. „Istorijos nesuklastosi“, –­ šiemet skelbia jo devizas. Datų – tikrai ne. Žagarė savo istoriją galėtų skaičiuoti nuo 1198 metų, kai rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta žiemgalių Raktės pilis, kaip manoma, stūksojusi ant Raktuvės piliakalnio. Apie 1253-iuosius raštuose atsiranda ir vietovės pavadinimas – Sagera. Tačiau esama įdomesnės versijos: miestui pavadinimą davęs Žagarų kruogas – stulpas su žibintu, kadaise žymėjęs vieną iš gausių Žagarės karčemų, kurių, kaip teigiama, didesnių ar mažesnių, prieš Pirmąjį pasaulinį karą ten buvę net 110... Taigi beveik kas antrame name. Dabar netoli centrinės aikštės esama kelių aludžių, kurios bevelytų vadintis kavinėmis. Netgi dienos pietūs siūlomi. Tačiau karčemų aukso amžius nuėjo į užmarštį.

Pirmąją Vyšnių festivalio dieną trumpam gaunu pavartyti tautosakininko Mato Slančiausko premija apdovanotų miestelio šviesuolių Romualdos ir Vytauto Vaitkų knygą „Amatų metai“. Jos tiražas dar spaustuvėje, į pristatymą atkeliavo tik keli egzemplioriai –­ ir čia pat buvo išdovanoti talkininkams. Knygoje – žmonių pasakojimai, liudijimai apie kadais, nuo XVI a., Žagarėje klestėjusius amatus. Būta ne tik batsiuvių, kalvių, siuvėjų ar mėsininkų, bet ir kopūstų pjaustytojų. Versdamas lapus, čia pat, prieš akis, regi ypatingą transformaciją: kaip tai, kas anksčiau buvo amatas, pragyvenimo šaltinis, metams bėgant nyksta ir tampa menu, kaip ir veidai iš nučiupinėtų, pageltusių nuotraukų, kai jos atsiduria tokiose štai knygose. Arba – iš Žagarės apylinkių kilusio Mariaus Katiliškio kūryboje, kur tebeputoja naminis Dryžos alus ir niekam nebereikia Lapeikos gaminamo deguto.

Kaliausių dar reikia. Nes šiemet žagarvyšnių derlius kaip niekad gausus ir špokai nesnaudžia. Sako, kadais būta įsakymo: kiekvienoje sodyboje auginti po dvi vyšnaites. Tačiau jų derlių ne žmonės, o špokai nurinkdavę. Tad teko prigalvoti įvairiausių būdų jiems baidyti. Skardinėmis tarškinti, baltais paklodžių nuometais medelius gobstyti, šiaudų kaliauses kelti. Ir štai prieš ketverius metus kaliausės vienintelę turimą koją-kotą tvirtai į Vyšnių festivalį įkėlė. Ėmė veikti „Kaliausių fabrikėlis“, pagrindinę šventės dieną iki Žagarės vyšnių sodo iškilmingai pražygiuoja kaliausių paradas, šiemet buvo surengtas jų ralis: vienos važiavo senoviniais automobiliais, kitos „jojo“, plieninius baikerių žirgus pasikinkiusios. O iš kiemų joms ištisomis šeimynomis mojo įvairiaveidžiai skuduriniai „žmonės“ – daugumos kompozicijų siužetai akivaizdžiai buvo paimti iš gyvenimo: štai įkaušęs „vyras“ kaliausius grįžta pas savo kaliausę su kaliausiukais, kitas – meškerę į plastiko dubenį įmerkęs plastikinę žuvelę tikisi sužvejoti, trečia „vaiką“ sūpuoja, ketvirta pro tvoros vielas piktu žvilgsniu į prašalaičius dairosi, anas – dūdelę pučia, varles baidydamas...

Teko, tiesa, matyti ir „žmogų-vorą“, į tinklus ne musę, o Raudonkepuraitę įsiviliojusį. Žagarės Musės, tiesa, tinklais nepagausi. Skardiniais puodais namą apsikalęs, jame jis kaip tvirtovėje jaučiasi. Vienas iš miestelio įžymybių... Dar ne taip seniai ant iškirstų skvero medžių buvo pristatęs medinių kryžių ir atminimo žvakeles uždegęs: ne taip lengva priimti pokyčius – numatytą aikštės rekonstrukciją. Nesvarbu, kad prieš kelis šimtmečius aikštės gal tokios plynos ir būta, o aplink ją rikiavosi gerai matomos žydų krautuvėlės: istorijos nesuklastosi. Spalvingi mediniai namukai dar ir dabar būriuojasi aplink. Tačiau ar nebus suklastotas pažadėtasis aikštės grožis?.. Ar netaps Europos Sąjungos skirtos lėšos nelyg botulino injekcija, dirbtinai išlyginanti mielas Žagarės veido raukšleles? Juk kiekviename gatvės ar tik gatvelės vingyje – ir gyvos istorijos posūkis, nuvedantis ten, „kur balti keliai“...

Šiemet pagrindiniu Žagarės vyšnių festivalio akcentu laikyčiau maestro Vaclovo Daunoro apsilankymą savo gimtajame mieste. Nuo 1994-ųjų išvykęs gyventi į JAV, jis ilgą laiką buvo Niujorko Metropolitano operos solistas. Šiuo metu gyvena Floridoje. Ir tikiu, su Žagare širdyje, nes jo balsas regioninio parko scenoje, sumeistrautoje Vyšnių festivaliui, nuskambėjo taip pat galingai, kaip ir pasaulinio garso salėse, tačiau aiškiai jautėsi, kad į paprastą lietuvių liaudies dainą sudėta daug daugiau: tarsi galingas vėjo šuoras būtų sujudinęs Žvelgaičio piliakalnio ąžuolus, sudrebinęs Veidės kalvelę, iš užmaršties iškėlęs senuosius vėjo malūnus, kad dar akimirką saulėje blykstelėtų jų sparnai, trumpam nuščiūtų Švėtės užtvankos griausmas. Meno, kaip ir istorijos, nesuklastosi: jis atpažįstamas ir pripažįstamas pasaulyje. Tačiau anksčiau ar vėliau grįžta į ištakas, tėvų žemę – mažus jaukius miestelius, kurie bent kartą per metus pajėgūs tapti ne tik Lietuvos traukos centru, bet ir miniatiūriniu mūsų šalies modeliu. Čia įspaustos pėdos lieka amžinai...

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai