b_150_228_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-14_nr.3393_visvydas.jpgShakespeare W. SONETAI. Iš anglų k. vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė. –­ Vilnius: Naujoji Romuva, 2011.

Ne keli, bet visi 154 – nuo pradžios iki pabaigos. Su rimuotu pentametru. Taip, kaip originale: trys ketureiliai posmai, gale dvieilis; rimavimo būdas: abab cdcd efef gg. Dvikalbė knyga: kairėje – originalus angliškas tekstas, dešinėje – lietuviškas vertimas. Verta nurodyti, kad Williamas Shakespeare’as vartojo ankstyvąją modernią anglų kalbą, o lietuvių yra dabartinė, bendrinė literatūrinė kalba. Pati knyga parankaus, nešiojamo dydžio, kietais viršeliais.
Sonetus vertė Kaune gyvenanti poetė Tautvyda Marcinkevičiūtė, keliolikos poezijos rinkinių autorė.
Nesu diplomuotas šekspyrologas nei vertimų žanro žinovas, kad galėčiau tinkamai aptarti bent didesnę dalį šių sonetų vertimų. W. Shakespeare’u domėjausi nuo pat gimnazijos metų. Bet kad būčiau bent minimaliai įkandęs jo kūrybą, nepasigirsiu. Kliudė nepakankamas anų laikų anglų kalbos supratimas. Vėliau šiek tiek padėjo A. Churgino vertimai. Na, o pramokus rusiškai, keliolika S. Maršako meistriškai išverstų sonetų. Vis tiek tai – tik paviršutiniški sąlyčiai. Kur kas artėliau susipažinau su Shakespeare’o kūryba, kelis semestrus Rytų Los Andželo koledže vakarais studijuodamas anglistiką. Ten, gilindamiesi į jo tragedijas ir komedijas, analizavome ir keletą sonetų. Ir tai buvo tik įžvalgos. O dabar, esu tikras, jeigu susitelkčiau prie šio T. Marcinkevičiūtės išversto W. Shakespeare’o sonetų lobio ir originalus palyginčiau su vertimais, savąją šekspyrinę nuovoką praturtinčiau keleriopai. Šiek tiek paskaitinėjau juos per pastarąsias savaites ir pabandysiu pasidalyti užsimezgusiomis mintimis.
Pirmiausia atkreipiau dėmesį į populiariausius tarp skaitytojų – 18 ir 55. 18-ame apdainuojamas mylimosios grožis, 55-ame –­ poeto eilių išliekamumas. 18-as prasideda: „Shall I compare thee to a summer’s day? / Thou art more lovely and more temperate“, T. Marcinkevičiūtės vertimas: „Į dieną vasaros tu panašus, / Tiktai už ją švelnesnis tavo grožis“. Paprastai ir gana tiksliai. Šių metų „Literatūros ir meno“ 5-tame numeryje buvo išspausdintas to paties soneto Antano Danieliaus vertimas. „Lyg vasaros diena, sakyt turėjau? / Ji ne tokia žavi, rimta, kaip tu.“ Irgi gražu, net klaustukas nedingsta. Šio soneto užsklandos dvieilyje pabrėžiamas eilių amžinumas: „So long as men can breathe or eyes can see, / So long lives this, and this gives life to thee.“ T. Marcinkevičiūtė: „Kvėpuot kol gali ir matyt žmogus, / Gyvensi tu ir tepadės dangus.“ A. Danielius: „Jos tol gyvybę tavo palaikys, / Kol virpčios lūpos ir regės akis.“ T. Marcinkevičiūtės versija skamba keistokai, bet išlaiko rimuotą skandavimą. A. Danieliaus „virpčios“ metaforiškai nusako lūpų gyvybę.
Gal nesuklysiu pasakęs, jog dažno anglų literatūros mėgėjo atmintin yra įstrigusios dvi 55-o soneto eilutės: „Not marble, nor the gilded monuments / Of princes shall outlive this powerful rhyme.“ T. Marcinkevičiūtė jas verčia: „Nei marmuras, nei paauksuotas kapas, / Nepergyvens manų eilių.“ Šitaip išlaikomas ritmas ir rimas, bet paaukojamas svarus originalo epitetas  „powerful“. O mes gi turime tolygų pakaitalą „galingas“. Deja, įtraukti jį į rimuotą posmą, atrodo, buvo neįmanoma. Tačiau užtektinai svari yra šio soneto užsklanda: „Kol rūsčią Paskutinio Teismo dieną / Tu prisikelsi eilėse vis viena.“
W. Shakespeare’as deramai pasitikėjo savo kalbos meno įtaiga. Sonetuose minima Mūza jam buvo palanki. Todėl daug kam įsminga visas 29-as sonetas, prasidedantis: „When in disgrace with Fortune and men’s eyes, / I all alone beweep my outcast state, / And trouble deaf heaven with my bootless cries, / And look upon my self and curse my fate.“ Vertime dėl mūsų žodžių ilgumo šioji išpažintis sušvelnėja: „Kuomet aš palankumo netenku / Esmėj žmogaus ir savojo likimo, / Kuomet kaip niekad sieloj man sunku, / Ir debesys tegirdi skundą kimų.“ Skamba tauriai.
Taigi lietuviškai prakalbintose W. Shakespeare’o poetinėse mintyse kiekvienas ras ne vien tik aforistinės išraiškos meną, bet ir vertingų patarimų, kaip bendrauti su mylimais ar didžiai gerbiamais žmonėmis. Juk čia poetas nuolat kreipiasi į kitą asmenį. Gali tai būti mylima moteris, gali būti poetui palankus ir dosnus ar didžiai gerbiamas vyras. Vykdoma tarsi anų laikų psichinė terapija liaupsinant, giriant, aukštinant artimą žmogų, net ir perspėjant, nurodant jam ar jai teisingesnę kryptį. W. Shakespeare’as, gerai pažinęs žmogaus būdą, yra vienas didžiųjų žmonijos auklėtojų. Nevengia nusižeminti, išryškinti savo silpnybių. Yra ir varžymosi su tais, į kuriuos mylimoji atkreipia dėmesį, ar sielvarto, nuopuolio rūškanų prisipažinimų. Net ir raginimų atsispirti šmeižtui, kaip 70-ame sonete: „Nekaltas taikinys esi šmeižikų, / Nes jie pavydi grožio tau brangaus, / kuriam pakilti virš visų beliko / Kaip juodvarniui žydrynėje dangaus.“ Poeto patirtims išreikšti vartojamos įspūdingos metaforos, pavyzdžiui, 51-ame sonete aistra lyginama su žirgu: „Tačiau aistros jau žirgas nepavytų, / Nes net už meilę skrieja ji greičiau.“
Kadaise daug ką skaitydavau paskubom, paviršutiniškai. Dabar esu įsitikinęs, jog lyrišką poeziją skaityti ir ją pajusti galima tik lėtai, atidžiai. Juk W. Shakespeare’as laikomas vienu didžiųjų pasaulio lyrikų. Daug lyrizmo esti jo tragedijose, bet sonetuose jis itin subtilus ir šiandienos žmogui pasiekiamas tik įsigilinus, kantriai skaitant. Man įspūdį padarė gana paprastas praeinamumo temą atskleidžiantis 73-ias sonetas, manau, vertėjos giliai pajaustas ir tinkamai bylojantis lietuviškai. Pradžia:

Tu metų laiką manyje matai,
Kur dar geltonas lapas vienas kitas
Nuo šalčio virpa ant šakų aukštai,
Kur buvo paukščių choras išdraskytas.

Ketvirta eilutė puikiai pasako tai, kas skamba originale: „Bare ruined choirs, where late the sweet birds sang.“ Gražūs ir kiti posmai. Poetas baigdamas nurodo, jog matant visą šios baigmės rūstį, meilė sustiprėja. Tad ir vertėjos užsklanda nuskamba prasmingai: „Matai, kas meilei suteikia sparnus / Prieš tai, kol išsiskirti ji panūs.“
Šiandien tenka išgirsti daugelį sakant: „Moku angliškai, be jokio vargo skaitau spaudą ir knygas.“ Tačiau nemanau, kad kiekvienas tų mokovų gali iš karto suprasti visus Shakespeare’o niuansus. Tam reikia ypatingo kalbos mokėjimo. Todėl ir originalai su šalia esančiais lietuviškais vertimais bus kur kas lengviau įveikiami. Knygos pabaigoje T. Marcinkevičiūtė nurodo, jog dėl iškilusių abejonių kreipdavosi į poetą Gintarą Patacką ir JAV gyvenančią šekspyrologę Deliją Valiukenas. Tad tauta gali didžiuotis, kad praturtėjo nauju W. Shakespeare’o sonetų vertimu.