Vieneri metai savanoriško gyvenimo

RAMUNĖ ŠIRVYTĖ

3389_3601.jpg

Savanoriavimas turi seną istoriją ir gilias tradicijas. Net iki šių dienų gajus įsitikinimas, jog savanoriška veikla užsiima tik krikščionys ar kitų religinių bendruomenių nariai. Tačiau ši praktika pasaulyje tampa vis populiaresnė. Ypač jauniems žmonėms savanorystė yra ypatinga veiklos forma. Užtenka paminėti vadinamuosius kultūros savanorius, be kurių pagalbos nevyksta nei vienas renginys. Didelė savanorių dalis rūpinasi kitais, pavyzdžiui: jaunimo linijos darbuotojai ar tie, kurie lankosi senelių namuose, dirba su vaikais, prižiūri beglobius gyvūnus ir pan. Nišų, kuriose būtų galima įgyvendinti savanorišką veiklą, yra išties daug. Savanoriauti renkamasi dėl įvairių priežasčių. Dauguma pradeda iš altruistinių paskatų, kiti gal ir iš egoizmo.

Tokia egoistė buvau ir aš prieš dvejus metus, kai baigusi studijas nusprendžiau žūtbūt pakeisti aplinką. Tai turėjo būti tarsi atostogos nuo įgrisusio kasdienio vertimosi per galvą. Taigi tapimas savanore buvo manoji alternatyva, kuri, kaip man rodės, galėjo išgelbėti. Todėl Europos savanorių tarnybą (EST) (angl. „European Volunteer Service“) galiu laikyti vienu didžiausių iššūkių sau. Projekto paieškos, nors jų yra begalės, prilygo darbo ieškojimui. Labiausiai reikalingi savanoriai įvairiai socialinei veiklai – darbui su vaikais, seneliais ar žmonėmis, turinčiais fizinę ar psichinę negalią. Kultūriniai projektai patys populiariausi, tačiau jų nėra gausu. Tad ir konkursas į juos būna daug didesnis. Net ir nesėkmingai ieškodama, pretenduodama į vieną ar kitą vietą, jaučiausi kiek laimingesnė, nes pagaliau radau būdą save įprasminti. Akimirksniu viskas padvelkia nuostabia nežinomybe.

Mano ieškojimai prasidėjo vasarą, liepos mėnesį, kai viskas leipsta nuo karščio, plūduriuoja keistame letarge. Vieną lietingą rudens dieną netikėtai sulaukiau žinios, jog mano paieškos pagaliau baigėsi. Pavasarį turėjau išvažiuoti į Slovėniją. Metams.

Žiemojau Vilniuje su mintimis, jog pavasarį viskas pasikeis. Nors pokyčiai nepastebimai jau vyko. Iš įprastos kasdienybės ištrūkau uždariusi lagaminą. Mintis, jog jį atidarysiu tik kitame Europos krašte, kur nuo namų atitolsiu 2000 km ir vienos valandos laiko skirtumu, nukrėtė it elektra. Dauguma EST savanorių teigia, kad dalyvavimas šiame projekte juos visus neabejotinai smarkiai pakeitė. Prisipažinsiu, aš esminių permainų tarsi ir nejutau, kol negrįžau namo. Tik vėliau, reflektuodama savąją patirtį, suvokiau, jog permainų išties būta ir nemažai. Žinoma, naivu tikėtis, jog išvykęs į svečią šalį tu iš esmės pakeisi pasaulį. Joks savanoris to dar nepadarė. Pasikeitė tik jis pats ir tuo pat metu, rodos, pasaulis aplink jį. Savanoriaudama labai greitai pajutau, kaip viskas aplink kinta ir mainosi tarsi kaleidoskope. Išgyvenama patirtis yra tokia įvairi, jog vienu žvilgsniu visko neaprėpsi.

Projekto pradžia – kelionė į Slovėniją metams
Projekto pradžia – kelionė į Slovėniją metams

Dažniausiai žmogus, užsiimantis savanoriška veikla, tikisi būti kam nors reikalingas ir naudingas, trokšta kuo nors rūpintis. Žinoma, EST yra daugybė projektų, kurių metu galima pajusti neįkainojamą savo buvimo ir veikimo vertę. Tačiau dalyvaujant kultūriniuose projektuose retai kada taip nutinka. Aš rinkausi projektą, pagal kurį turėjau dirbti mažo Slovėnijos miestelio jaunimo centre. Pagrindinės užduotys – pagalba organizuojant koncertus ir kitus renginius, jų fotografavimas ir filmavimas. Skamba daugiau nei patraukliai. Tačiau realybėje visuomet viskas būna kiek kitaip. Kad jaustumeis reikalingas kultūriniuose projektuose, reikia nemažai pastangų ir motyvacijos. Dažnai atsitinka, jog jaunojo savanorio lūkesčiai labai smarkiai prasilenkia su realybe ir po keleto mėnesių jį apninka nusivylimas ir nuobodulys. Tačiau susidūrimai su sunkumais man buvo iššūkis ir mintis nutraukti veiklą nė nekilo.

Vienas pagrindinių EST tikslų – neoficialus mokymasis. Nereikia vaikščioti į paskaitas, laikyti įskaitų ar egzaminų. Čia mokomasi nuolat, kiekvieną minutę. O projekto pabaigoje privalu įvertinti save ir projekto sėkmę ar nesėkmę. Taigi dvylika mėnesių intensyviai mokiausi gyventi. Taip jau nutinka, jog žmogui kuičiantis jam įprastoje erdvėje mokymosi procesas arba labai sulėtėja, arba iš viso nevyksta. Kitaip tariant, ko nors naujo išmokstama tik ištrūkus iš gerai žinomos, saugios ir jaukios namų aplinkos. Savanoriaujant svečioj šaly dėl didelio atstumo į saugią namų aplinką atokvėpio grįžtama retai. Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl savanoris gali išgyventi krizę.

Projektas „ŠkarpArt“, kurio metu savanoriai gražino miestelio sieną
Projektas „ŠkarpArt“, kurio metu savanoriai gražino miestelio sieną

Savanoriaudama išvengiau elementarių buitinių rūpesčių, kaip antai pastogės ieškojimas, komunaliniai mokesčiai, kelionės išlaidos. Visu tuo pasirūpino kiti. Atvykusi į Slovėniją gavau vieną likimo draugę iš Rusijos bei du angelus sargus – mentorę Klarą ir projekto koordinatorę, –­ į kuriuos galėjau kreiptis bet kada. Jos padėjo adaptuotis, įsilieti į jaunimo centro kolektyvą ir veiklą. Tačiau pradžia buvo sunkoka ir varginanti būtent dėl jų perdėto rūpinimosi. Ilgainiui su Klara tapome bičiulėmis, bet tarp projekto koordinatorės ir manęs perbėgo juoda katė. Bendravimas su ja, bandymai išvengti konflikto man ir buvo didžiausios pamokos. Bet netgi negatyvios patirtys daug kuo praturtina ir būna savaip vertingos. Su likimo drauge iš Rusijos pradžioje išgyvenome patį tikriausią šaltąjį karą, kuris vieną vakarą netikėtai baigėsi, o išsiskyrimas buvo aplaistytas krokodilo ašaromis ir pažadais būtinai aplankyti viena kitą.

Įvairūs savanorio išgyvenimai ir patirtys gana intensyviai analizuojami seminaruose. Vadovai dažnai juokaudavo, jog mes turim per daug laiko refleksijai. Tačiau aš manau priešingai – mąstymas ir analizavimas dar niekam nepakenkė. Dėl to labai vertinau spontaniškus susėdimus su rusaite virtuvėje prie stalo, kuriuos vėliau praminėm „refleksijos valandėlėmis“. Tai padėdavo kiek aprimusia širdimi slinkti kiekvienai į savo kambarį ir ilsėtis prieš naujos dienos išbandymus.

Akcija „Očistimo Slovenijo“ – lietuviškos akcijos „Darom“ tęsėja
Akcija „Očistimo Slovenijo“ – lietuviškos akcijos „Darom“ tęsėja

Išvykusi savanoriauti neišvengiamai susidūriau ir su tapatybės klausimu. Man buvo labai svarbu suvokti save kaip lietuvę. Žinoma, kalbos atžvilgiu galėjau tapatintis su savo tautiečiais bei jausti aiškią atskirtį nuo slovėnų. Pirmaisiais mėnesiais niekaip negalėjau atsidžiaugti, jog baltų kilmės kalba šitaip skiriasi nuo slovėnų, vienos iš daugelio slavų kalbų. Vėliau pabodo, supratau, kad ne vien kalba mane daro lietuve Slovėnijoje. Kiekvienas savastį turbūt atranda individualiai. Aš atradau per vandenį. Slovėnijoje, kurioje 92 % teritorijos sudaro kalvelės, kalvos ir kalnai, vandens telkinių labai mažai. Kalvotas peizažas, nuolat saulėtos dienos laikui bėgant padėjo suvokti, jog mano individualią lietuvės tapatybę sudaro ne kas kitas, o lygumos, toliai, vanduo, pelkynai, rūkas, lietus ir šaltis, kuris skverbiasi į kaulus ilgais žiemos mėnesiais. Nepamiršau ir uodų. Manau, tik lietuvis gali ištverti stebuklingus vasarvidžio vakarus prie ežero, be gailesčio geliamas uodų spiečiaus. Grįžusi namo suvokiau, jog šie vandeniški atradimai išmokė mane kiek kitaip vertinti Lietuvos peizažą ir oro sąlygas.

Savanorystė moko apsispręsti ir drąsiai veikti čia ir dabar, pasitikint savimi šimtu procentų. Tai sudėtinga, bet įmanoma. Projekto pabaigoje turėjau užpildyti keletą anketų ir visose kartojosi vienas klausimas: „Ar rekomenduočiau EST kitiems ir kodėl?“ Mano atsakymas – vienareikšmiškas: taip. Jaunam žmogui savanoriškos veiklos patirtis yra labai naudinga. Ypač vos pabaigus mokyklą, kai nesinori iš aklos inercijos stoti į universitetą. Savanorystė ne vienam padėjo atrasti savąjį pašaukimą.

Savanoriavimo praktiką galima vertinti ir kaip autoterapiją. Rūpinantis kitu, išsipildo ir lūkesčiai jaustis kam nors reikalingam. Galbūt tai ir yra vienas svarbiausių savanoriavimo bruožų – vidiniai savanorio pokyčiai sukuria įspūdį, jog dėl jo veiklos keičiasi ir visas pasaulis.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai