Daimante Daugintyte
Daimante Daugintyte

Jonynas A. A. KAMBARYS. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

Praeitų metų lapkritį Antano A. Jonyno bibliografiją papildė eilėraščių knyga „Kambarys“. Po sonetų vainiko „Paskutinės dienos Itakėje“, kurį iliustravo dailininkas Mikalojus Vilutis, ir rinktinės „Sentimentalus romansas“ poetas išleidžia pluoštą naujų eilėraščių. Labai subtiliai ir kartu prabangiai išleistoje knygoje bandomas kurti Gintauto Trimako fotografijų ir poeto tekstų dialogas. „Tyto alba“ pasirūpino gražia bendryste, bet vis dėlto menininko darbai šalia tokių A. A. Jonyno eilėraščių veikia kaip atskiri tekstai. Nuobodulio estetikos, šviesos ir tamsos, ramybės žaismas šiuose G. Trimako darbuose disonuoja su poeto išryškinta ironija, virsmo ir kitimo metaforomis.

Naujausiame rinkinyje A. A. Jonynas išradingai varijuoja ankstesniais savo tekstų motyvais, grįžta prie pagrindinių įvaizdžių. Knyga lyg pradedama prisiminimu apie „Lapkričio atkrytį“: „[t]ykšta ant balkono turėklo lietus / monotoniškai lyg iš pareigos“ („Lietus“, p. 9). Rudens poetas su raudonu šaliku atsitolina nuo melancholiškumo ir niūrių emocijų, leidžia sau daugiau koketuoti, drąsiau improvizuoja:

Iš mano miego tie miškai atsiranda
tos laukymės alksnynai pakrantėj

subilda malūnas aptaško šalikelę purslais
ir pravažiuoja pro šalį

būgnininkas ir sargas – jie tyli
už jų avietynas dulkėtas

eidavo ežeru būna žmogus
eina artyn ir mažėja

kol galiausiai tarp švendrų išnyksta

užrakinti kapinių vartai bet aš įeinu
savo viešbučio raktą pritaikęs
„Kelionės daina“, p. 21

b_200_373_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-07-27_nr._3391_kambarys.jpg

Tai lengva, bet įgudusia ranka parašytas tekstas. Plataus vaizdo aprėptis užtikrina galimybę laisvai kurti prasmes ir derinti netikėtus motyvus.

Vis atnaujindamas metaforų repertuarą („laiko skriestuvas“, „pavasario graffiti“, „medžių skeletai“), A. A. Jonynas lieka ištikimas pauzei, nutylimui. Talentingieji kalba iš tylos. Šiam autoriui artimesnė kintančio vaizdo poetika: „anapus mirusių vandenys / kaukolių kiaukutai čežantys / šiapus sugrubusios valtyse / blyškios žvejų figūros / ežero lęšio sumažintos / ir beveik neįžiūrimos“ („Dievo brydės švendruose“, p. 23). Nors neišvengiamai būdamas ontologinių problemų lauke, įrašydamas aukštąsias akimirkas ir patirtis, jis nepereina į atvirą filosofinį diskursą, pasilikdamas absoliučiai poetiškame –­ vaizdiškame, erdviškame – kalbos pasaulyje. A. A. Jonynas išvengia ryškesnių kalbos eksperimentų, per daug nežaidžia nei semantika, nei etimologija. Į literatūrą atėjęs kaip formos, ritmikos poetas, išlaiko tokį amplua ir naujausiuose eilėraščiuose.

Tai girdintis ir besiklausantis autorius. Kitas šios kartos poetas – Vladas Braziūnas – taip pat klausosi, bet labiau domisi žodžio etimologija, geneze, tarmės ypatumais. Toks apskaičiuotas eilėraštis su galybe perskaitymo būdų (tiek paraidžiui, tiek semantiškai) primena Sigito Gedos kalbinius eksperimentus ir tikrojo žodžio paieškas. Taip prisimenamos būtos reikšmės, nevengiama naujadarų, mistifikacijos. Kartais pravartu susidaryti autoriaus naujadarų sąrašą, įsivesti naujas reikšmes šalia bendrųjų (ekspresionisto G. Traklio tyrinėtojai yra sudarę jo poezijos žodynėlį, kuriame aiškinama naujadarų sandara, prasminiai niuansai). V. Braziūnas veikia per kalbą, Alis Balbierius – išskirtinai per formą, rašydamas eksperimentinį eilėraštį, kurio vizualioji forma yra akcentuota (tokias formas bando ir M. Švėgžda, Ž. Andriušis). Šios variacijos A. A. Jonynui svetimos. Jo poetika artimesnė kitiems ryškiausiems kartos atstovams – Kornelijui Plateliui, Donaldui Kajokui.

Tačiau naujausiame rinkinyje autorius, atrodo, kai ką pražiūrėjo: „ir po klevais ūksmingoj tolumėlėj / kaimietės eidavo ristynių su tarnais / ramunės žiedlapis užkritęs tarp krūtų / iš po sijonų švysčiojančios blauzdos – / seniai nelyta ir blausus apsiaustas / keistai plasnoja prieblandoj skvernais“ („Fragmentas“, p. 15). Šis fragmentas lyg iš prasto filmo –­ prasižengta elegantiško eilėraščio normai. Galbūt tai nauja autoironijos forma, pastanga bent trumpam palikti įtvirtintą ir nuolat atnaujinamą įvaizdį. Sukūręs savarankišką pasaulėvaizdį, A. A. Jonynas kai kada sutampa su svetimomis poetikomis: „spinduliai lūžinėdami griūva / kliūva už stiklo turėklų / viskas truputėlį gražiau / negu iš tikrųjų / bet iš tikrųjų / viskas dar truputėlį gražiau“ („Saulė kyla staiga...“, p. 29) – lyg A. Marčėno parašytos eilutės. Eilėraštis flirtuoja su kitų tekstais, žvalgosi į kitų poetikas, bet šis veiksmas tėra žaidimas, nes grįžtama į pradinę poziciją.

Poetas eilėraštį pradeda nuo nuostabos, pabudimo būsenos, ranka įrašomi vaizdai ir įdaiktinamos jausenos. Momentiniu, bet sustabdytu įspūdžiu pagrįsti tekstai įrašomi pagal tą pačią programą, kad būtų skaitomi vienu įkvėpimu:

Rūką pirmiausia
išvydau pabudęs iš ryto
į visas puses besidriekiantį
pažeme rūką
tirštą rūką, atrodė, kad eidamas
galėtum jį rankom praskleisti
vos įstengiau kriaušes sode įžiūrėti
bet paskui pamačiau: tolėliau
už trobos palei kelią
žmogus kasė duobę
rūke judesiai jo
atrodė kaip šokis
jeigu saulė būtų nušvitus
tikriausiai būčiau pamatęs
ir to darbininko šešėlį
„Rūką pirmiausia...“, p. 25

Šią tikrai gryną, nepozuojančią ir teisingą poeziją autorius atrado savyje nuo pirmųjų rinkinių. A. A. Jonynas, atidarydamas savo „Kambarį“, nedemonstruoja jokių grumtynių su kalba pėdsakų ar aptrintų žodynų, kuriuose ieško tinkamesnės frazės. Jo kambarys vaizdiškai minimalistinis, nors žodžių daug, bet taiklūs, neabejojama jų svarumu. Verlibro struktūra dažnesnė negu griežto soneto, bet vidinis ritmas nuolat sudėsto daiktus ir frazes į savo vietas. Šioje erdvėje neabejotinai daug veidrodžių, kad kalbantysis turėtų kur pasižvalgyti, ironiškai pažiūrėti į save: „pamažu naudotų detalių sandėliu virsta / mano eilėraščių dirbtuvė / pusę dienos kapstaisi / kol randi veikiantį rimą“ („Lietus“, p. 9). Dirbtuvėje nesibodima ir lengvabūdiškai sužaisti ritmais, atsipalaiduoti nuo rimto poeto veido: „prie parduotuvės atropojęs / smulkiais šiurena pinigėliais / apžergęs traktorių artojas / o bulterjeras Danielis // priėmęs tiesų saulės smūgį / iškreipia rausvą savo snukį“ („Ruduo kaime“, p. 41). Vienur rodomas jaunatviškas šėlsmas, kituose tekstuose tai rezervuojama, atveriant žmogiškąjį virsmą, aplinkos ir sąmonės kismą. A. A. Jonynas juokauja intelektualiai („O tolumoj skaisčioj žydrynėj matės...“, „Ruduo kaime“, „Užupio katinas“, „Didysis penktadienis“), bet vis dėlto lygesnio, natūralesnio tono tekstas jam adekvatesnis. Jo eilėraščiai nėra teiginiai ar nekvestionuojamos aksiomos, tai save kuriantis ir stebintis gyvas kūnas, įsirašantis į sąmonę. Tekstai nekuria vientisos sistemos, panašėjančios į filosofinę poziciją, kaip, pavyzdžiui, Fernando Pessoa (panteizmas, iracionalizmas, pereinantis į Rytų filosofijos nušvitimo siekį – budizmą, dzenbudizmą) ar Paulio Celano (egzistencializmo atšvaitai, tiesioginė M. Heideggerio įtaka) poezijoje. A. A. Jonyno eilėraščiuose ryškus ieškojimo, virsmo aktas, kurį paremia ir vaizdiškoji plotmė: „baigias / mums skirtas / netvirtas / laikas // melduos / sūpuojas / abuojos / valtys // nykios / kaip vėjo / sklaidomos / knygos“ („Atsisveikinimas prie ežero“, p. 56). Kitimas yra pastovi būsena, artėjimas prie pabaigos ir galiausiai – ramybės. To naujausioje poeto knygoje netrūksta – nesiekiama desperatiškai kam nors įtikti ar nustebinti. Sekama savo paties ranka, žvelgiant į aplinką, matuojantis naują įvaizdį, išbandant ironišką toną. Tačiau niekur neskubama, džiazuojama laisvai, išvengiama pozos ir manieringumo.

Skaitant eilėraščius ryšku, kad viskam suteikiama estetinė vertė, nes stebinčiojo, kalbančiojo žvilgsnis apvalo vaizdą nuo galimų apnašų, grožimasi esančia tvarka, o ne savo tariamu žodžiu. Teigiamas ne gyvenimo nuobodulys, o prasmė: „[s]aulė tėka pro atvirą langą / į kambarį / pakabina ant sienos paveikslą // <...> nekantri cigaretė terasoj / idiliški laikraščiai nieko nerašo // vakarop galbūt išsiruošiu / apžiūrėti Naboto / vynuogynų // mes turime laiko“ („Laukimo malonumas“, p. 52). Laikas sulėtintas, individas visiškai laisvas nuo skubos ir veiksmų, kurie nėra reikalingi. Aktyvi kalbančiojo būsena nužeminama, kad veiksmas neatitolintų nuo patirčių.

Taigi A. A. Jonynas naujausiame rinkinyje toliau talentingai džiazuoja pasikliaudamas savo klausa ir įdirbiu. Šiek tiek primiršęs mylimąsias, į pirmą planą iškelia ironiją (taip pat nevengiama autoironijos). Kalbančiojo santykis su aplinka estetizuojamas, pažymima intensyvi sąmonės veikla. Nors rinkinio pavadinimas konkretizuoja erdvę, dėl sąmonės intencionalumo tekstų horizontas prasiplečia, fiksuojamos kitimo metaforos. Kraštutinumų vengiama, bet A. A. Jonyno poe­tika atrodo laisvesnė, atsinaujinama palengva – kūrėjas lavina verlibrą, grįžta prie pamėgto soneto struktūros, ieško intelektualios ironijos formų. A. A. Jonyno „Kambarys“ nėra uždanga, skirianti erdves. Ši knyga –­ natūralus jo poetikos judesys, vengiama kardinalių pokyčių, teatrinių gudrybių. Poetas, atsargiai žvalgydamasis po savo kūrybinę erdvę, išsaugoja skaitytojams atpažįstamą balsą.