Vieną balandžio popietę restorane „Vīna studija“, Terbatos gatvėje, susitiko įvairių Latvijos teatrų vadovai ir keli daugiau ar mažiau nepriklausomi režisieriai norėdami pakalbėti apie tai, kas spaudžia teatro žmonių širdis – apie išrankius žiūrovus, nepatenkintus kritikus, pavargusius aktorius ir apie nepakankamą finansavimą. Prie apskritojo stalo kalbasi Dailės teatro direktorius Andris Vitolas, Nacionalinio teatro direktorius Ojaras Rubenis, Valmieros teatro direktorė Evita Sniedzė, režisieriai Gatis Šmitas ir Elmaras Senkovas, Dailės teatro vyriausiasis režisierius Dž. Dž. Džilindžeras ir „Satori” vyriausiasis redaktorius Ilmaras Šlapinas.

Ilmaras Šlapinas. Atrodo, Nacionalinio teatro spektaklis „Voicekas“ iškėlė klausimą – ar teatras turi ugdyti savo žiūrovą?

Elmaras Senkovas. Mano manymu, jis turi ugdyti, bet tai reikia daryti atsižvelgiant į Latvijos aplinkybes, į mūsų supratimą apie teatrą – pamažu ir atsargiai. Nereikia iš karto priblokšti nauja ir inovatyvia forma. Iš jaunųjų prašoma –­ kurkite naujas formas, tačiau iš pradžių reikia užmegzti dialogą su žiūrovu, atrasti būdą, kaip su juo kalbėti, ir tik tada gali jį vestis vis toliau, vaidinti. Reikia auklėti po truputį. Mes neturim siekti tokio teatro, koks yra Vokietijoje, nušokti iškart dešimčia metų į priekį – mums reikia nueiti šį kelią palaipsniui. Visada atsiliksim nuo Europos, negalime staiga imti ir pasiekti jos lygį, bet to ir nereikia.

I. Šlapinas. Ar čia yra tam tikros rizikos – jei tu ugdai žiūrovą, tu jį prisipratini, šis ateina į tavo teatrą ir daugiau nebegali rinktis kitų? Taip, kaip dabar Naujojo Rygos teatro žiūrovas, kuris tiesiog atsisako eiti į „Dailę“.

Gatis Šmitas. Tai ne visai tiesa, tačiau aišku, kad Naujasis Rygos teatras išsiugdęs savo žiūrovą. Prisimenu laikus, kai du ar tris sezonus būdavę po keturiasdešimt žmonių salėje, bet tas metas praėjo ir dabar jų apstu.

Dž. Dž. Džilindžeras. Bet ką mes suprantam apie ugdymą? Režisieriai nėra jokie pedagogai ar baisūs gyvenimo guru, kurie dabar visus moko ir auklėja. Jei kalbama apie tai, kaip įpratinti žiūrovą prie nestandartinių formų (jei taip suvoki ugdymą), tuomet tai yra kažkas kita. Ugdyti moraliniu požiūriu – juokinga.

I. Šlapinas. Na, išugdyti žiūrovą.

Dž. Dž. Džilindžeras. Bet kaip tu išugdysi? Teatre nėra vienodo matymo. Čia didelė įvairovė – tai, mano galva, ir yra įdomiausia.  Lygiai taip pat ir Nacionaliniame teatre.

Evita Sniedzė. Galima stengtis formuoti žiūrovo estetinį skonį. Valmieros teatre visi buvo pripratę prie „malūnininko mergaičių“ [spektaklis „Meldermeitiņa“ – vert. past.], po to ėjo tuščiasis pe­riodas, o vėliau Mažojoje salėje pasirodė Čechovo pjesė „Ivanovas“, nuo kurios ir prasidėjo klasika. Ir tuomet tai kuriuo nors atžvilgiu galima vadinti ugdymu, žiūrovas pamažu pripratinamas prie Mažosios salės spektaklių, stambių planų, įpratinamas ir prie kito skonio. Ir, mano manymu, „Voicekas“ ir yra tikrasis ugdymas, žiūrovui siūlantis visai kitas formas.

Ojaras Rubenis. Jei pažvelgtume į kurią nors šiaurės šalį, man atrodo, mums šiuo aspektu labai pasisekė, tegul pas mus į teatrą ateina tie 40–50 tūkstančių, kurie apskritai lankosi meno ir kultūros renginiuose, tada mūsų teatras egzistuos, mes galėsime kurti spektaklius – ir net gana ilgai. Buvo toks atsitikimas – išvykau į Švediją ir ketinau pažiūrėti Matso Eko „Venecijos pirklį“, apie kurį teko girdėti, neva, tai genialus spektaklis. Jis pastatytas rugsėjo mėnesį, aš nuvykau kovą, o spektaklis jau išimtas iš repertuaro. Buvo parodytas apie dešimt kartų. Toks genialus režisierius kaip Matsas Ekas, ir nėra žiūrovų. Mes esam laimingi, kad turime tokią auditoriją, o ji dar ir gana didelė. Todėl mums reikia labai metodiškai viską sutvarkyti, kad ši auditorija išliktų, nebūtų prarasta, apvilta, ir kartu ugdyti jauną, nes, apskritai kalbant, jaunosios auditorijos išsilavinimo lygis yra labai žemas. Pastebėjau, kad dauguma jaunimo, kurie nori lankytis teatruose, eina į labai nesudėtingus spektaklius ir, mano nuomone, tai tikroji problema. Jei mes kalbame apie Naująjį Rygos teatrą, Gatis teisingai sako –­ buvo metas, kai Alvis [režisierius Alvis Hermanis – vert. past.] rinko pustuštes sales. Ir aš manau, kad tai truko dešimtmečius, per kuriuos jis šią jaunąją kartą išugdė. Tai dabartiniai keturiasdešimtmečiai, kurių dauguma nešioja baltas apykakles ir turi „iPad“ –­ jie neskaito „Rīgas laiks“, jis jų nedomina. Didžioji dalis eina į Naująjį Rygos teatrą, nes jie mano, kad tai krūta. Tai snobizmas. Ir tada aš supratau, kad mums visiems reikia eiti visai kita kryptimi – mes turime gerais spektakliais įrodyti ir pritraukti žmonių, kad šie suprastų, jog visuose teatruose yra ir gerų dalykų, ir nesėkmių. O teatro vadovai galėtų, esant nekokybiškam produktui, sakyti – tokio produkto mes neišleisime. (Andriui Vitolui) Jūs turėjote tokį atvejį!

Andriaus Šiušos piešinys
Andriaus Šiušos piešinys
Andris Vitolas. Taip, turėjome.

O. Rubenis. Koks skandalas tuomet kilo! Aš buvau spektaklyje Vokietijoje, kur maždaug 40–50 metų žmonės pakilo iš vietų ir pradėjo rėkti. Jie šaukė: „Bū, bū, bū, bū, už ką mes mokėjome, kodėl eikvojami mokesčių mokėtojų pinigai?!“ O kita publikos dalis jiems atgal: „Eikit lauk, nešdinkitės, jeigu nepatinka!“ Žiūrėjome „Kazimierą ir Karoliną“ Avinjono festivalyje – aktorius pertraukė spektaklį ir tarė kokiems trims tūkstančiams žiūrovų: „Visi, kuriems nepatinka, eikite lauk!“ Kokiam tūkstančiui išėjus, jis pasakė: „Tęskime spektaklį, mes vaidiname toliau.“

G. Šmitas. Latviai taip nepasielgs, jie sėdės iki pabaigos ir tada eis namo.

Dž. Dž. Džilindžeras. Girdėjau, kaip po „Voiceko“ kalbėjosi dvi pusamžės moterys. Viena sako: „Nieko nesupratau“, o kita: „Todėl, kad mudvi kvailos, tai performansai, modernusis menas, tu paprasčiausiai esi atsilikusi, sena“. Toks požiūris.

O. Rubenis. Vakar apskritai patyriau šoką. Aš galiu suvokti, kad visuomenė nesupranta, tačiau jei gerbiama kritikė „100 gramų kultūros“ [LTV1 laida – vert. past.] gali teigti, kas spektaklis buvo apie seksą...

E. Sniedzė. Kas taip sakė? Nemačiau.

O. Rubenis. Na, gerbiama kritikė Silvija Radzobė teigė, kad spektaklis yra apie seksą ir kad Voicekas, kurį vaidina Gundaras Grasbergas, kone geidžia Artuso Kaiminio... Ir tada supratau, kad nėra ko kalbėti apie normalią visuomenę, kad su mumis pačiais ne viskas gerai. Nes spektaklis juk ne apie seksą.

I. Šlapinas. Kalbant apie spektaklių lankymą, ar nėra taip, kad dalis žiūrovų, būdami šiek tiek snobiški, nutaria, kad spektaklis geras, jei visi bilietai išpirkti, jei į jį negalima patekti?

A. Vitolas. Na taip, bet jei patenki į pustuštę salę, atsisėdus tave gali apimti jausmas, kad atėjai kažkur ne ten.

Dž. Dž. Džilindžeras. Mes visąlaik galvojame, kad žiūrovai yra kvaili, bet jie tokie nėra. Jie kreipia dėmesį į pavadinimą, domisi, kokie aktoriai vaidina, koks režisierius, kas autorius – jie turi galvą ant pečių.

I. Šlapinas. Jie neskaito kritikos.

Dž. Dž. Džilindžeras. Neskaito, matyt. Nesinori kalbėti apie pinigus, bet yra tokia tendencija, kurią, mano manymu, latvių kritika ignoruoja. Neseniai dviejų dažnai rašančių kritikių paklausiau, koks, jų nuomone, yra mūsų teatro biudžetas – jos apsiriko puse milijono. Kritikai turėtų už mus kovoti.

O. Rubenis. Ne, ne, Džili! Man rodos, mes dabar viską supainiojom. Apie ką kalbėjome? Žiūrovas yra vienas dalykas, kritika – kitas, o teatro egzistavimas –­ trečias, ir viso to apačioje glūdi biudžetai, jaunieji aktoriai, fakultetai ir t. t. Aš nepykstu ant kritikų, dažnai netgi juos skaitau, bet yra ir tokių kritikų, kurių neskaitau, 99 % atvejų mūsų darbo vertintojas yra žiūrovas, tačiau iš kritikos aš noriu štai ko – kad kritika būtų protinga. Protinga ir tolerantiška. Ir nesubjektyvi. Galima pasakyti, kad Džilindžeras pastatė tokį spektaklį, kuriame yra tokios ir tokios problemos, bet manau, kad žiūrovui reikėtų šį spektaklį pamatyti pačiam ir jį įvertinti – tikėjausi iš spektaklio to, to ir to. Tačiau jeigu kritikas sako apie aktorių –­ jis nepadarė to, to, to, to ir to ir jį palieka, man tas patiko ir tas nepatiko, šitokia kritika atrodo beprasmė.

I. Šlapinas. Tinklalapyje „Satori“ mes matom, kiek žmonių skaito konkretų straipsnį. Visą laiką sekame, kiek yra skaitytojų – atskirai nuo spausdinto leidimo, apie kurį nežinai – kiek iš tikrųjų perskaito atskirą puslapį. Ir lengva padaryti išvadą, kad, vos tik publikuojame recenziją, iš karto smarkiai nukrenta skaitytojų skaičius. Galbūt žiūrovai nenori nieko žinoti, kol jie nenuėjo į teatrą, kol neperskaitė knygos? Jie nenori skaityti to, ką galvoja kiti. Ir manau, kad lieka tik labai siaura, specifiška auditorija, kurią tas domina. Dalis, be abejo, yra jau mačiusieji konkretų spektaklį.

E. Senkovas. Aš, pavyzdžiui, recenzijas perskaitau. Peržvelgiu kartą, nieko neatsimenu, tada einu į spektaklį ir skaitau antrąsyk.

I. Šlapinas. Kino industrijoje yra toks terminas – „spoileris“. Žmonės neskaito galbūt todėl, kad nenori per anksti sužinoti, kuris žmogžudys.

G. Šmitas. Bet tai įdomu. Man nesuprantama. Kodėl taip yra? O ką tokiu atveju labiausiai skaito?

I. Šlapinas. Daugiausiai skaito polemiškas nuomones, susijusias su įdomiomis temomis, pavyzdžiui, apie ACTA, apie autorių teises. Vos tik pasirodo kuris nors iš tokių, apie kurį tu turi nuomonę, žinai, kad galėsi pakomentuoti... Arba –­ tai specifinis atvejis – kai kilo triukšmas dėl ACTA, žmonės turėjo nuomonę, jie buvo prieš, tačiau nežinojo kodėl. Ir tuomet jie nori skaityti kokio nors specialisto pagrindimą, kodėl aš esu prieš.

Dž. Dž. Džilindžeras. Nėra sistemiškos kritikos, yra tik skarmalai, atskiros, paviršutiniškos nuomonės...

E. Sniedzė. Ir jau nebėra kur publikuotis...

Dž. Dž. Džilindžeras. Klausimas –­ kodėl nėra kur publikuotis? Patys esam kalti, kad nėra.

O. Rubenis. Man atrodo, kad Latvijoje tai tuščia niša – trūksta vieno informatyvaus analizuojančio žurnalo, kuriame galėtų būti maksimaliai daug informacijos apie kultūrą mėnesiu ar dviem savaitėm į priekį, taip pat kritikų recenzijos ir kruopščios analizės tų žmonių, kurie nėra kritikai, nes tie požiūriai dažniausiai būna nepaprastai įdomūs. Yra labai daug žmonių, kurie dalyvauja meno procese ir jį stebi...

E. Sniedzė. Kurie daug ką matę Europoje...

O. Rubenis. Jų nuomonė man daug įdomesnė – ir muzikos, ir teatro, ir operos. Pavyzdžiui, jeigu ką nors parašytų Gunda Vaivodė ar Juris Vaivodas, kurie daug keliauja ir yra matę tiek daug muzikos renginių, jų nuomonė būtų daug svarbesnė nei vieno kritiko, kuris per metus čia pamato vieną ar du spektaklius. Galėtų būti tokia skiltis.

E. Sniedzė. Bet taip jau nutiko, kad nėra vietos, kur rašyti. Kad parašytum analitinį straipsnį, vis dėlto nepakanka 5000 ženklų, dviejų lapelių. Ir, pavyzdžiui, laikraštyje „Neatkarīgā Rīta Avīze“ publikuojasi tik etatiniai žurnalistai. Vienintelė, kuri dar ten rašo, yra Silvija Radzobė. Į „Diena“ rašo tik tie, kurie turi etatą. Problema yra ta, kad iš tiesų nėra nė vieno žurnalo, kuriame atsirastų vietos analizei.

O. Rubenis. Ir kai aš sukuriu ką nors keistesnio, mane plūsta visi – pradedant kritikais ir baigiant publika. Man, kaip vadovui, yra nepaprastai nuobodu rūpintis tik „prablaškomojo“ produkto gamyba. Jeigu aš bent kartą per metus nesiimu tokio spektaklio kaip šiuo metu „Voicekas“, neturiu jokio džiaugsmo dirbti. Tačiau jei mes, kaip vadovai, esame tokioje situacijoje, kad nuolat turime galvoti, ar salė bus pilna... ir, jei užsipildytų 800 ar 1000 vietų salėje, tai būtų tiesiog nonsensas, nonsensas! Tai kaip mes galim jas užpildyti? Aišku, kad pasitelkus „prablaškomuosius“ projektus. Kol aktorius dalyvauja jame, kol jis jį paruošia, jis yra visiškai pamišęs –­ jam taip viskas šlykštu, taip bjauru tame projekte! Žinoma, kad šie produktai reikalingi, bet ką mes padarėme?  Rodėme žiūrovams iliuziją, kad tai gerai, ir aktoriai rodė tą patį. O po Šekspyro „Karaliaus Lyro“ daugiau nebenori jo žiūrėti. Ši problema iš tikrųjų yra daug gilesnė.

Iš latvių kalbos vertė Greta Lisauskaitė

http://www.satori.lv
2012 05 02