b_150_100_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-14_nr.3393_Aiste_Jure.jpgSpausdinausi ant ledų ir bandelių pakuočių, kino festivalių skrajučių, mobiliojo ryšio operatoriaus plakatų ir prekybos centro dovanų kortelių.
Esu reklamos tekstų kūrėja. Dar: vieną kartą spausdinausi „Šiaurės Atėnuose“, po to, kai tapau VU „Filologijos rudens“ laureate.

 

 

 

TUNAS

Namų dulkių valdovė. Kenčiančių dekoratyvinių statulėlių karalienė. Stikliukų, vazelių, molinių gazelių ir subraižytų diskų prezidentė. Guli peleninėje ir trinasi pažastis nuorūkomis. Kiša už lūpų žalios arbatos pakelius ir mirksi trumpomis, nuo prasto tušo apsigumuliavusiomis blakstienomis. Jeigu jos vyras būtų Erlas Grėjus, tai ji vadintų save Glorija.
Glorija šen, Glorija ten. Glorija parduotuvėje. Perka tamponus ir daug skardinių tuno. Paskui lipa į 33 autobusą, nušlepsi į patį galą ir išsidrebia labiausiai vibruojančioje kėdėje. Glorijos dantys tarška, o nuorūkomis trintos pažastys skleidžia autobuso galui tinkamą kvapą. Savo krepšyje Glorija turi visą karalystę. Susirinko atvirukus, stiklinius dramblius ir medalius. Tuno pakaks kokioms penkioms dienoms, o tamponus panaudos kaip masalą karšiams gaudyti. Glorija mėgsta žuvį. Nors žuvys Glorijos ir nemėgsta.
– Asile! – rėkia Glorija į asilą panašiam bičui, – žuvys neturi jausmų!
O Glorija neturi vyro, nes jis – nuobodus prakaituojantis karalius. Su iš ausų trykštančia siera, kaip pelkė klampinančia nuo karščio apdujusias muses. Pažaliavęs Musių valdovas su penkių centimetrų ilgio nagais, gležnomis blauzdomis ir išsišakojusiais plaukų galiukais. Glorija jį mielai išmainytų į skirtingų spalvų degtukų sieros kolekciją.
– Bet juk negali išmainyti to, ko nėra, –­ sakydavo Glorija Pirosmanio asiliuko reprodukcijai, taikiai kabančiai ant virtuvės sienos.
Glorija apsimeta užsieniete ir klausia piktų lietuvių kelio. Pikti lietuvių liežuviai. Pikti liežuvių lėktuvai. Pikti lietuvių gatvių pavadinimai. Piktas prancūzparkis ir dar piktesni jo balandžiai. Glorija atidaro tuno skardines ir pamaitina savo karalystę.

SRIUBA

Paryčiais virtuvėje vyko karinės pratybos. Uršė rikiavo po penkis žirnius ir vieną bulvės drožlę vienam sriubos samtyje. Pati dar sriūbtelėdavo riebalo ir pakasydavo samčiui kiek žemiau plastmasės. Sriuba sunkiai bei grėsmingai teliūškavo, puodo kraštuose palikdama prieskonių putų. Krapai ir bazilikai traukė kardus ir paslapčia kapojo vieni kitiems uodegas. Uršė jautė, jog taikios pratybos gali virsti neteisėtais kariniais veiksmais. Ji griebė puodą ir išpylė viską į savo galvos skylę.
Uršės dėdė Aloyzas Šakelė buvo įstrigęs į burną panašiame kambaryje. Jame kaip dantys visur išstatytos porcelianinės plytelės kasdien pasipildydavo nauju mėlynojo svogūno arba violetinio česnako piešiniu. Kartais Aloyzas Šakelė išlysdavo kaip liežuvis per duris-lūpas ir paklausdavo Uršės:
– Kas valgyt?
– Sriuba.
– Sriuba?
– Sriuba.
Uršė kramtė nagus ir mėtė juos už lovos. Ant plikų jos šlaunų šiaušėsi plaukeliai, mat dėdė jau kuris laikas nebepirko skutimosi peiliukų. Uršė nusprendė nuo rytojaus daryti mankštą. Kad galėtų ir kojų nagus pasiekti.
Kai nežinia už kurios spintos pastipo Uršės ežys, Aloyzas Šakelė kelioms naktims priėmė ją į savo burnos kambarį. Tomis naktimis Uršė visai neturėdavo ką veikti. Tad tekdavo klausytis, kaip tyliai tyliai barška porcelianinės plytelės, bandydamos ją apgauti, jog nebarška.
– Kaip miegojai?
– Gerai.
– Gerai?
Tik paskutinę naktį, kai ežio lavono kvapas buvo beveik išnykęs, Uršės šlaunų plaukelius sušukavo aštrus Aloyzo Šakelės liežuvis.

KOTLETAI

Apsiverkčiau. Nuo pešiojamų antakių ir riebių kotletų, kuriuos pavogė susivieniję kiemo šunys. Trynėsi, vizginosi, laižėsi, tarp kojų susipynė. O Drimba tose jų kojose irgi susipynė, o tose jų ir Drimbos kojose susipynus neliko nieko kito kaip dribti. Drimba dribo, šunų kojos iškart atsipynė. Kotletai kaip balandžiai purptelėjo į šunų gerkles.
Apsiverkusi Drimba prakeikė puotaujančius šunis ir grįžo į savo kambarį. Jame buvo daug laidų, alaus butelių, penki tušti vazonai, čiužinys ir peršviečiamas brolis. Drimba krito ant grindų ir priverkė visus pelių urvelius, paliktus prasivėdinti.
Peršviečiamas brolis didelėmis verksmingomis akimis žiūrėjo į Drimbą. Vienintelis neperšviečiamas, nes mėlynai nulakuotas jo pirštas nervingai timpčiojo. Brolis specialiai pažymėjo tą nuo viso kūno atsiskyrusį pirštą, pirmą kartą timpčioti pradėjusį, kai viena nemaloni pelė, o gal iš tikrųjų tarakonas išlindo iš nevėdinto savo urvelio. Tada peršviečiamam broliui buvo penkiolika ir jis dar nemokėjo kalbėti.
– Atpalaiduok, atpalaiduok, tu atpalaiduok, atpalaiduok, atpalaiduok, atpalaiduok, atpalaiduok, atpalaiduok.
– Aaa...
– Visas įsitempęs. Aš matau. Atpalaiduok, atpalaiduok, atpalaiduok, atpalaiduok, – ragindavo
Drimba, mankštindama peršviečiamo brolio liežuvį.
Peršviečiamas brolis nemėgo tų mankštų. Jam patiko gulėti ant čiužinio, perlakuoti timpčiojantį pirštą ir klausytis visko, ko klausėsi ir ką per televizorių žiūrėjo Genutė Kaimynė.
Tą dieną Genutė Kaimynė jiems ir atnešė kotletų. Iš viso jų buvo keturi. Peršviečiamas brolis tapo sotus vien nuo kvapo, o Drimba nusprendė, jog lauke valgyti skaniau. Širšių sezonas ėjo į pabaigą, tad visai rami ji nušlepsėjo laiptais į kiemą. Drimba su raudonais trumpai kirptais plaukais, lietaus nepermerkiama striuke ir pilnomis rankomis riebių kotletų. Tokią ją pamatė kiemo šunys. Pamatė ir susivienijo.

VIŠTA

Gretos tilpo į vieną raudoną fotelį. Virš jų galvų vos laikėsi apsiniaukusios veidrodinės lubos. Jau kuris laikas visos trys sapnavo. Pasakojo viena kitai ką matančios ir įrašinėjo į diktofoną. Vėliau surengs nedidelį Buto aukcioną ir atiduos įrašą tai, kuri bus pasiryžusi daugiausiai dienų gaminti valgį.
Nuo sienų į Gretas žiūrėjo lapių galvos –­­ gudrios ir patenkintos. Jautei, kad joms nieko netrūksta. Net ir kūno. Tais morkų spalvos plakatais Gretos aprengė Butą pačią pirmą atsikraustymo dieną. Kaip pašto ženklus išlaižė plakatų nugarėles ir suklijavo ant sienų.
Gretos pačios buvo šiek tiek lapės. Nors kiekvieną rytą sąžiningai trynė ir muilavo, trynė ir muilavo užsapnuotas strazdanas. Kuo ryškesni sapnai, kuo daugiau detalių galėjai juose įžiūrėti, tuo daugiau strazdanų išberdavo Gretų paakius, žandus ir krūtis.
– Viskas. Baterija baigėsi, – nuo fotelio liuoktelėjo Greta.
– Tikiuos, kad bent kažkas įsirašė, – papurtė diktofoną Greta.
– Noriu ėst, – rąžėsi Greta.
Veidrodinėse lubose galėjai matyti, kaip po Butą lyg stalo teniso kamuoliukai šokinėja trys morkų spalvos pakaušiai. Kol po geros valandos pakvipo kepta vištyte. Gretos čiupo šakutes, o nuo sienų pavydžiai nosis rietė lapių galvos.