b_150_100_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-14_nr.3393_jurgita.jpgPortreto žanras – bene vienas komplikuočiausių vaizduojamosios dai­lės istorijoje. Drauge ir vienas seniausių: vaizduotė paslaugiai piešia olos sieną, ant kurios plaukuota ranka mineraliniais dažais vedžioja mylimos moters metamą šešėlį. Noras atvaizduoti, įamžinti, sulaikyti reprezentacinę povyzą, monarcho žvilgsnį, protėvio ar vaiko atvaizdą giminės tęstinumui įrodyti iki fotografijos atsiradimo nereikalauja nei paaiškinimų, nei pateisinimų. Atsiradus galimybei išvengti varginančių pozavimo seansų (kurie dar ir ne visuomet užtikrindavo pageidaujamą, t. y. kuo labiau realybę atitinkantį, rezultatą) ir po trumpo laiko gauti savo realistinį atvaizdą, portreto funkcija, be abejonės, pasikeitė. Išorinis panašumas pasitraukė į antrą planą, kartais ir visiškai išnykdamas; pakanka prisiminti kubistinius portretus, suformuotus iš atskirų veido dalių fragmentų, pavaizduotų įvairiais rakursais. Ar Otto Dixo groteskiškus atvaizdus. Ar – peršokime dar keletą dešimtmečių – sugriautą pasaulį atspindinčius, brutalia jėga alsuojančius Francis Bacono portretus. Portretas tam tikru atžvilgiu  iš „išorinio“ virto „vidiniu“; tapytas ar pieštas atvaizdas pasirodė reikalingas tam, kad užfiksuotų ne išorinį portretuojamojo pavidalą, o kažką unikalaus, tai, kas būdinga tik tam konkrečiam žmogui. Tai, kas nesikeičia, metams bėgant; kas sudaro jo esybės esmę. Tačiau pajusti, sučiupti ir atvaizduoti tai, drauge išlaikant vizualinį panašumą –­ nepaprastai sunkus uždavinys. Nesvarbu, kad esi tobulai įvaldęs anatomiją. Ar kad tavo pieštuku brėžiamos linijos vertos haiku. Daug puikių dailininkų, piešdami portretus, piešia daugiau ar mažiau atpažįstamus savo pačių atvaizdus.

Nona Zavadskienė. Autoportretas. 2008
Nona Zavadskienė. Autoportretas. 2008
Bet visa tai negalioja Nonai Zavadskienei, kuri šiame sunkiame žanre nardo, regisi, be jokių pastangų. Jai nieko nereiškia pajusti, kas svarbiausia priešais ją sėdinčiam žmogui, kas išskiria jį iš kitų ir kas jį daro būtent juo. Netgi jei pačiam portretuojamajam kartais atrodo visiškai kitaip. Nona Zavadskienė portretus piešia seniai, nuo 1966-ųjų, pačios savo kūrybinio kelio pradžios. Tai, kas kitiems autoriams atrodo sunku, šiai dailininkei – lengva. „Įeiti“ į žmogų, pajusti jį ir užfiksuoti jo esmę, tą vidinės kibirkšties žioravimą jai pavyksta intuityviai. Todėl ir portretų kolekcija, sukurta per keturiasdešimt metų – įspūdinga. Vieni atvaizdai glūdi muziejų saugyklose, kiti pagarbiai kabo „adresatų“ namuose, dar kiti priklauso pačiai autorei. Maža šios kolekcijos dalelė, eksponuojama Pamėnkalnio galerijoje, atveria žiūrovui dailės pasaulio užkulisius; tai įvairiomis technikomis piešti žinomų dailininkų portretai. Ankstyviausi –­ sukurti 1977-aisiais, naujausi – šiųmečiai. Kiekvienas portretas – kaip galimybė pažiūrėti į žinomas Lietuvos dailės pasaulio asmenybes pro didinamąjį  stiklą. Arba lyg kas būtų nuvalęs apdulkėjusį langą, pro kurį visuomet žiūrėjome į žmogų ir manėme, kad jo bruožus puikiai pažįstame. O dabar matome liūdesį, sklindantį iš Aleksandros Jacovskytės akių, ir judesio graciją; groteskišką, bet vis tiek nepaprastai panašų A. Žvilių, tapytojo Lino Jankaus bruožuose užfiksuotą jo sūnaus veidą, lyg Nona Zavadskienė būtų piešusi ne konkretų žmogų, o giminės archetipą, susimąsčiusį Vitalį Čepkauską, paslaptingai ironišką Adomą Jacovskį, išnyrantį iš juodo fono. Kiekvienas iš daugiau nei trisdešimties portretų kitoks tiek savo technika (pastelė, anglis, sangina, tušas, tempera), tiek nuotaika, tiek stilistika. Kaip ir portretuojamieji.
Nona Zavadskienė. Dailininkės Jūratės Bagdonavičiūtės portretas. 1981
Nona Zavadskienė. Dailininkės Jūratės Bagdonavičiūtės portretas. 1981
Niekada nepagalvojau, kokia karališkai didinga ir tuo pat metu lyriškai susimąsčiusi gali būti menotyrininkė Aldona Dapkutė – o dabar atrodo, kad kitokią ją sunku ir įsivaizduoti. Kad Martynas Švėgžda ir Martinas Jankus, dabar jau patys pripažinti viduriniosios kartos menininkai, tokie panašūs į savo tėvus – nes jauni Linas Jankus ir Agnė Bekerytė-Švėgždienė žiūri nuo galerijos sienos savo vaikų akimis. Kad Valentiną Antanavičių dar ir dabar degina rūsti, neblėstanti vidinė liepsna. Žinomi veidai, žinomos pavardės. Pažįstami ir visiškai nematyti matytų veidų bruožai. Nes kiekvieno veido išorinį pavidalą deformuoja (ir formuoja) vidus, besiveržiantis pro akis, iškreipiantis smakro, skruostų ar lūpų liniją.
Nona Zavadskienė tuo pat metu ir švelni, ir negailestinga; kiekvieną portretuojamąjį ji ir myli (nes kitaip neįstengtų perprasti charakterio ir pajusti individualumo), ir kiaurai permato – o tai, ką mato, perkelia ant popieriaus. Negalvodama, ką apie savo charakterį ar išvaizdą mano pats „adresatas“. Todėl portretuose ir matome stilizacijos, grotesko elementus. Nevienodame aukštyje nupieštos akys, anatomijos dėsniams nepaklūstantys veido bruožai tampa nepakartojamos autoriaus manieros išraiška. Todėl portretai – ir konkretaus žmogaus konkrečiu metu per trumpą laiką (seanso trukmė –­ dvi valandos) užfiksuoti atvaizdai, ir meno kūriniai, nupiešti įgudusia ranka. Ir unikali kibirkštis, glūdinti kiekviename mūsų, kažkoks nepakartojamos sielos atspindys, kurį jau keturiasdešimt metų sugeba ištraukti į paviršių ir užfiksuoti popieriuje autorė. Žinoma, tai nereiškia, jog autorė atsisako savo pačios asmenybės, „ištirpdama“ tame, kurį portretuoja. Anaiptol. Tai greičiau – dviejų asmenybių susitikimas. Ir portretuose neišvengiamai lieka Nonos lengvumo, poetiškumo, valiūkiškumo šešėlis.
Keistas žanras – portretas. Reikalaujantis meistrystės, psichologijos išmanymo, sugebėjimo nepaprastai susikoncentruoti trumpam laikui. Galintis būti nepaprastai įdomus –­ ir nepaprastai negyvas. Iliustracijai – ir palyginti – atsidarykite www.dailininkas.lt. Žinoma, jei kišenėje turite laisvus 385 Lt.