Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Voyage voyage

SIGRIDA RUPŠYTĖ

3389_3401.jpgRaimundo Milašiūno ir Vilio Normano pokalbių knygos „Froidistiškai marksistiniai ir konservatoriškai anarchistiniai skrydžiai ant kušetės virš gegutės lizdu virstančio pasaulio“ („Vaga“, 2012) viršelyje – žvaigždėto dangaus platybės, kosmosas, kuriame sklando mėlynos spalvos popierinė planeta, o šalia jos atsargiai prisiartinusi balta skraidanti kušetė. Pastaroji, žinoma, asocijuojasi su psichoanalitiko profesija. Neskaičiusieji knygos supras: tai neįpareigojantys, nekonkretūs pokalbiai apie žmogaus jausmus, protą, intuiciją, žodžiu, „tikras kosmosas“. Viršelis, atrodo, sukurtas neužmirštant su filosofija bei psichologija susijusių gajų stereotipų (pokalbiai apie žmogų, jo jausmus, kaip ir filosofiniai pašnekesiai, nėra rimtas užsiėmimas, tai – skaitalas, tuščios kalbos, „kosmosas“). Abu autoriai taikosi šiuos burbulus susprogdinti.

 

3389_3402.jpg

Tačiau vos pradėjus skaityti paaiškėja: didžioji melsva popierinė planeta – tai Vilis Normanas ir jo ego, o prie jo prisiartinusi skrajojanti kušetė – psichoanalitikas Raimundas Milašiūnas. Priartėti prie tos planetos jam pavyksta (net!) keletą kartų, tuomet tarsi per seansą justi užsimezgusio kontakto, ryšio kibirkštis –­ didysis romantiškasis nihilistas (šį savęs apibūdinimą V. Normanas itin akcentuoja) priima analitiko mintis, jas permąsto, vėliau kartoja kaip savo. Terapija vyksta.

Nepaisant to, vos baigęs pasiruoštą mokslininkų, rašytojų citatų tiradą, V. Nor­manas – matyt, dėl storo aplink jį apsivyniojusio (ego?) sluoksnio (kodėl pro jį taip sunku prasiveržti?) – pašnekovo minčių neišgirsta, beria savo išmoktą tekstą. Toks numatytas scenarijus. Taškas.

Giedrės Kazlauskaitės recenzijoje išskaičiau mintį, jog V. Normanas toks neimlus dėl jauno amžiaus: „Filosofas ir psichoanalitikas (nors tiksliau būtų juos įvardinti kaip jauną ir nelabai).“ Antrojo skyriaus pabaigoje Raimundas Milašiūnas vėl akcentuoja: „Žinot, kartais nesusišnekam todėl, kad jūs labiau linkęs vertinti elgesį ir išorę, o mane labiau domina vidinė motyvacija.“ Ir ironizuoja: „Ir jūs dabar kalbate apie sąmoningą pasirinkimą peržengti ribas, o aš apie išorines ribas apskritai nekalbėjau. Mano ribos – paties žmogaus vidinės ribos. Žmogus, kuris aiškiai suvokia savo ribas, turi ir aiškų laisvės pojūtį. Jis yra laisvas rinktis! Tačiau tas, kuris tokių ribų nejaučia, ima ieškoti jų išorėje, o tada ir laužo jas. Vadinasi, jis nieko nesupranta apie laisvę, nes visur mato tik ribas. Ir jis negali laisvai rinktis – jis tiesiog negali ko nors nelaužęs... Na ir kas, kad suvalgėte dešimt saldainių, o ne tiek, kiek leidžiama? Pasijutote tooooks laisvas...“ (p. 228–229)

Kartkartėmis pasirodo pusiau privataus, pusiau viešo filosofo V. Normano analizės seanso nuotrupos („rm: labai primityvu aiškinti, kad vaikystė nelemia mūsų gyvenimo. Bet nesiruošiu su jumis ginčytis, nes matau savo akimis, kaip ji paveikia žmones, o jūs – tik svajotojas, arba bandote paneigti, nes jums pačiam tai kažką reiškia...“, p. 240). Įsigilinus į psichoanalitiko R. Milašiūno atsakymus, pamąstymus, galima sužinoti išties įdomių dalykų apie psichoanalizę kaip mokslą, jo santykį su tradicija, apie šiuolaikinę psichoanalizę, vaikystėje susiformavusius elgesio modelius („...vaikystė yra pagrindas, kai mes sukuriame gyvenimo ir reagavimo į jį modelius ir nuolat stengiamės juos pasitvirtinti tikrovėje, bandydami ją „pritempti“ prie savo vidinio pasaulio“, p. 241), apie meilę žmogui, būtiną psichoanalitiko darbe, meilę artimajam, Dievo suvokimą, tikėjimą. Psichoanalitikas pasisako aktualiomis socialinėmis temomis, tokiomis kaip emigracija: „Bet kodėl mes turime kažką siūlyti? Kodėl žmogus pats nenori pasiūlyti ko nors sau? Sutinku, emigrantai gali būti tie, kurie bando spręsti savo problemas nelaukdami, kad kas nors ką nors duos. Bet dalis jų yra eiliniai bėgikai paskui iliuziją“ (p. 242). Per pokalbį Milašiūnas daugelį kartų nuvainikuoja prieš tai buvusią diskusiją: „Nenoriu analizuoti nesąmonių apie bombas ir panašius dalykus, bet bent jau supratau, kad jums ribų griovimas – tik nuobodulio šalinimo išraiška. Tada ankstesnė diskusija apie ribas nelabai ko verta, nes jūs dabar išsakėte visai kitą nuomonę“ (p. 260).

Kad ir kaip būtų, skaitytojas, dalyvavęs šiame pokalbyje, nelieka abejingas. Jis gali jausti nenumaldomą poreikį „Skrydžius“ kupiūruoti, trumpinti, permąstyti, redaguoti. Mintyse, ant popieriaus ar .doc faile pasidaryti Raimundo Milašiūno minčių santrauką. Ją išties verta susilipdyti.

3389_3501.jpg

Vienuoliktame „Pekino dienoraščių“ („Vaga“, 2012) puslapyje skaitytojų laukia pirmasis oficialus dokumentas (antrasis – egzotiškai atrodančio studento pažymėjimo fragmentas su autorės nuotrauka – it viso pasakojimo ašis ir apibendrinimas – knygos pabaigoje; savąjį, parsivežtą iš studijų Graikijoje, vis dar nešioju piniginėje) – Kinijos Liaudies Respublikos patvirtinimas, jog Vaiva Grainytė gauna stipendiją. Jame rašoma: „Your study experience in China will not only benefit your own career development, but also contribute to better understanding between the Chinese and European peoples.“ Šį priesaką studentė įvykdo su kaupu –­ skaitydamas „Dienoraščius“, kartu su autore Kinijoje patiri tiek nuotykių, kad prieš tai buvusi tiesiog raudona šalis įgyja visai kitokių atspalvių – ji ir graži, ir bjauri, pasidygėtina, veidmainiška, ir subtili, kupina įdomių kontrastų.

Viva (taip V. Grainytę vadina žmonės Kinijoje) – puiki pasakotoja. Įdomu skaityti net apie skalbimą arba apsilankymus ligoninėse sergant kiniška plaučių ligos atmaina, grindų plovimą, nebylius priekaištus kambario draugei japonei. Ką jau kalbėti apie nuotykius stepėse, autentiškuose kinų kaimeliuose ar didžiuosiuose miestuose. Brauniesi su Viva per žmonių minias metro, vargsti autobuse, gulėdamas šalia nėščiųjų ir krenkščiančių, valgai visokius patiekalus, rodos, dar kiek ir pajusi skonį. Vivoje dera du talentai – keliautojos ir pasakotojos. Ji ištverminga, drąsi, racionali, pasižymi nuolat budinčiu smalsumo jausmu, kuriam galima dėkoti už pliūpsnius įspūdžių.

Vaizdingą, sodrų pasakojimą apie aplinką, buitį, sutiktus žmones ir keliones pertraukia esė apie kinų operas ir filmus –­ tai nedideli Kinijos kultūros pjūviai, skrodžiantys šeštąją kinų režisierių kartą, nebylųjį kiną, Pekino operą, jų ryšius su Vakarų kultūra. Mintyse vedu paraleles su man žinomais kultūriniais judėjimais Europoje ir vertinu pasakojimo herojės ištvermę mokantis kinų kalbos, dėliojant hieroglifus.

„Pekino dienoraščiai“ – knyga smalsiems, besidomintiems, keliautojams visų rūšių transportu, amžiniems studentams, kurie patys gyveno (-a), klajojo (-a) po svečias šalis, o kelionių metu yra susidūrę su begale skirtingų personalijų. Skaitytojas pasijunta it bendrininkas, slaptos keliautojų – įspūdžių gėrėjų draugijos narys. Šitoje įstabių paveikslų galerijoje galima pasigrožėti skaidria Vivos savivoka („Dienoraščiuose“ nemažą vaidmenį atlieka gimtasis Kaunas) ir patirti bend­rumą: „Mokytoja, pasivedėjusi į šalį, paslaptingai mirkteli: „Prieš ketverius metus buvau Rusijoje. Labai gražios ten pas jus moterys“ (...). Tada pagiria mano striukę, klausia, ar Kinijoj pirkta. Ne, sakau, Lietuvoj. Sulaukiu dvigubo liukso ženklo. Logiška: Rusijoj moterys labai gražios ir mėgsta puoštis. Kadangi esu iš ten –­­­ gražinimasis man nesvetimas. Todėl ir mano striukė tokia graži. (...) Atsidūrus kultūriškai įvairioje aplinkoje, tampama Nepažįstamuoju. Aplinkiniai, norėdami tave identifikuoti, skenavimą pradeda nuo tautybės. Tai kvaila, tačiau tą patį darau ir aš. (...) Išgirdus „Lietuva“ klausiančiųjų galvoms užmenama mįslė, kuri, remiantis migla ir praeities aidais, tuoj pat įmenama: „Lietuva=Rusija“. Gaunu menamą identifikacijos kortelę: šaltis ir vodka (trūksta tik meškos). Jei jau pradėjau teigti, kad Lietuva nėra Rusija, vadinasi, ardau asociacijų lauką. (...) Aš pati tampu šalies personifikacija“ (p. 67–68). Kai tavo kelionės draugė –­ „Dienoraščių“ personažė Viva, keliauti išties smagu, patogu ir įdomu.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai