b_100_127_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-14_nr.3393_Ramune.jpgKrško, mažą Slovėnijos miestelį, įsikūrusį visai šalia sienos su Kroatija, išvydau šiltą pavasario pavakarę. Būtent tada, kai horizontą juosiančios kalvos pajuodo ir kur ne kur įsižiebė pirmosios šviesos. Stojo slaptinga prietema. Kol pasiekiau savo naujuosius namus, rodos, visą amžinybę reikėjo stovėti prie kiekvieno šviesoforo. Dairiausi pro langą. Miestelis atrodė labai gyvybingas, gatvės pilnos žmonių, automobilių. Tačiau po kurio laiko savu kailiu patyriau, jog šis įspūdis buvo klaidingas ir itin iškreiptas. Mat gatvėse, sausakimšose nuo automobilių, aš būdavau bene vienintelė pėsčioji. Tiesa, be manęs, kiekvieną dieną gatvėje dar buvo galima išvysti moterį su šunimi. Ji tiksliai kaip laikrodis vidudienį įsitaisydavo ant suoliuko po dideliu medžiu, o šuo atsiguldavo šalia. Norėdavosi prie jos prisėsti ir pasikalbėti lietuviškai. Atrodė, jog ji vienintelė čia supranta šią kalbą.
Tačiau svarbiausias ir įspūdingiausias dalykas, akimirksniu uzurpavęs visą mano dėmesį, buvo du aukšti kaminai. Toji prietema, namų ilgesys, ore tvyrantis paslaptingumas, nejučia vaizduotėje susidėliojo į vieną didelį įspūdį, kuris nevalingai išsprūdo šūksniu: „Tvin Pyksas!“ Tuos du kaminus vėliau matydavau kiekvieną dieną (kartais naktį), ištisus devynis mėnesius. Reikėjo priprasti prie jų skleidžiamo garso. Kartais jis virsdavo triukšmu. Ypač vasaros naktimis, kai visi langai praviri. Žinoma, kaminai patys neskleidė to garso. Jie priklauso popieriaus fabrikui, dirbančiam visą parą. Tik dienomis jo dunksėjimą ir šnypštimą užgoždavo pagrindine gatve važiuojantys automobiliai. Šis popieriaus fabrikas „Vipap“ yra neatsiejama Krško peizažo dalis jau 74-ti metai ir pagal pagaminamo popieriaus produkciją yra vienas didžiausių ne tik Slovėnijoje, bet ir Europoje.
Tik atvykusi ėmiausi pažindintis tiek su miestelio istorija, tiek su jo gyventojais. Reikėjo stiprybės atsilaikant prieš jų žeriamus priekaištus, kodėl iš visų Dievo užmirštų pasaulio kampelių išsirinkau būtent šį. Vietinių teigimu, Krško, be aplinkinių kaimelių, gyvena kokie trys tūkstančiai gyventojų. Tačiau, remiantis statistiniais duomenimis, jų nuomonė su realybe prasilenkė kokius penkis kartus. Krško apskritis yra viena didžiausių Slovėnijoje. Žinoma, nereikia pamiršti, jog ši šalis bene tris kartus mažesnė už Lietuvą. Jaunimas ir čia labiausiai skundžiasi darbo, veiklos, pramogų stoka. Išties, kavinių yra nemažai, bet dauguma jų dirba iki 22 valandos. Savaitgaliais iki paryčių teveikia vienas klubas. Tačiau jis man priminė E. Kusturicos filmus. Netvarka, šokiai ant stalų, tranki serbišku ritmu plyšaujanti muzika. Alternatyva tokiam balkaniškam šėlui yra degalinė. Šalia jos įsikūrusioje kavinukėje ištisą

Popieriaus fabrikas pro namų langą
Popieriaus fabrikas pro namų langą
parą galima nusipirkti alaus, kavos ar arbatos ir ramiai pasėdėti. Įspūdingiausia žiemą, kai dėl specialių lempų skleidžiamos kaitros laiką galima leisti lauke, visiškai šalia krintant didelėms snaigėms. Taigi toji degalinė buvo mano ramybės oazė ir susitikimų sala, keldavusi kažką panašaus į nostalgiją. Rodos, įklimpsti į niekad nesibaigiantį laiko liūną ir tik žmonės aplink tave keičiasi: kas sustoja pakelėje įsipilti degalų, kas išgerti kavos ir suvalgyti sumuštinio; užkandžiauja jie prie staliuko, stovėdami nunarinę galvas it nuvargę arkliai. Degalinės erdvė visuomet užburdavo keista nuotaika. Tarsi ko lauktum. Lauktum žmogaus, kuris kaip tik vyksta į Bosniją ir Hercegoviną ir galėtų mane pavėžėti iki pat Sarajevo.
Populiariausia miestelio įžymybe galima būtų pavadinti atominę elektrinę. Stovi ji čia jau dvidešimt aštuntus metus. Kertinį akmenį savo rankomis įkasė tuometinės Jugoslavijos prezidentas Josipas Tito. Šį mėlyną monstrą ne kartą pravažiavau dviračiu. Keistai atrodydavo pastatas, skendintis rugių lauke. Galbūt dėl to jis ir nekėlė man didelio šiurpo. Na, gal tik kartą, kai pro pat mano nosį pravežė gigantiškas, neaiškios formos detales – tuo metu atominėje elektrinėje vyko remonto darbai. Iš tikrųjų su elektrine pasitikdavau žiemos rytus. Vasarą saulė patekėdavo iš už Libicos kalvos, kuri puikuodavosi tiesiai priešais mano langą, o žiemą saulė spindulius žerdavo tiesiai virš atominės elektrinės dūmų. „Tai buvo metas, pripildytas radiacijos“, – mėgo sakyti vienas mano bičiulis iš Stambulo. Žvelgiant į praėjusį laiką, rodos, jis buvo vienintelis draugas, iš kurio lygiai taip pat sklido užkrečianti melancholija. Naktinėdami po nurimusį Krško buvom tarsi dvi paklydusios žaltvykslės, apgaubtos balsvos namų ilgesio aureolės.
Paskendusi rugiuose Krško atominė elektrinė
Paskendusi rugiuose Krško atominė elektrinė
Nepaisant vietinio jaunimo skleidžiamo egzistencinio  nuovargio ir nuobodulio, visą tą laiką, kol gyvenau Krško, ieškojau šio miestelio dvasios, nes jis spinduliavo ne vien tik radiaciją. Kolekcionavau padrikas Krško istorijos detales ir vėliau iš jų susidėliojau savąją miestelio mozaiką. Vaizduotę žadino ir tai, kad gyvenau pastate, kuris XIX a. pabaigoje buvo statytas kaip ligoninė. Tai, beje, buvo pirmoji ligoninė šiose apylinkėse. Už ją miestelio gyventojai buvo dėkingi tuo metu čia gyvenusiai Hočevarų šeimynai. Josepina ir Martinas Hočevarai laikomi Krško miestelio geradariais. Jų dėka buvo pastatyta ne tik ligoninė, bet ir kiti svarbūs visuomeniniai pastatai. Josepina Hočevar negailėjo pinigų ir neturtingų, bet talentingų jaunuolių išmokslinimui. Tai buvo labai moderni, išsilavinusi to meto šeima. Neatsitiktinai vienoje gražiausių Krško vietų, parkelyje prie buvusio kapucinų vienuolyno, kuriame dabar įsikūrusi biblioteka, stovi XIX a. pabaigoje statytas neogotikinis mauzoliejus, jame ir palaidoti J. ir M. Hočevarai. Toji moteris mane įkvėpė. Domėjausi, kaip Josepinos Hočevar atminimas gyvuoja vietinių miestelėnų savimonėje. Mažai ką teradau. Ir veikiausiai tik mano vienos namuose ant sienos kabėjo jos portretas.
Libicos kalva ir Krško miestelis kairiajame Savos krante
Libicos kalva ir Krško miestelis kairiajame Savos krante
Tame pačiame parkelyje yra atminimo kertelė, skirta ir kitoms iškilioms asmenybėms, savo veikla daug nusipelniusioms visai Slovėnijai: tai ir pirmosios slovėnų kalbos gramatikos autorius Adamas Bohoričius, ir pirmasis Biblijos vertėjas į slovėnų kalbą Jurijus Dalmatinas, ir Janezas Vajkardas Valvasoras – vienas žymiausių Slovėnijos istorikų. Yra čia vieta ir XVII a. pabaigos kroatų-slovėnų sukilėlių vadui Matijai Gubecui atminti. Jo vardu pavadintas stadionas, kur vasaros vakarais vykstančios spydvėjaus (speedway) lenktynės sutraukia nemažai žiūrovų. Ir visos šios iškilios asmenybės gyveno čia, Krško. Tad dažnai mąstydavau, kodėl šiandienos jaunimas atrodo nuvargęs, slegiamas apatijos ir neveiklos.
Pro mano langus girdėdavosi ne tik drakoniški popieriaus fabriko garsai, bet ir tyliai, beveik nepastebimai tekanti ilgiausia Slovėnijos upė Sava. Idiliškas jos pavadinimas man taip pat primindavo namus. Gal dėl to, jog nesvarbu, kokiam pasaulio krašte sėdėsiu ir žiūrėsiu į tekantį upės vandenį, man jis primins savą Neries tekėjimą. Tekantis vanduo, kaip ir laužo ugnis, ramina. Upė jungia ir tuo pat metu skiria Krško. Dešiniajame jos krante įsikūrusi seniausia miestelio dalis. Tuo tarpu kairysis krantas žymi modernesnius laikus – jame ir popieriaus fabrikas, ir atominė elektrinė, čia įsikūrusi ir didžioji dalis Krško bendruomenės – be kelių daugiaaukščių, ištisos kalvų papėdės nusagstytos gyvenamaisiais namais ir šalia vešančiais vynuogynais. Vynuogynus turi bene kiekviena šeima. Šiame regione gaminama tipiška vyno rūšis – cvičekas. Šviesus, kiek rūgštokas vynas. Gal ir nelabai vertinamas vyno ekspertų ir gurmanų, tačiau čia įprasta kiekvieną dieną per pietus ar vakarienę išgerti bent po taurelę cvičeko, maišyto su gazuotu mineraliniu vandeniu.
Krško įžymybės – popieriaus fabrikas ir atominė elektrinė nuo Trška Goros. Autorės nuotraukos
Krško įžymybės – popieriaus fabrikas ir atominė elektrinė nuo Trška Goros. Autorės nuotraukos
Ir keletas žodžių apie kapines, kurias praeidavau kone kiekvieną dieną. Kažkada įstrigo teiginys, kad norint iš tikrųjų pažinti kokios nors šalies kultūrą pirmiausia reikia apsilankyti kapinėse. Krško kapinės (kaip vėliau teko patirti, ir dauguma kitų Slovėnijos kapinių) – pedantiškai sutvarkytos ir gausiai lankomos kiekvieną dieną. O kiekviena naktis kapinėse primindavo Vėlines. Mirga marga nuo žybsinčių žvakelių. Teisingai rašė lenkų rašytojas A. Stasiukas knygoje „Pakeliui į Babadagą“: „Čia visi prisisunkę mirties. Čia mirtis atrodo tarytum gražus peizažas. Kartais ji vėsi, rudeniška, kartais šilta, pavasariška. Rudenį gotikinė, pavasarį barokinė. Lyg bažnyčios, pabirusios po visą šalį taip pat tankiai kaip ir kapai. Čionai žmonėms patinka kapai, išpuošti gėlėmis, žvakėmis ir angelais.“
Bet labiau už viską mane žavėdavo ir guosdavo šitaip arti gyvenanti ir sugyvenanti gyvūnija. Kartą, vieno projekto metu, buvo dažoma miestelio siena. Pasilenkusi pasisemti dažų sutikau į mane įsmeigtas dvi gyvačiukės akis. Tada pirmą kartą gyvenime rankose laikiau gyvatę. O kai prieš išvykdama namo ėjau paskutinį kartą pasivaikščioti po šalia esantį mišką, netikėtai iš žolynų išlindo salamandra. Ryškiai geltonos ir juodos dėmės mane tarsi išbudino iš sapno. Arba atvirkščiai – į jį panardino. Vietiniai sako, kad pamatyti salamandrą, arba močerad, sėkmės ženklas. Be to, močerad pranašauja orų permainas. Dažniausiai lietų. Išties tą vakarą pradėjo lyti. Ir lijo iki pat paskutinės mano dienos Krško. Grįžus lijo ir visą vasarą Lietuvoje.
Josepinos ir Martino Hočevarų neogotikinis mauzoliejus
Josepinos ir Martino Hočevarų neogotikinis mauzoliejus
Matydavau ir du suopius, kurie gana dažnai medžiodami sukdavo ratus virš mano galvos, retkarčiais šaižiai suklykdami. Tiesa, pamiršau paminėti, vos tik atvykus tiesiog apstulbino gausus paukščių čiulbėjimas. Eidama pasivaikščioti neimdavau ausinuko ir klausydavausi paukščių. Beje, nemažai jų rasdavau jau išgiedojusių paskutinę giesmę ir kritusių ant šaligatvio.
Pavasarį šalia augančioje eglėje apsigyveno keistas paukštis. Sakau, keistas, nes dar nepavyko sužinoti jo vardo. Jis žadindavo mane kasdien 5 valandą. Nebegalėdama užmigti, klausydavausi to čiulbėjimo ir prisimindavau V. Kernagį: „Jei kada išgirsi paukštį kažką tau tyliai šnekant, patikėk juo ir išeik sau, nes, matyt, jau laikas.“ Veikiausiai išties metas buvo grįžti namo. Tad keldavausi, anksti pradėdavau dieną ir vis po truputį ruošdavausi į Lietuvą. Ir štai paskutinį rytą, krūtinėje virpant tūkstančiams drugių, sugebėjau grožėtis, kaip pamažu aušta, žydrėja dangus, pajuosta horizontą įrėminančios kalvos, ir staiga pačioje eglės viršūnėje pragydo manasis paukštis... Visam miesteliui dar snaudžiant aš galiausiai pajudėjau namop.
Dabar gyvenu laukimu – pavasarį vėl galėsiu grįžti į savąjį tvinpyksiškąjį Krško. Smalsu, į ką bus transformavęsis manasis paukštis giesmininkas.

Pirmoji ligoninė XIX a. pab. Atvirukas iš Krško Valvasoro bibliotekos archyvo
Pirmoji ligoninė XIX a. pab.  Atvirukas iš Krško Valvasoro bibliotekos archyvo