Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Žvilgsnis į artimąją praeitį

3389_1901.jpgEntuziastingai kūrę savo Nepriklausomybę, šiandien jau turime ir jos istoriją. Prabėgęs dvidešimtmetis yra puiki proga pabandyti įvertinti, kaip mes jį suvokiame. Į anketos klausimus atsiliepę muzikologai ir kultūrologai kiekvienas iš savo patirties brėžia tąsos ir kaitos diagramas.

 

Dar nesusiklostė mūsų gyvenamo laiko kolektyvinė atmintis, dar pernelyg daug asmeniškų išgyvento laiko versijų, pastangų gražinti biografijas, savintis herojinius vaidmenis... Iš pradžių atrodė, jog išsivaduosime iš visų negerovių, nusimesime visus varžiusius pančius ir viskas pajudės lyg iš pypkės. Dabar daug kas jau pakalba apie tai, kad kai ką gero ir praradome. Kokių reiškinių pasigendate iš praėjusio laiko?

Linas Paulauskis. Nepasigendu nieko, visko užtenka!

Donatas Katkus. Nekonvencialumo. Dabar veikia naujos konvencijos, kurios išaugo iš buvusio naujumo ir drąsos, ir nė žingsnio nuo jų.

Jūratė Vyliūtė. Simfoninio vokalinio žanro – stambios formos nacionalinių kūrinių ir jų propagavimo.

Juozas Antanavičius. Nepriklausoma Lietuva kuriama visai kitokiais ideologiniais pagrindais. Valstybės ir tautos ideologija (juk yra tokia?) iš priverstinės ar fasadinės tapo laisva, natūralia, patriotizmu ir tautos geros ateities perspektyva grįsta idėjų, principų, moralinių nuostatų sistema. Bet ar ją pakankamai aktyviai, išsamiai, raiškiai ir talentingai skleidė, atspindėjo pastarojo 20-mečio muzikos kūryba? Deja, greičiau ne. Pavieniai tokie kūriniai nepajėgia efektyviai konfrontuoti su žymiu visuomenės ideologiniu nihilizmu. Tad būtent tokios paveikios, talentingos muzikos ir apskritai meno kūrybos gerokai stokoja. Šiandien daugumai šalies kompozitorių jų amato duona nėra skalsi. Todėl suprantama, kad daug vidutinio amžiaus kompozitorių išvis metė rašę...

Daiva Tamošaitytė. Galbūt tam tikro sugestyvumo. Anksčiau nebuvo tokios skubos, nūnai kompozitoriams iškyla dilema: išreikšti vidines intencijas ir suspėti įvykdyti užsakymą. Anksčiau per ilgą laiką susiformuodavo tam tikri sugestyvumo laukai, gaubiantys pavienius kompozitorius ar jų grupę. Šiuo metu, nepai­sant renginių temiškumo, viskas vyksta pramaišiui, į tuos laukus nuolat įtraukiant užsienio autorių kūrinius. Taip suyra lietuviškojo kolorito vientisumas. Kadangi tai labai efemeriškas, sunkiai įvardijamas reiškinys, kam nors gali pasirodyti, kad jo iš viso nėra.

Irena Didžiulienė. Gal emocionalumo kūriniuose – man per daug matematikos, logikos, garso formavimo žaidimų ir prailgusio eksperimentavimo.

Laimutė Ligeikaitė. Nostalgiškai gaila, kad patys iškiliausi, mano manymu, kūriniai yra sukurti anksčiau, iki 1990 m. Tam, ko gero, yra objektyvus paaiškinimas: ne tik visuomenės gyvenime, bet ir meno pasaulyje 9-ajame dešimtmetyje brendo ypač reikšmingi reiškiniai, perkopę meno ribas. Muzikos šedevrai buvo artimi ir svarbūs visiems, ne tik muzikų aplinkai, jie lėmė ir naują visuomenės virsmą. Tokie autoriai kaip B. Kutavičius, F. Bajoras, O. Balakauskas, A. Martinaitis, V. Bartulis savo asmenine dvasine laisve buvo stipri atspirtis ir kūryboje, ir visuomenėje. Kas yra atspirtis šiandien?..

Be to, atsirado įdomių vien muzikinių tendencijų, tokių kaip „čiauškantis mašinizmas“.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Labiausiai vertinu tuos vyresnės kartos kompozitorius, kurie sugebėjo pamatyti pasikeitusį pasaulį. Be ambicijų išdrįso savitai įžengti į naują muzikinio mąstymo ir raiškos kelią. Pasigendu muzikinio švietimo, chorų sąjūdžio, pozityvaus požiūrio į muzikos mokymą ir bendrąjį muzikinį švietimą mokyklose, žiniasklaidoje, televizijų ekranuose.

 

Paspartintu tempu užgriuvo daug naujų, anksčiau neįsivaizduotų dalykų. Ne visos naujovės buvo ir yra visų priimtos. Ką iš naujų tendencijų vertinate su pliuso, o ką su minuso ženklu?

L. Paulauskis. Tik laikas ir Ponas Dievas parodys visus ženklus. Kas gali pasakyti, kiek praėjusiųjų amžių meno ir muzikos apraiškų (tarkim, iš Vakarų Europos šalių) pragaišo negrįžtamai, o kiek išliko iki mūsų dienų ir buvo įvertintos pagal visokeriopas meninio reikšmingumo prabas?

D. Katkus. Naratyvizmas ir programizmas su nedideliu pliusu, stilistinis chaosas ir formos susilpnėjimas – su minusu.

J. Vyliūtė. Plėtimąsi į pasaulio erdvę vertinčiau pliuso ženklu, tačiau besąlygišką taikymąsi prie jos – minusu.

D. Palionytė. Pozityviai vertinu aktyvų akademinės ir liaudies muzikos gyvenimą, naujas jos propagavimo formas bei koncertų erdves, suaktyvėjusią muzikinę saviraišką periferijoje. Negatyviai – popmuzikos dominantę, trivialų „žvaigždžių“ ir „žvaigždučių“ skonį ir joms pataikaujančias kai kurias instancijas bei didesnės dalies visuomenės nuolaidžiavimą banalioms meninėms apraiškoms.

J. Antanavičius. Nors dar esama epigonizmo, tačiau muzikos kūryboje persveria savų sprendimų, originalaus, kitokio išsisakymo, kalbėjimo paieškos. Tai gerai. Taip inspiruojama progresyvi meno evoliucija. Tačiau daugelis kūrėjų, manau, perlenkia lazdą. Azartiškas, bekompromisis siekimas būti kitonišku veda į muzikos priemonių eroziją, netaupų išeikvojimą, muzikos kūrinio komunikatyvumo menkėjimą, atotrūkį tarp opuso kalbos, savybių ir jo potencialaus klausytojo gebėjimo išgirsti kūrinio prasmes...

D. Tamošaitytė. Su minusu – globalizmą. Pratęsiant mintį, sakytume, kad tendencija pateikti lietuvių kompozitorių kūrybą pasauliniame kontekste yra teisinga. Tačiau nebūtina to daryti formaliai. Juk išklausius kurio nors vieno kompozitoriaus autorinį vakarą, paskui – kito, galima susidaryti kur kas tikresnį vaizdą, nuosekliau palyginti kūrėjams būdingas ypatybes, nei klausant iš įvairių laikotarpių ar pavardžių sunertą mozaiką.

I. Didžiulienė. Pliusas – garso režisavimas, audio-video-sceninio meno jungtys, tematika pasirenkama labiau susijusi su viešojo gyvenimo aktualijomis (Žalgiris, Kudirka, Balsys, Barbora Radvilaitė); minusas – nesaikingumas, užsižaidimas garso išgavimo efektais, atlikėjams palikta improvizacijų laisvė.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Pliusas – laisvė kurti vakarietiško tipo koncertines grupes ir įgyvendinti ne tik naujas muzikos filosofijos kryptis, bet ir mokant tai daryti klasikinėse tradicijose užaugusius atlikėjus. Labai vertinu naujus kamerinių operų bandymus.

R. Skudienė. Nelygu ką įvardysime naujomis tendencijomis. Lietuva pradėjo keltis ir stiebtis į Europą, kai visame pasaulyje brendo „skaitmeninė revoliucija“. Informacinių technologijų evoliucija bei ekspansija į visas kasdienio gyvenimo bei meno sritis įnešė negrįžtamų pokyčių, pakeitė mąstymą, suvokimą, vertinimo kriterijus. Atsirado toks fenomenas, kurį galima vadinti „gamybos priemonių demokratizavimu“. Šį fenomeną geriausiai įsisavino mūsų populiariosios muzikos atstovai.

 

Ilgą laiką gilinusis į save, atsivėrus galimybėms, pradėta pavyzdžių pasikeitimams ieškoti ir svetur. Ne visi jie mūsų padangėje prigijo. Kokie šio laikotarpio reiškiniai jau dabar matomi kaip trumpalaikiai?

L. Paulauskis. Kaip bandžiau pasakyti prieš tai, reiškinių ilgalaikiškumas negali būti tuojau pat įvertinamas.

D. Katkus. Išoriška afektacija.

D. Palionytė. Tie, kurie neteikia dvasinio peno ir yra agresyviai eksperimentinio pobūdžio.

 

Dabar, kai jau turime ir tam tikrą Nepriklausomybės laikų istoriją, galime su nauja patirtimi pažvelgti ir į praeitį. Kokius praeities gyvenimo įvykius, tendencijas pradėjote vertinti kitaip?

L. Paulauskis. Nepradėjau, nes ir nebuvau sau suformavęs kokios nors totalios vertinimo sistemos.

D. Katkus. Iš įvykių – nuolatines perklausas Kompozitorių sąjungoje. Kitaip –­ struktūrinį uždarumą, pasitikėjimą vien tik medžiagos struktūravimo raiška.

D. Tamošaitytė. Jei turimas galvoje Sąjūdžio metų entuziazmas, kai tikėjomės išplėtoti kūrybos saviraiškai palankesnes erdves, galima pasakyti tik tiek, kad laimėjo drąsiausieji ir vikriausieji, kurie pirmieji pasinaudojo geležinės uždangos griūtimi, Europos Sąjungos pinigais ir galimybe daryti karjerą. Šiuo metu matyti, kad daug iliuzijų sužlugo, įsivyravo kasdienybė.

L. Ligeikaitė. Pastaruoju metu koncertų salėse kartais suskamba senųjų lietuvių klasikų kūriniai. Taip iš naujo atradau ryškių jų modernumo, spalvingumo, minties gelmės bruožų.

R. Skudienė. Gyvenimo sovietmečiu metai man vis dar lieka mįslė. Išnyra daug faktų, kurie savaip koreguoja tuo metu kūrusių kompozitorių kūrybą. Kai kurie jų – rezistentai, kiti – mokėję prisitaikyti menininkai.

 

Turėjote susiformavę tikros kūrybos kriterijus, ne visi jie buvo atvirai įvardyti, bet daugeliui buvo aiškūs. Kokios muzikos pasigendate dabar?

L. Paulauskis. Per daug banalu sakyti, kad dažniausiai pasigendam tylos. O kai užsinoriu paklausyti kokios nors lietuvių ar kitų kraštų muzikos (kai tai nebūna susiję su mano tiesioginiu darbu), dažnai būnu nustebintas maloniausių atradimų. Taigi nepasigendu; o jeigu pasigendu, tai tik tada, kai pats sau jokių atradimų nenoriu.

J. Antanavičius. Mažoka partitūrų, kurių autoriaus ranką vesdintų ne racionalus apskaičiavimas, garsyno elementų dėlionė, bet jausmas, aistra, įkvėpimas ir skambančių darinių prasmės girdėjimas.

L. Ligeikaitė. Pasigendu naujos, drąsios, įdomios šiandieninės lietuviškos operos.

R. Skudienė. Muzikos yra per daug. Geros mažai. Atsirado nuolatinis „dalinis dėmesys aplinkai“, nes dėl IT muzika įgavo taikomąjį pobūdį ir kartais nesinori net geros muzikos.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė. Apleista muzika vaikams. Klesti mėgėjiška, dažnai pigi popsinė mokytojų kūryba. Deja, tokia naudojama ir edukaciniams procesams. Kokia muzika vaikų skonį brandins – tokius ir turėsime rimtosios muzikos vertintojus. Jauni žmonės visai nežino chorinės muzikos. Ne kartą įsitikinau, kad net J. Naujalio patriotiniai motyvai jiems nieko nesako.

 

Anksčiau būta labai aiškios meno šakų, reiškinių, žanrų gradacijos. Kaip pasikeitė aukštojo ir žemojo meno skirtis?

L. Paulauskis. Ką gi, vis labiau susilieja šių sričių ribos. Bet tai joms tik į sveikatą.

D. Katkus. Jie vis artėja, ir tai ne aukštojo meno naudai. Banalybė galingai skverbiasi į efektų ieškančių kompozitorių kūrybą.

J. Vyliūtė. Apsivertė aukštyn kojom. aukštasis nuėjo į apačią, žemasis užgulė jį visu svoriu.

J. Antanavičius. Menas ne „aukštasis“, jei yra netalentingas, spekuliatyvus ir prasimanytas; ir ne „žemasis“, jei šio žanro pobūdžio ir paskirties ribose pasižymi profesionalumu, nuoširdumu, atlikimo meistriškumu.

I. Didžiulienė. Išryškėjo milžiniška properša, kurią jaučia publika, mėgusi žemąjį meną. Pastarasis visiems pabodo, tačiau iki šiol aktyviai peršamas, kemšamas reklamomis, jaunų atlikėjų pavardėmis taurioje aplinkoje.

L. Ligeikaitė. Šis reiškinys būdingas ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Bet nematau jokio pavojaus: jei tai tikra meninė vertybė – neužgoš jokie subkultūriniai reiškiniai.

Beata Baublinskienė. Palyginti su sovietiniais metais, elitinės ir populiariosios kultūrų kiekybinė proporcija TV ir radijo kanaluose pasikeitė smarkiai (tačiau ir pačių kanalų atsirado daugiau). Kita vertus, kas buvo vadinamoji sovietinė masinė daina arba „Lietuvos“ ansamblio tipo liaudies dainų ir šokių aranžuotės, kompozitorių (pvz., J. Švedo) „liaudiška“ kūryba – aukštasis / elitinis ar žemasis / populiarusis menas?..

R. Aleknaitė-Bieliauskienė. Kadan­gi TV turi didžiausią įtaką formuojant piliečių vertybes, skonį – TV programos pasibaisėtinos skurdumu, primityvumu. „Nusigyveno“ net viena iš aklavietės bandžiusi išbristi programa –­ „Triumfo arka“.

 

Dėl įvairiausių priežasčių dar nesame pasiekę komforfinės šiuolaikinio akademinio meno sklaidos visuomenėje padėties. Kokių spragų matote funkcionuojant šios dienos muzikai?

D. Katkus. Matyt, klausi apie šiuolaikinę lietuvišką muziką. Blogiausia, kad nėra jos kasdienybės. Yra gerų, bet nėra populiarių kūrinių.

J. Vyliūtė. Disproporciją, žalingai veikiančią kultūros lygmens svyravimus.

J. Antanavičius. Tarp kitų spragų išskirčiau, man regis, didžiausią: netoleruotiną atotrūkį tarp šalies didžiųjų miestų ir periferijos gyventojų galimybių bendrauti su „aukštuoju“ menu.

D. Tamošaitytė. Pagrindinė spraga –­ ne tiek muzikos pateikimas, kiek muzikos kritikos nunykimas.

I. Didžiulienė. Sunkmetis muzikos išsikovotas pozicijas drastiškai bloškė į prieš daugelį metų buvusį lygį, sugretindamas mėgėjus su profesionalais, cirką su daile, muziką su tautodaile. Valstybė gal per maža, kad funkcionuotų daugybė orkestrų, ansamblių, chorų ir kt., kurie pretenduotų į valstybinio statuso kolektyvus, finansuojamus iš biudžeto su garantuotomis darbo vietomis; gal muzikų per daug, kad šveicariškai kokybiškai ir švariai tiksėtų tas laikrodukas? Gal valstybė nepasiskaičiavo, kiek jai reikia jaunųjų talentų kreipti į muziką, todėl kadrus nemokamai rengiame užsieniui?

R. Aleknaitė-Bieliauskienė. Kadangi nėra gerai sustyguotos kultūros politikos, iš biudžeto finansuojamos valstybinės įstaigos nepakankamai vykdo visuomenės švietimo funkciją, o aktyviai dirbančios šį darbą nevyriausybinės institucijos finansuojamos minimaliai. Šiuo atžvilgiu labai apleisti regionai.

 

Šiandien turbūt lengviau išvardyti, ką turime, nei atsakyti, ko trūksta. Vis dėlto ar šiandieninė lietuvių muzika Jums atrodo pakankamai įvairi? Gal joje ko pasigendate?

L. Paulauskis. Kartais paprasčiausiai pasigendu kūrybiškumo, bet to gali pasigesti bet kas ir bet kur.

J. Vyliūtė. Įvairi. Nevienodą žanrų vystymąsi, matyt, lemia finansiniai svertai.

D. Palionytė. Gana įvairi, tik ne visada ryški ir įtaigi.

J. Antanavičius. Jei kalbame apie „rimtąjį“ muzikos sparną, įvairovės problema, manau, nėra labai aktuali. Juk mūsų šalis – maža, muzikos „vartotojų“ gretos – labai negausios. Nebūtina patiems „pasigaminti“ visus galimus muzikos žanrus (kaip ir nebūtina patiems gaminti automobilius ir lėktuvus), juk muzikos rinka yra atvira, globalinė – gali sukurti ir statyti „Baltaragio malūną“, bet gali statyti ir „Jesus Christ Superstar“... Tačiau pasigendu tokių kūrinių, kurių iš principo neįmanoma importuoti – tautines, patriotines idėjas skleidžiančių, Lietuvos istorijos temas, istorines asmenybes išaukštinančių kūrinių – programinių simfoninių poemų, operų ir pan.

I. Didžiulienė. Pasigendu informacijos iš pasaulio muzikinio gyvenimo. „Gaida“ tai atspindi, bet ne visada išeina iki galo šį festivalį lankyti, kasdienybės rutinoje muziką įvertinti ir suprasti. Pasigendu Baltijos kaimynų muzikos – bet gal aš nespėju su laiku...

L. Ligeikaitė. Pasigendu sukrėtimo –­ staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus, trenkusios visiškai naujos ir savitos kūrybos stilistikos (kaip anksčiau radosi mažuliškasis minimalizmas). Ko gero, kažko panašaus savo svarba jau neatsitiks...

R. Aleknaitė-Bieliauskienė. Trūksta tų žanrų, kuriuos praktikuoja mėgėjai. Todėl jie vis labiau pripranta prie primityvo, kokį jie patys tegali sukurti. Ir vėl – muzikos ir jos atlikimo vaikams stygius.

 

Ar per šį laiką dėl praktinės ir teorinės medžiagos gausos pasikeitė Jūsų vertinimo kriterijai?

L. Paulauskis. Ko gera, jie visiems keičiasi kiekvieną minutę.

D. Katkus. Taip, ir dar toliau jie keisis. Juos diktuos muzikos kaita, kompozitorių kūrybiškumas.

J. Vyliūtė. Nepasikeitė.

D. Palionytė. Visada vertinau ir vertinu muziką, kuri padeda harmonizuoti pasaulį ir žmogaus sielą.

J. Antanavičius. Asmeniniai meno vertinimo kriterijai keičiasi, bet ne tiek dėl įvykusios Lietuvos valstybinės, politinės kaitos, kiek dėl augančios patirties, objektyvesnio žvilgsnio į reiškinius, na, ir, žinoma, dėl besikaupiančių metų, uždedančių apdairesnio, gal kiek konservatyvaus, „dešiniojo“ vertinimo antspaudą. Seniai jau atvėso ta jaunatviška euforija, kai vertinant kūrinį svarbiausia buvo atrasti. „Taip dar nebuvo padaryta!“

R. Skudienė. Vertinimo kriterijai neišvengiamai keičiasi. Keistis nereikia bijoti.

 

O kaip Jus pačius pakeitė (asmeniškai ir kūrybiškai) visuomenėje įvykusios slinktys?

J. Vyliūtė. Asmeniškai ir kūrybiškai tai buvo tarsi uždelsto veikimo bombos sprogimas.

I. Didžiulienė. Tapau pakantesnė konfliktinėms situacijoms, mažiau komentuoju ir reiškiu nuomonę, kur manęs neklausia, bet užsiplieskiu ir ginu meno pozicijas, kai turiu gerų argumentų ir pasitikiu jais.

V. Tumasonienė. Galiu pasirinkti tyrinėti lietuvių naująją muziką bibliniais tekstais, ko sovietiniais laikais jokiu būdu nebūčiau galėjusi, tiesa, ir tokių kūrinių nebuvo.

R. Aleknaitė-Bieliauskienė. Asmeniškai atsirado galimybių plačiau pažinti pasaulį. Todėl dar ryškiau matyti, kas neišmanančių žmonių griaunama, naikinama, o ne modifikuojama keičiantis visuomenei (pavyzdžiui, muzikos mokyklų sistema). Visos slinktys yra tiek prasmingos, kiek jos padeda žmogui judėti pozityvia kryptimi. Jei tokių sąlygų visuomenė nekuria – pradeda vyrauti žmogiškasis negatyvas.

 

Bus daugiau

 

Parengė RŪTA GAIDAMAVIČIŪTĖ

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai