„Maxima“

SARA POISSON

3389 2601
3389 2601

Visai netoli nuo savo namų turime vietą, kurioje pasaulis staiga gali tapti švarus, naujas, smaragdinis, violetinis arba perforuotas. Iš ten galime į pasaulį pažvelgti pro smaragdinės vazos stiklą, violetinės žvakidės briaunai tampant esmine gyvenimo muzikos styga. Galime viską, ką matėme įprastai, išvysti pro raudoną plastikinį koštuvą, jo dugno ar pačios jo esmės skylutes, pro kurias atsiveria pasaulis su daugybe kambarių.

Ten staiga išvystame, ko neregėjome, kas mums net nenujaučiant buvo apdovanota kitoniška šviesokaita ir geometrija.

Nuo nerūdijančio plieno keptuvės dugno pro mūsų pirštus ir per mūsų vyzdžius mums į sąmonę, pasąmonę ir sapnus įšokęs blyksnis apsvaigina ir trumpam atveria paralelių pasaulių duris. Už šių durų mūsų laukia laukinių braškių pievelės, o kartais toji pati galia, kuri mus ir perkeitė: prekybos centras. Centras. Bekvapis, dažnai tarsi apmiręs (o gal tik toks atrodąs), savo besisiūlančia gausa pasiruošęs paskutiniam mus priblokšiančiam centro smūgiui. Tarytum drakonas, į kurio nasrus be baimės įžengiame tik todėl, kad dėl pernelyg didelių žvėries proporcijų neįstengiame jo aprėpti ir apskritai suvokti, jog jis egzistuoja.

Medžiodamas plėšrūnas sustingsta, tapdamas nepastebimas aukai. Kartais jis turi hipnotizuojančių ar auką paralyžiuojančių galių. Šios galios palaimina auką ir mitybos grandinę, kurioje auka aukojasi savanoriškai, netgi pajausdama malonumą.

Prekybos centras yra siaubūnas, kurio mes jau nebepastebime. Užaugo karta, kuri nematė ten, kur jis pastatytas, kadaise žaliavusios pievos ar joje sutūpusių bakūžių.

Mus medžiojantis prekybos centras vilioja masalu, įtraukiančiu mus iliuzijon, kad ne jis mus, o mes kažką medžiojame.

Prekybos centre, kaip ir daugumoje kitų mūsų pasaulio vietų, iš pirmo žvilgsnio į akis krenta kažkas labai konkretaus ir racionalaus. Naudingų ir ne tokių naudingų daiktų grupės pasirodo tarsi realios gyvūnų rūšys, kurių buvimo prasmė nekelia abejonių. Žvelgiame į jas tarsi nuo pasaulio stogo indėnų pueble, ir tam tikra saugi savijauta mums atstoja varginantį gebėjimą mąstyti ir artikuliuoti tekstą.

Iš antro ar trečio žvilgsnio, jau susimąstę, pastebėtume ir galėtume įvardyti, kad poezijos ar mistikos prekybos centre ne mažiau nei kitose gyvenimo vietose.

Poezijos ten gali atrasti kiekvienas, kuris naudoja visose erdvėse sklandančios poezijos ar anapusybės (galbūt asmeniškai sau susikurtos) imtuvo anteną.

Poezijos ir politikos yra visur, tereikia tik atsiminti turint imtuvą ir juo pasinaudoti. Gali būti, kad šį imtuvą turi visi.

Poezijos ir politikos taip pat yra ir Centre, kuris kartu su kitais sudaro mus išganančią prekybos sistemą, atstojančią mums religiją ir ideologiją.

Prekybos sistema, kurią iš dalies galėtume pavadinti pasauline sistema, yra esminis visuomenę organizuojantis ir sutelkiantis jungiamasis audinys. Nėra už jį patvaresnio. Jo patvarumas atnaujinamas per apsipirkimo ritualą taip pat, kaip ir per šventas mišias atnaujinama bendruomenės nario jungtis su bendruomene ir Dievu.

Šventojo Rašto įsakymą „Švęsk sekmadienį“ pakeitė bežodis įstatymas žmogaus viduje, nurodantis jam kryptį į prekybos centrą. Ir belieka priminti seniai žinomą tiesą, kad nerašyti įstatymai kur kas galingesni nei rašytieji.

Niekas neverčia mūsų keliauti į prekybos centrą, niekas nebara ar neniekina, jei neperkame, tačiau mes vis tiek perkame, paklusdami savo vidiniam įstatymui. Niekieno neraginami keliaujame į prekybos centrą, ir, jei tik turime už ką, perkame ne tik pigiausios duonos kriaukšlelę ar liesų pasukų pakuotę. Šie veiksmai suteikia mūsų gyvenimui tvarkos ir daiktiško atsparumo, panašiai kaip Carlui Gustawui Jungui, jo paties teigimu, suteikdavo šeima ir darbas:

„Man buvo gyvybiškai svarbu gyventi savarankišką racionalų gyvenimą kaip priešpriešą svetimam vidiniam pasauliui. Šeima ir specialybė buvo tas pagrindas, prie kurio visada galėdavau sugrįžti ir kuris man visados primindavo, jog esu realiai egzistuojantis, paprastas žmogus. Kartais pasąmonės turiniai galėdavo išvesti mane iš proto. Tačiau šeima ir žinojimas, kad turiu gydytojo diplomą, kad manęs laukia mano pacientai, kad turiu žmoną ir penkis vaikus, kad gyvenu Zėštrasės gatvėje, name, pažymėtame 228-uoju numeriu, Kiusnachte, – visi šie realybės faktai mane sulaikydavo. Kiekvieną dieną jie įrodydavo, kad iš tiesų egzistuoju ir kad nesu tik dvasios nešiojamas lapas kaip Nyčė“1, – teigia jis.

Ritualas ir dažniausiai neįsisąmonintas suvokimas, kad šias apeigas atlieka visi pažįstami, draugai, artimieji ir net mylimieji, suteikia bendruomeniško tapatumo ir saugumo jausmą, kurį anksčiau suteikdavo bažnyčia. Galima netgi atspėti, kad apsilankymas parduotuvėje ir suvokimas, kad gali čia kažką įsigyti ir turi už ką tai padaryti, ne vienam šiuolaikinės tradicinės religinės bendruomenės nariui suteikia daugiau nusiraminimo nei bažnyčia. Juk jeigu įsigijai, tai esi darnios perkančios visuomenės narys. Visuomenė tau leido užsidirbti, ji vienaip ar kitaip tavo darbą ir gebėjimus vertina, esi vienaip ar kitaip bendrabūvio atstovams reikalingas. Jei perki, pats sau ir bendruomenei patvirtini savo reikalingumą, patvirtini užimamą vietą, savo teisę būti ten, kur esi. Tavo judesys čia sutampa su esminiu atsaku, antspaudu, įteisinimu, regalija. Skirtingai nei santykyje su Dievu, kai niekada negali žinoti, ar Jam įtikai, ar esi mylimas. Ar būsi išganytas.

Nusipirkęs ką nors gali būti tikras, kad viskas tavo gyvenime yra gerai, viskas tvarkinga.

Tai, kad darbo ir pinigų (o per juos – ir galimybių pirkti) tikinčiajam parūpinama Dievo valia, šiai aukščiausiajai prekinės sistemos tvarkai visiškai nekenkia. Dievo elementas juk pretenduoja būti kažin kuo neutraliu, panašiai kaip oras ar kvėpavimas. Nes juk Dievo valia pinigų ir darbo ne tik gauname, bet ir jų netenkame. Tad ne taip svarbu, kodėl kas nors turi perkamosios galios. Kur kas svarbiau, kad ji, perkamoji galia, yra socialaus, harmoningo gyvenimo pagrindas.

Prekybos centras yra ir galingas traukos centras. Parduotuvė sutraukia žmones tarsi magnetas arba kanalizacijos skylė. Jei kas nors nubraižytų mūsų judėjimo mieste trajektorijų vaizdą iš viršaus savaitgaliais ar pasibaigus darbui, prekybos centrai būtų panašūs į spinduliuojančias saules, viliojančias  prie savęs žmones tarytum šaltakraujus gyvūnus saulėkaita.

Pasišildę prie prekystalių altorių, pasilankstę skalbimo milteliams, kiaušiniams ar varškei (nelygu kas lentynose žemiau sudėta), paaukoję prekybos dievams, atlikę išpažintis klausyklose su čia įsitaisiusiomis kasininkėmis, atsitoliname nuo savo saulių sušilę, emociškai praturtėję, palengvėjusiomis piniginėmis ar sąskaitomis. Šis palengvėjimas prilygsta sąžinės palengvėjimui. Juk akivaizdu, kad visa tai, ką uždirbame, turi būti kur nors išleista, paleista apyvarton, įgytų judesį, taptų gyva, taptų gyvenimu. Prekybos centras aktualizuoja mūsų darbo ir užmokesčio vertę, suteikia jai formą. Jis atgaivina ir suteikia judesį pinigams, jų cirkuliacija yra gyvybės apykaita.

Prekybos centras-saulė yra skirtas pasauliui.

Pabuvę prekybos saulėkaitoje, padedame šiai saulei išspinduliuoti šilumą, pasiekiančią mūsų būstus, atnaujinančią mūsų kūnus ir santykius, kurie pratęsiami užstalės ritualuose ir kituose buities šokiuose ir žaidimuose.

Galų gale dirbame tam, kad galėtume pavalgyti ir ką nors įsigyti. Vargstame tam, kad galėtume pasišildyti. Užsidirbame atilsį, mažesnę ar didesnę šventę, liežuvio malonę ir pilvo (o ir viso kūno) turinį, patogų daiktą.

Be ritualo žmonių bendruomenė ir atskiras žmogus iki šiol gyventi dar nepajėgė. Ritualas yra ilgametės religinės patirties atšvaitas ir sykiu įgimtas tvarkos poreikis, organizuojantis principas, atitinkantis organizuotą žmogaus kūno būtį, kūno ciklus, ritmą, taip pat ir kosmoso, gamtos cikliškumą. Prekybos centras aprūpina tokiu ritualu, kuris atitinka mūsų vidinį įstatymą ir kuriame gali dalyvauti visi. Nieko nėra universaliau už prekybos centrą, kuriame lygūs katalikas, protestantas, budistas, sintoicistas, musulmonas, laisvamanis ir ateistas. Nieko nėra šioje žemėje labiau atpažįstamo, kaip pardavėjo ir pirkėjo dvejetas, toji amžinoji pora, kurios neinstitucinio, tačiau ritmiško pasikartojimo galia pranoksta santuokos institucijos galią.

Pasikartojantys žmogaus ir prekybos centro ritualai yra tarytum kosminis šokio žingsnelis, suteikiantis linksmumo ir energijos pasauliui bei kiekvienam iš mūsų. Šio žingsnelio kartojimas patenkina esminį mūsų poreikį, kurio iki galo nepažįstame – štai kodėl taip patogu šį poreikį kildinti iš kokio nors Dievo, kurio nepažįstame taip pat. Neaiškus poreikis iš neaiškaus Dievo – šis apibrėžimas visiškai mus patenkina, jei tik apskritai mums to apibrėžimo reikia.

Mums nebesvarbu, kodėl skubame į prekybos centrą ir kodėl jis apskritai centras, mums kur kas svarbiau, kad prekybos centras skatina mūsų norą gyventi ir mėgautis, kol galime.

Nueiti ar nuvažiuoti į parduotuvę beveik taip pat malonu, kaip kadaise buvo malonu šokti, atliekant kokį neįmantrų šokio judesį. Geriausia šokti taip, kaip moki, o parduotuvėje visi moka. Visi moka, visiems reikia: galų gale čia, kaip ir idealioje bažnyčioje, visi lygūs. Išskyrus tik kasininkę, kuriai laikinai deleguotas mūsų sudaiktintų išpažinčių klausytojos vaidmuo (mus aptarnaudama ji žino, ko mums reikia – ką mėgstame, valgome, kokių daiktų trūksta mūsų buityje, esame vegetarai ar ne, o prekių asortimentas leidžia numanyti ir apie mūsų pajamas). Bet ir tai tik jos vaidmuo. Apsipirkdama ji yra tokia pat, kaip ir mes. Tas pats rūpestis ir pasimėgavimas jos žvilgsnyje, tas pats pamaldus, nuolankus, atpažįstamas po rankinę naršančios ar piniginės siekiančios rankos judesys.

Kad ir kaip vertintume įvairovę ar išpažintume tapsmo būtį, mumyse įdiegtas tvarumo, absoliuto, nesuskaidyto pasaulio ir lygybės ilgesys. Apsipirkimo ritualas, kurį stabiliai kartojame ir kuris suteikia mums lygybės iliuziją, patenkina mūsų svarbiausiąjį instinktą.

Švarių, surūšiuotų daiktų karalija yra tarytum konstitucinė architektūra, suprantamas ir sklandžiai veikiantis kodeksas, kurio vertybės ir prasmė suvokiami be žodžių, nepalieka abejonių.

Švelnus pledas, virdulys, gatavi užkandžiai prie arbatos, saulę atstojantys ir ją reprezentuojantys saulėje džiovinti pomidorai, indaplovių milteliai. Knygų prikrauta lentyna arba tuščios, švarios piniginės. Juodos, rudos, raudonos. Puikiai egzistuojančios be pinigų, tarsi būtų tapusios nuoroda į slaptą pasaulį, kuriame pinigai neegzistuoja. Arba kad daiktas, apsipirkimas yra svarbiau už pinigus.

Čia, prekybos centre, viskas taip skaidru, tyra ir aišku, niekam nieko nereikia įrodinėti, dėl nieko abejoti. Tarsi būtum sugrįžęs į pirmapradžius Dievo ir žmogaus sugyvenimo laikus, kai žmogus dar nebuvo nusidėjęs ir jam nereikėjo nei nurodymų, nei bausmių, nei malonių, kur visi buvo lygūs prieš Dievą. Dabar mes tampame lygūs prekybos centro padedami.  Mūsų šaldytuvuose, spintose ir spintelėse rastum aibes šios lygybės patvirtinimų. Daugeliu atvejų mes pirkome tuos pačius daiktus. Mūsų namai su daiktais, kuriuos nusipirkome, yra tarsi mažytės prekybos centrų ataugos, ūgliai. Kaip tik todėl atmestina mintis apie nusikaltimą ar nuodėmę: pernelyg viskas atvira ir aišku, visuotina.

Visi mes tokie. Nedidelių išimčių galime ir neaptarinėti, kaip kad valstybės konstitucijos užribyje lieka paralyžiuotieji, apsigimėliai, neįgalieji. Tie, kurie neperka ir už kuriuos kas nors nuperka.

Klasikiniai mūsų lygybę nusakantys posakiai „Visi gimstame nuogi ir visi mirsime“ šiandien galėtų būti pakeisti posakiu „Visi perkame ir visi pirksime“.

Prekybos centras, kuriame susitinkame be įsipareigojimo kalbėti ar išklausyti kitą, sugrąžina mus į palaimingą gyvūniškos tylos būvį, kuriame galime stebėti vienas kitą nebyliai, romių bandos gyvulių akimis, suprasdami vienas kitą be žodžių: „Visi perkame ir visi mirsime.“

Ana Vitkovskaja. Šviesoraštis. 2010 Iš Justino Vienožinskio dailės mokyklos archyvo
Ana Vitkovskaja. Šviesoraštis. 2010 Iš Justino Vienožinskio dailės mokyklos archyvo

Filosofas, keikiantis pasaulį už žodžių ar kalbos susidėvėjimą, diskurso devalvaciją ir kalbinį pasaulio ir daikto išniekinimą, kažkodėl nepastebėjo, jog pasaulis jau pakeliui į bekalbį būvį ir kad šiame kelyje mes turime kur sustoti. Prekybos centrai yra mūsų sugrįžimo į bekalbystės pasaulį stotys.

Visi perkame ir visi mirsime. Tai anaiptol nėra vien posakis apie mirtį. Be thanatos, kaip ir reikėtų tikėtis, čia yra ir eros. Prekybos centras mus gundo erotiškai, nuolat spinduliuodamas atsinaujinančią erotinę trauką. Daiktas, kurį ketiname įsigyti ar kurio netgi neketiname, yra erotiškas objektas. Jo vilionė nenugalima ir tokia organiška, kad net nepastebime, jog esame gundomi ir galiausiai suviliojami.

Tarsi šokių aikštelėje mums leidžiama žvalgytis po potencialių sueičių lauką, o kartais, panašiai kaip pakvietus šokti legalizuojamas lytėjimas, mums leidžiama čiupinėti daiktus, kurie dar nėra mūsų nuosavybė. Kadangi lentynoje gulinti prekė pati siūlosi pačiupinėjama, galime netgi manyti, kad jai arba jos pardavėjui nuo to malonu. Akimirką galime vaizduotis, ką patirtume tuos daiktus įsigiję. Laikydami kokį daiktą rankose ir turėdami bent šiek tiek vaizduotės, netgi galime įsijausti, tarsi tas daiktas jau būtų mūsų. Tai suteikia mums dalinį erotinį pasitenkinimą, kuris kai kam netgi didesnis nei tas, kurį pajustų daiktą įsigijęs. Panašiai kaip ir pornografijos mėgėjai, įgudę jungti regimą vaizdą ir savo vaizduotę, įpratę prie savo neribotos valios, kurią jie primeta vaizdams ir dėl to patiria didesnį seksualinį malonumą nei realybėje vykstančio seksualinio akto metu.

Štai kodėl prekybos centrai patrauklūs net asmenims, kuriems didžioji dauguma prekių nėra įkandamos ir kurie čia ateina tik dėl nukainoto ketvirčio kepalėlio duonos, aptrupėjusios vakarykštės bandelės ar suvytusių morkų ryšelio. Užuot dejavę dėl prekių brangumo, jie tenkinasi šliaužiodami tarp parduotuvės lentynų ir kilnodami bei glostydami daiktus, kurių nenusipirks nei šiandien, nei rytoj.

Tai, kad jiems leista žiūrėti ir čiupinėti tas pačias prekes, kurias mato ir liečia tikrieji tų daiktų pirkėjai, yra dar vienas elementas, padedantis išgyventi bendruomenės narių lygybę bei bendrystę. Čiupinėdami jie patiria turėjimo džiaugsmo akimirką, kurią gali išgyventi taip intensyviai, lyg patirtų amžinybę.

Dėl erotiškumo šį aktą būtų galima lyginti su orgija, kuriai vykstant daiktas patiria gausybę erotinių kontaktų.

Tuo pat metu prekybos centro lentynoje tarsi neišnešiotų naujagimių skyriuje gulintis ir prižiūrimas daiktas yra nekaltas, be tikrosios vartojimo patirties. Naujas ir jaunas, ir kaip tik dėl to toks patrauklus. Daiktą ir prekybos centro lankytoją sieja geismas, bet dar ne sueitis, ne subanalėję šeiminiai santykiai, kurie gimsta daiktą įsigijus ir pradėjus vartoti. Geismas, atstojantis ir pranokstantis patį daiktą.

Tiesą sakant, čia galima patirti vieną iš tų gyvenimo neišsipildymų, kuriančių estetinę distanciją, suteikiančią gyvenimui prieskonio, sublimacijos užtaisą. Gyvenimas įgyja įtampos, gyvybės, gaivinančio jausmo, tampa egzistenciškai pakeliamas ir netgi įprasmintas. Juk neišsipildžiusi meilė turi kur kas daugiau jėgos nei išsipildžiusi. Juk ne kas kita, o neišsipildymas padeda išvengti lėkštumo. Taip kuriama aukštesnė vartojimo kultūra, galiausiai – elitinis vartotojas ar pirkėjas. Taip neišsipildymų kultūra kuria naujos pakopos gyvenimo išsipildymą, kurio nenumatė nei gamintojai, nei pardavėjai ir didžiąja dalimi nesuvokia pirkėjai.

Kaip ir kokiam nors kitam erotiniam santykiui, prekės ir pirkėjo santykiui formą suteikia ne vien daiktai, bet ir žmonės. Vieni iš jų sukuria prekes, kiti yra prekybos centro lankytojai. Vieni tų lankytojų yra amžinai skubantys gyvenimo atlikėjai, kiti gi gyvenimo ir jo poezijos kūrėjai.

Rožinis, silikoninis, karščiui atsparus puodų padėkliukas, žalias plastikinis koštuvas, įvairių spalvų bambukiniai kilimėliai, plastikiniai skalbimo rutuliai. Kiniška patalynė, indiškas vonios kilimėlis ir smilkalai, lenkiška varškė. Itališkų puodų rinkinys, čekiški sojų pieno milteliai, kanapių sėklos iš Irano. Apžiūrint šias ir kitas prekes vienu atveju vaidmenį suvaidina ankstesnė vartojimo patirtis, kitu atveju galimas intensyvus, rituališkai pasikartojantis globalios bendruomenės išgyvenimas. Arbatinuką išliejęs ir jį emale padengęs kinas ar antklodės užvalkalą pasiuvusi kinė kelias akimirkas atrodo lyg artimi giminaičiai, kaimynai, vienos ir tos pačios kultūros atstovai. Globalios erotinės patirties bendrininkai.

Inertišką svetimumo savijautą staiga žaibiškai keičia artumo išgyvenimas.

Neturėdamas laiko ir orientuotas į kitas savo gyvenimo šventenybes ar profanybes, įeisi čia ir išeisi toks pat vartotojas. Neskubėdamas, domėdamasis dizaino ir buitinių tehnologijų naujovėmis, mintimis galėsi pasiekti chemijos, fizikos, geometrijos pradmenis ir estetikos teorijas.

Pagal Jurgį ir kepurė. Daiktas čia nėra vien daiktas savyje, bet daiktas kiekvienam prekybos centro lankytojui. Ir lankytojus čia galėtume sugrupuoti pagal įvairių lygių ir sluoksnių poreikius, galimybes bei įpročius. Žemiausią pirkėjų sluoksnį valdo pilvas ir piniginė, o aukščiausiąjį – idėjos, subtiliausias daiktų erotizmas, religiniai išgyvenimai, muzikalumas ir šokio dvasia, žaidimo ir gamtos ritmo pojūtis.

Prekybos centro nuolaidų akcijos suteikia šventiško netikėtumo, daiktai tampa panašūs į nokstančius vaisius, kurių kainos kinta pagal sezoną ir kurios priklauso nuo to, kaip suvaidinama vienokia ar kitokia vertė. Staigus nukainojimas yra panašus į nusimestą aktoriaus kaukę ar grimą, „itin vertingo“ daikto vaidmens pabaigą. Šio spektaklio pabaigą gali lydėti nuostaba dėl puikiai atlikto vaidmens ar savo patiklumo, taip pat ir nusivylimas arba infantilus pasipiktinimas, kad kažkas neva apgavo.

Prekybos nuolaida taip pat nėra nuolaida savyje, ji yra nuolaida kiekvienam konkrečiam prekybos centro lankytojui. Dalis šią nuolaidų sistemą linkusi priimti kaip bemaž gamtišką, nenuspėjamą, kaip saulėtumas ar krituliai, cikliškai pasikartojančią, kaip ir metų laikai.

Prekybos centras yra zona, kurioje sužadinama ir patenkinama mūsų apleista medžiotojų ir rinkėjų prigimtis, galbūt jos likučiai, ir tai mums suteikia papildomo gyvybingumo. Neigti ir niekinti šiuos likučius kaip netyrąją dualistinės būties dalį iš tiesų būtų tas pat, kas niekinti gamtą ir žmonijos istoriją, įrašytą žmogaus genofonde. Niekinti apsipirkimo poreikį ar sakyti, kad jis žemina žmogaus orumą, reikštų dualizmo, krikščionybės ir kitų panašių pasaulėvokos sistemų, mintančių neigimu, neurotišką savivoką. Pastarosios pėdsakų, be abejonės, rasime ir idealiausiame prekybos centre. Nes jis nėra tas, kuris išgano visus ir visam laikui.

Vieni čia išgyvena periodišką gėdą, kad perka, panašiai kaip kai kam nuolatos gėda dėl to, jog tenka maitintis ir tuštintis. Ir netgi neateina į galvą, jog išeinamosios žarnos turinys turi pozityvią trąšų prigimtį, lygiai kaip neįžvelgia, jog apsipirkimo poreikis yra seno gamtinio poreikio atmaina. Kaip kanalizacijos sistema ir valgiams skirtus indus primenantys unitazai iškreipė sampratą apie ankstesnę, archajišką fekalijų paskirtį, taip gamtiniai poreikiai pasislėpė sterilioje prekybos centro zonoje. Ne visi pajėgūs ieškoti, atrasti, atverti šias paprastas paslaptis.

Tolimas gamtai šis prekybos centras atrodys ir tam, kuris čia jaučiasi lyg šventovėje.

Kaip ir kiekvienoje bažnyčioje, čia yra vadinamųjų šiaudinių religijos praktikuotojų, yra davatkų, o yra ir nuoširdžių bei pamaldžių, ekstatiškų tikinčiųjų. Rečiausi iš jų – aristokratai, bemaž šventieji. Šie tiki daikto energija, kurią akumuliavo keleto žmonijos generacijų triūsas, mokslo ir technologijų laimėjimai, ilgametė buities praktika, dizainerių fantazija. Jiems ne tiek svarbu, nusipirko daiktą ar ne – pagarba daiktui išlieka. Ir prekybos centras kartu su jame prisiglaudusiais daiktais jiems už tai atsidėkoja, atgaivindamas jų gyvenimuose ritmą bei atsinaujinimo galimybę. Bekalbės matančiojo palaimos būvį, analogišką rojui.

Pakeliui į rojų mus paguos ne kas kita, o nebylūs daiktai. Panašiai kaip ir aukštesnės prabos katalikui nesvarbu, ar jis nusideda, ar išlieka tyras, ar Dievas jam teikia palaimingą būtį, ar baudžia – Dievas visais šiais atvejais išlieka mylėtinas, jo įsakymai tebėra verti pagarbos. Ir išpažinti visada yra ką. Lygiai kaip prekybos centre – visada yra ką pirkti, o vėliau susimokėti, atliekant išpažintį kasininkei. Kai yra ką pirkti ir kai suvoki tai kaip prasmingą būtį, nebebūtina netgi pirkti.

Po išpažinties kasoje, nuščiuvus, tarsi po liežuviu tirpintum šventąją ostiją, keliaujama į vietą, kurioje turėtų įvykti tikrasis erotinis susijungimo aktas. Čežant pakuotei, atstojančiai malonumo dejonę, pirkinys išvyniojamas. Augant erotiniam jauduliui, jis apnuoginamas ir paruošiamas susijungimui su jumis.

Šio susijungimo vaisius bemaž dvasinis, kaip ir dera bemaž dvasiniam apsipirkimo veiksmui. Tai – įtraukiantis komfortas ir įvairiasluoksnė priklausomybė, palengva keičianti visos giminės ir populiacijos sąmonę.

Čia, „Maximos“ prekybos tinkle, mes pašaukti patirti palaimingą gamtos ir technologijų vienybę. Lygiai taip, kaip religinius ritualus atlieką pueblo indėnai tiki, jog savo religine praktika gelbsti ne tik amerikiečius, bet ir visą pasaulį, gelbstime pasaulį nuo griūties, kurią jis patirtų, suardžius pasaulinės prekybos kraujotaką. Galėtume kartu su C. G. Jungo aprašytuoju Amerikos indėnu, reikšmingai mostelėję į saulę, tarti: „Žinoma, jei to nedarytume, kas gi nutiktų pasauliui?“2

Tik vagis čia neatlieka išpažinties. Tačiau faktas, kad prekybos centras pritraukė ir vagį, yra iškalbingas. Tai, kad jis čia randa ką vogti ir, be to, rizikuoja būtų sučiuptas ir nubaustas, tik patvirtina neįveikiamą prekybos centro traukos galią, gyvybingumą. Vagis tarsi vaikas yra svarbus prekybos sistemos patikrinimas, antspauduojantis šios sistemos valdžios teisėtumą ir visuotinumą.

Galų gale apie pavogtas prekes sužinoma per jų apskaitą, o tai reiškia, kad žinoma ir apie vagies interesus bei jo slaptą priklausymą bendruomenei su Centru, kuriame vyksta kai kas esmingo ir centrinio.

Galima netgi numanyti, kad vagis į prekybos centrą ateina ne tik vogti, bet ir atlikti svarbią ritualo dalį. Jis čiupinėja geidžiamus daiktus, noromis ar nenoromis grožisi ir gėrisi jais, jį persmelkia pagarba daiktui ar jo gamintojui, jo idėjos autoriui. Ši pagarba pašventina ir palaimina vagį, per ją jis suvokia save kaip visos prekybos sistemos, visos bendruomenės gerovės dalį. Tai, kad jis neieško ar neranda būdų susimokėti už geidžiamą daiktą, yra jo neįgalumas, negebėjimas savo dievo ieškoti ne tiesioginiame santykyje, o per bažnyčią – prekybos centrą.

O galbūt atėjęs išsirinkti daikto, kurį nutars pavogti, vagis pažvelgia į stiklinių vazų ir žvilgančių puodų atšvaitų mirguliavimo perkeistą pasaulį ir savo ekstatiškai virpančioje sąmonėje akimirką susilieja su bekalbe, ritmiška, įvairiaprasme ir svaigia pasaulio būtimi. Patiria savo „Maximą“ – savo aukščiausiąjį gyvenimo principą. Principą, dėl kurio, skirtingai nei dėl kitų organizuojančių principų, nereikia sukti galvos nei kautis su kitatikiais. „Maximą“, kurios bežodis pavidalas yra kūniškesnis ir dvasingesnis už gausybę žodžiais įvardytų, nudėvėtų ir seniai nebepatikimų gyvenimo tekstų.


____________________________________
1 C. G. Jung. ATSIMINIMAI, VIZIJOS, APMĄSTYMAI. Vertė K. Choromanskis. – Vilnius: Margi raštai, 2010. p. 262.
2 Ten pat, p. 346.

Komentarai  

 
-1 #1 Siaip skaitytojas 2013-11-24 22:56
Straipsnis labai istestas, dirbtinai ispustas, "varynejantys" apie viena ir ta pati ir tiesiog primygtinai raginantys skaitytoja beatodairiskai pritarti rasytojai, pasibjaurejant ir pasmerkiant akivaizdu visuomenes sumaterialejima ... Pasigedau issamumo ir idomesnio pacios problemos pateikimo...

P.S. (Atsiprasau uz lietuvisku zenklu neturejima)
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai