a.jpgVaikystėje vasara rodės amžina: išvažiuodavai pas pusbrolį Gražvydą į Lyduokius ir prasidėdavo meškeriojimas, futbolas, begalinės maudynės, na, dar ir begalinis šieno tvarkymas, piktų vapsvų ar bičių įkandimai – o vaikystėje vapsvos daug piktesnės – ir ruduo taip toli, kad tada, kai jis ištikdavo, būdavai tarytum trenktas maišu: kaip, negali būti, nejaugi vėl į mokyklą? Užgriūdavo ta mokykla tarytum kažkoks kalėjimas arba netikėta senatvė. Ir visi moksleivių nešami kardeliai, kuriuos visada vadindavome gladiolėmis (su karu nekėlė jokių asociacijų – tik su nuobodžia rudens kasdienybe), ir tos rytinės drėgnos, rasotos darželio chrizantemos, tos kriaušės „dūlios“, krisdavusios į chrizantemas, tas aštrus šviesų ir spalvų mirguliavimas, tas vėjas, genantis debesis ir  tarsi šokantis su klykiančia isterike saule, – viskas it ūbaujantis milžiniškas visatos choras iškilmingai giedodavo: memento mori.
Trumpai sakant – nemėgau rudens.
Paskui metų laikai kažkaip supanašėjo, jie sukasi vis greitėdami, lekia pro šalį ir jau nieko nebegieda. Gali būti, kad net ne patys sukasi, o tu juos suki, bandydamas pasprukti iš kasdienybės rūpesčių rato. Nuo to, deja, nepasidaro lengviau – rudeninė depresija, tas kasdienis rudeniškas jausmas, kad esi jau supančiotas darbų ir kvailysčių, tas nuolatinis rudeniškas gaudimas, kai supranti, kad tai gaudžia pro šalį šuoliais liuoksintis – ne, ne zuikis, bet laikas, pamažu varo iš proto ir, matyt, tokiu būdu kartu su rudeniu kasmet (nuo pat vaikystės) į kaulus įsismelkia senatvė, kurios galima atsikratyti jau tik žiemai galutinai nugalėjus...
Gal taip yra ne man vienam? Juk sunku paaiškinti, kokia kita priežastis priverstų branduolinės valstybės vadovą, vasarai baigiantis, staiga sėsti į motorinį deltaplaną, ar kažkokią panašią skraidyklę, ir kartu su migruojančiais paukščiais kažkur pačiam „išmigruoti“? Tas nepaprastas vaizdas, kai baltu kombinezonu pasidabinęs didžiulis susikūprinęs Kažkas lekia negausios nykstančių baltųjų gervių gretos priekyje (nusitaikęs, matyt, tiesiai į Raudonąją knygą) ir savo skrydžiu šventina valstybinių Rusijos telekanalų ekranus, yra kažkas tokio.
Tai yra pabėgimas nuo rudens.
Ne, ne reitingo kėlimas, ne piarinė akcija, ne, tik banalus bėgimas nuo senatvės.
Todėl toks ir juokingas. Juokingas, nepaisant to, kad dėl šito jaunuoliško šėlsmo dvi iš tų globojamų gervių, sakoma, jau iškeliavo į geresnį gyvenimą.
Po šio skrydžio šmaikštuoliai paskelbė, kad kitamet tas pats Personažas, nuogas iki pusės, raitas ant laukinio ryklio, skros krūtine okeaną, tuo bandydamas atkreipti pasaulio dėmesį į siaubingą vandenynų užterštumą ar dar kokią siaubingą problemą, dėl kurios atsiradimo ir pats, būkime atviri, nemažai yra kaltas. Neabejoju, kad taip ir nutiks. Tai neišvengiama, kai ruduo ima smelktis į kaulus. Visi vėl nustebs, išsižios supratę, kad tai nebuvo pokštas, ir ilgam užmirš užsičiaupti.
Bet sugrįžkim prie skrydžio: ar ne keista, kad pasirinktos buvo lepiosios gervės? Man keista, nors, tiesą sakant, jeigu tai būtų buvusios žąsys, gal viskas atrodytų dar juokingiau. Būti gervinu, tikriausiai, yra maloniau nei žąsinu.
Net jeigu žmogus ir nejaučia jokios rudeniškos nevilties, jokio maudimo paširdžiuose ar kokioj kitoj panašioj vietoj, vis tiek jis gali sužibėti nepaprasta vasaros mėnesių (kad ir trumpų) sunokinta mintim, idėja, kuri rudens kontekste ima ir suspinduliuoja, pražysta it ryškiai raudoni drebulių lapai, krentantys ir dainuojantys, paslepiantys tokias pat raudonas raudonviršių galvas. Tokių žmonių (ne raudonviršių) nereikia ieškoti po Rusijos platumas, po begalinius mongolų pelynynus (nuo pelynų tas žodis), jų yra ir Tėvynėje. Kuklių, bet nepailstančių stebinti galingais minčių protuberantais asmenybių. Štai kad ir milijonierius šokėjas Vladimiras Romanovas, kuriantis ne tik eilėraščius, bet ir pradžiuginantis Lietuvėlę giliomis įžvalgomis bei vis naujomis idėjomis, Naujosios Romos pilietis, ką liudija net pavardė, taip pat neliko abejingas rudens vilionėms. Jo dėka Lietuva taps vienintele valstybe pasaulyje, kurios krepšinyje egzistuos ir tokia komanda, kurios žaidėjai priklausys vienai partijai. Žodžiu, priklausai komandai – priklausai ir partijai. Ir tada aikštelėje jau daryti nieko nebereikia, nes lieka tik vienintelis kelias –­ į Seimą, o koks gali būti lakstymas po aikštelę, kai tuo metu vyksta posėdis. Būtų nerimta. Be to, jeigu ir žais kada Seimo nariai žalgiriečiai aikštelėje, laisvu nuo posėdžiavimo komitetuose, komisijose, o ir tiesiog Seimo salėje laiku, mokėti jiems jau nebereikės. Juk Seimo nariai negali turėti kitų pajamų, išskyrus... na, išskyrus kažkokias pajamas, kurios yra išskirtos įstatymais, bet jeigu jau Valinskienė negali gauti honoraro iš televizijos (Valinskas, beje, taip pat), tai į Seimą patekę Rimantas Kaukėnas ir broliai Lavrinovičiai aikštelėje prakaitą privalės lieti išimtinai dėl savo malonumo. Ką jau kalbėti apie trenerį Vitoldą Masalskį, kuris V. Romanovo Lietuvos žmonių partijos sąrašuose įrašytas ne tarp „dugninių“, bet pačioj viršūnėj – trečias. Naivuoliai klausia – kaip jis galės treniruoti ir tuo pat metu balsuoti Seime? Atsakymas yra akivaizdus: jeigu pagrindinė, smogiamoji „Žalgirio“ jėga pateks į Parlamentą, tai treniruotes organizuoti bus galima tiesiog tose erdvėse. Tarp posėdžių, per parūkymo pertraukas. Žinome, kad daug ir nesvarbių posėdžių – galima juk tada, kai įstatymas svarstomas koks nors „prochodnoj“, užsiregistruoti, bet nekiurksoti be reikalo salėje, o kibti į krepšinio reikalus. Aptars ir be jų – balsuoti juos gali pakviesti frakcijos vadas ar šiaip kokie draugai. O fojė Seime – plati, yra visokių holų, reikia tik krepšius pakabinti – vis mokesčių mokėtojų pinigai nenueis veltui, apšildant tokias plačias ir nelabai naudingas erdves. Patogu ir tai, kad pats ponas Romanovas bus šalia, jis juk galės treniruotėse patarti, subarti ar pagirti, įkvėpti kovinės dvasios.
Žodžiu, pono Romanovo idėja užpildyti Seimą žalgiriečiais yra ne tik originali, bet ir prasminga. Reikia pabrėžti, jog tai visai kitas atvejis, negu dainininkų bei artistų invazija į Parlamentą per anuos rinkimus – visiems aišku, kad dainininkai nieko daugiau nesugeba, tik dainuoti, o krepšininkai moka dar ir krepšinį lošti. Gal tik kiek keista ir, pasakyčiau, gaila, kad patyrinėjus Lietuvos žmonių partijos kandidatų sąrašus paaiškėja, jog broliai Lavrinovičiai, kurie yra monozigotiniai dvyniai, dabar atskirti: Darjušas registruotas devintu numeriu, o Kšištofas kažkodėl – vienuoliktas. Taip ir maga paklausti, kodėl tarp jų įsibruko kultūrizmo trenerė Ala Guseva. Bet, žinoma, politikoje savos taisyklės.
Ir visa tai neša ruduo, pripildantis vėjais net galvas.