b_100_129_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-14_nr.3393_egle_juoceviciute_portretas.jpgAmbientas. Lietuviškai – aplinka. Taip pat ir muzikos, kuriančios naują aplinką, pavadinimas. Ambientinės muzikos atstovai šio žanro užuo­mazgomis laiko XX a. pradžioje kurtus impresionistinius eksperimentus, Claude’o Debussy (1862–1918) ir ypač Erico Satie (1866–1925) muziką. Pats E. Satie 1917 m. sukūrė tokį terminą kaip „kambario apstatymo muzika“ (pranc. musique d’ameublement, angl. furniture music). Šiuo terminu jis pavadino penkis trumpus savo kūrinius, skirtus groti gyvai neįpareigojančioje klausyti aplinkoje: atvykstant svečiams, per pietus bistro ar namuose, aukšto valdininko kabinete.
Nuo to laiko muzikos statusas gana stipriai pasikeitė. Dėl muzikos įrašymo ir atkūrimo galimybių XX a. pabaigoje atsirado toks reiškinys kaip „liftų muzika“: foninės instrumentinės populiarių kūrinių ir dainų aranžuotės, skirtos palengvinti laukiančiojo (važiuojančiojo liftu, sėdinčiojo prie įlaipinimo į lėktuvą vartų ar kol visos telefono operatorės užimtos) kančias ar tiesiog maloniai nuteikti prekybos centro lankytojus.
Kita vertus, E. Satie požiūris į muziką, kaip į neatskiriamą aplinkos dalį, sparčiai plito avangardinėje, alternatyvioje muzikoje. Amerikiečių kompozitorius Johnas Cage’as jau šeštojo dešimtmečio pradžioje teigė, kad visi aplinkos garsai yra muzika, svarbu ją išgirsti. O aštuntajame dešimtmetyje Brianas Eno įvedė ambientinės muzikos terminą ir sukūrė šios muzikos koncepciją. Tai dažniausiai tembriniai, akustiniai ir ritminiai eksperimentai be struktūrinių taisyklių, siekiantys sukurti paveikią nuotaiką ir atmosferą. Ambientinė muzika ypač išpopuliarėjo dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai elektroniniai muzikiniai prietaisai ir kompiuterinės programos tapo santykinai pigios ir lengvai prieinamos.
Aplinką patiriame visomis penkiomis juslėmis, tad sukuriant naują meninę, realybėje neįmanomą aplinką (ambientą) natūraliai norisi panaudoti kuo daugiau elementų, dirginančių kuo daugiau juslių. Todėl labai dažnai ambientinės muzikos atlikimo metu garsą lydi kompiuterinės vizualizacijos. Kita vertus, šiuo metu apskritai itin ryškiai šviečia tarpdalykinė žvaigždė. Vadinamuosiuose tarpdalykiniuose projektuose svarbu, kad skirtingi dalykai (disciplinos) būtų ne tiesiog sulipdyti, o neaiškiomis ribomis sutapę, taip galutinis produktas tampa ne aiškus ir iliustratyvus, bet kompleksiškas ir daugiasluoksnis. Tad garso ir vaizdo patyrimą labai norisi papildyti ir komplikuoti kitais pojūčiais. Būtent toks – tarpdalykinis aplinkos sukūrimo projektas bus pristatomas „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje. Bus pristatoma ne tiek jauno menininko kūryba, kiek Lietuvoje naujas reiškinys – technologiškai sudėtinga ambientinė interaktyvi instaliacija: Leono Somovo ir Dariaus Žičkaus „Nuages“ (pranc. debesys). Kūrinys pavadintas pagal C. Debussy orkestrinės kompozicijos „Trys noktiurnai“ pirmąją dalį, davusią pradžią instaliacijos muzikinei daliai.
Abu autoriai ateina iš muzikos pasaulio: Leonas – žinomas garso inžinierius, prodiuseris ir elektroninės muzikos kūrėjas, Darius – muzikantas, prodiuseris ir garso dizaineris, beveik 20 metų gyvenęs ir dirbęs Londone. Tai pirmas jų bendras ir tapdisciplininis interaktyvus projektas. Beveik prieš pusantrų metų sumanytas projektas jau rodytas galerijose 12/10 ir Tower’s Art Gallery Briuselyje bei Piano.lt koncertų salės Vasaros festivalyje Vilniuje. Tačiau kiekviena iš instaliacijų turėjo naujai erdvei pritaikytą akcentą, todėl vizualia ir interaktyvumo prasme skyrėsi. „Vartų“ galerijoje lankytojų lauks nauja interaktyvi lazerinė kompozicija.
Instaliacijos esmė lieka ta pati: Leonas ir Darius pristato interaktyvią multimedijos aplinką, kurioje susipina specialiai šiam projektui sukurtos kompiuterinės programos, modifikuota akustinė aplinka ir sensorinės sistemos. „Nuages“ aplinkoje lankytojas atsiduria priešais debesuoto dangaus projekciją ir „Kinect“ giluminę infraraudonųjų spindulių kamerą. Artėdamas prie kameros, lankytojas išvysta iš debesų projekcijos išnyrantį savo siluetą bei išgirsta garsėjantį garso takelį. „Patekęs“ į projekciją, lankytojas savo kūno judesiais gali reguliuoti muzikinio takelio garsumą, tuo tarpu prie sienų pritvirtinti sensoriai paverčia lankytojo skleidžiamus garsus ir paviršių lytėjimą papildomais perkusijos elementais. Taip žiūrovai tampa tarsi instaliacijos bendraautoriais, koreguojančiais menininkų sukurtą muzikinę viziją –­ tampa debesų ambiento valdovais.

Leono Somovo ir Dariaus Žičkaus interaktyvią instaliaciją „Nuages“ „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje bus galima pamatyti rugsėjo 20–27 dienomis.

„Nuages“ projekcijos vaizdas – 4 viršelyje.