Apie knygas mažiems ir jauniems

b_150_231_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-21_nr._3394_sudie.jpg

Unė Kaunaitė yra jauna ir to nė kiek nesivaržo. Bent jau rašydama – tikrai ne. 2009-aisiais Unė buvo apdovanota Jaunųjų filologų konkurse už labai gerą prozą, vėliau – literatūros kritikos sekcijoje, o šiemet jau pristatė savo pirmąjį romaną „Sudie, rytojau“ (leidykla „Žara“), vertą mūsų visų – jaunų ir jau senokai nebe jaunų –­ dėmesio. Kodėl?
Jauniems jis aktualus todėl, kad atras ten save. Gimnaziją, mokytojus, mokinius; uždavinius, sprendimus, pažymius; draugystes ir meiles – ne taip jau lengvai užsimezgančias, bet pernelyg greitai be­si­baigiančias. Galėčiau kad ir aš ar kuris mano bendraamžis rašytojas pusmetį ar metus leisti gimnazijoje, stebėti ir stebėtis, paskui rašyti. Nesakau, kad nepavyktų. Ką žinai... Bet šitaip – niekada. Mes esame kiti, kitokie. To nė kiek nedramatizuoju, tik skelbiu: literatūra, kurią jauni rašo jauniems – būtina. Kad išliktų, kad taptų būtent tos kartos, to laiko ženklais.
Vyresniems skaitytojams bus tiesiog smalsu, kokia ji – ta laisvės vaikų karta. Unės Kaunaitės sumanytoji Vytautė nei narkašinasi, nei kitaip svaiginasi, nei iš namų bėga – koks kontrastas verstinės literatūros srautui, kur paaugliui visada bloga, negera, netikra. Vytautės rūpesčiai kiti: ji – talentingoji – likimo dovanomis džiaugiasi retokai. Gal ir norėtų būti ne tokia stropi, ne tokia teigiama, ne... Tik kad...
Unės Kaunaitės romane įdomiausias yra Vilnius. Pasivaikščiojimai palei Nerį nuo Vingio parko iki Antakalnio, kopimas į Gedimino kalną, trumpa, bet tokia įspūdinga kelionė Krivių gatve Bekešo kalno link. Ir daugybė gatvių gatvelyčių; ir autobusų troleibusų maršrutai, o dar – pakeliui sutikti žmonės.
Pritariu tiems, kurie nustebo sužinoję: premija, kurią už sėkmingą debiutą skiria Lietuvos IBBY (Tarptautinė vaikų ir jaunimo literatūros organizacija) šių metų pavasarį atiteko ne Unei Kaunaitei, rašančiai itin savitu stiliumi. Kuo įvairiausiomis premijomis šį pavasarį buvo apipilta Nomeda Marčėnaitė...
Tikiu, kad abi debiutantės rašo tikrai ne dėl premijų. Unė Kaunaitė šiuo metu studijuoja psichologiją ir socialinę antropologiją Škotijoje, St. Andrews universitete. Neabejoju – jos vardą ir  pavardę dar išgirsime...
O mano apžvalga keliauja ne Škotijos, bet Anglijos link – pas vomblius, kurie turėtų pradžiuginti kur kas jaunesnius nei Unė skaitytojus.
b_150_228_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-21_nr._3394_vombliai.jpgBritų rašytojos Elisabeth Beresford „Vombliai“ (Nicko Price’o iliustracijos, iš anglų kalbos vertė Emilija Ferdmanaitė, leidykla „Vaga“) verta štai tokio pasveikinimo: sveika, vakarykšte diena.
Jau kaip tie vombliai pas mus pavėlavo... Jie sukurti 1968 metais. Sunku patikėti – galėjo tapti mano ir ne tik mano vaikystės knyga. Tikriausiai būčiau juos pamilusi – tuos mažus gauruotus smailianosius padarėlius, gyvenančius Londono Vimbldono parko slaptavietėse, renkančius šiukšles ir jas perdirbančius. Kai kurie yra zirzekliai, kiti – nuotykių ieškotojai, dar kiti (o tiksliau – kitos) – tiesiog pareigingos stropulės, uoliai triūsiančios virtuvėje. Moters rašytas tekstas būtų ir mielas, ir simpatingas, jei ne ta maskulistinė dominantė...
Vienaip ar kitaip visada reiškiu pagarbą rašytojams, sukūrusiems esamas ir nesamas, matytas ir nematytas būtybes.
Jei bandysime grįžti į Lietuvą, tai ką visų pirma esamo – nesamo prisiminsime? Peldus! Žinoma, kad Kazio Sajos peldus.
Bet ar tik juos?
Gal skaitytojų pastebėti, o gal ne po Lietuvą ir dar toliau klajoja kotonai...
b_150_155_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-21_nr._3394_kotonai.jpgDailininkės Ulos Šimulynaitės knyga „Kotonai Paryžiuje“ (leidykla-spaustuvė „Petro ofsetas“) pasirodė 2010 metais – taigi dar nėra vakarykštė diena. Tą leidinį imti į rankas, vartyti, žiūrinėti –­ gera. Koooks popierius! O jau viršelių minkštumas...
Suviliojo mane ta knyga tikrai ne tik todėl, kad jame tiek daug Paryžiaus – rasime savitą žemėlapį, žymiausių ir visai nežymių vietų atvaizdus. Nesu Paryžiaus fanė – manęs juo nepapirksi. Savitu stiliumi ir požiūriu – taip, visada.
Ula Šimulynaitė – Vilniaus technologijos ir dizaino kolegijos absolventė. Ją drąsiai galime vadinti knygos meistre. Tai liudiju ne aš. Liudija apdovanojimai, ne kartą pelnyti Vilniaus knygų mugėse.
Bet ar Ula yra rašytoja?
Jos kotonai (žmonių ir katinų smagus derinys) po Paryžių keliauja nedrąsiai – apsidairydami, paklaidžiodami, kartais net baugindamiesi. Panašiai po literatūros pasaulį keliauja ir kotonų autorė. Dar stinga vientisos – stiprios kaip virbalas – siužeto linijos; dar reikia išmokti ne tik vaizdais, bet ir žodžiais piešti raiškius charakterius; dar verta kiek stropiau gludinti ir šlifuoti kiekvieną sakinį...
Tekstas prašyte prašosi dalijamas į skyrius ir skyrelius. Pasirinktasis šriftas atrodo dailus iki tos akimirkos, kol nepradedi knygos skaityti – o juk vaikui įsigilinti į smulkokas raideles bus kur kas sunkiau nei man...
Ula yra rašanti dailininkė, kuriai lemta būti rašytoja – štai tokia mano išvada. Drąsinu ją ir skatinu, tikiu – kotonai mums dar sumurks.
O kol jie rengiasi murkti, girdžiu –­ loja. Nes jau atsiverčiau knygą, kurios autorė man palinkėjo pamilti šunis.
b_150_209_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-21_nr._3394_karalaitisirsunys.jpgVirgina Šukytė už knygą „Karalaitis ir šunys“ (iliustravo Irena Žviliuvienė, leidykla „Žara“) šiemet pelnė Martyno Vainilaičio premiją. Pacituosiu kelis sakinius iš įžangos.
Šią istoriją man šimtametė prosenelė paporino, o ją iš savo prosenelės buvo girdėjusi. Tai prosenelei jos prosenelė visą teisybę išklojo – ką buvo sužinojusi iš savo prosenelės, kurios prosenelė tais laikais Sėlos žemėje gyveno ir viską savo akimis regėjo.
Su prosenelėmis diskutuoti esu bejėgė. Su dabarties pasakų kūrėjais ir jų mėgėjais bandysiu. Jau senokai – ir skaitydama pasakas, ir jas rašydama – suku galvą: kiek leista fantazuoti, kiek privalu paisyti tiesos ir teisybės bent jau sąlyginių rėmų?
Jei Sėlos karalius pypkę rankoje gniaužo, o karalienė katę myluoja – tai apie kurias prabėgusias dienas mes skaitome?
Ir mokslinės knygos, ir internetas liudija: tabaką į Europą parvežė Kolumbas ir jo bendražygiai. Lietuvoje (taigi ir Sėloje) užsirūkyta tik XVI amžiaus pabaigoje. Katės Kernavėje ir Maišiagaloje pasirodė gerokai anksčiau, bet ne taip jau seniai –­ besibaigiant XIV amžiui. O štai šunys mūsų kraštuose loja jau nuo ledynmečio...
Virginos Šukytės pasakoje niekam nematytas ir negirdėtas padaras šuo į Sėlos karalystę paskui karalaitį atseka iš girios. O, kiek jiems reikės padirbėti, kiek keliauti – ir karalaičiui, ir šuniui –­ kad įrodytų: abu yra po lygiai verti ir dausų, ir pragaro.
Pasaka, beje, pasekta dailiai, sklandžiai, stilingai. Intriguojančiai. Žodingai. Spėju, kad tobulai atitiko Martyno Vainilaičio premijos nuostatus.
Bet...
Kodėl turėčiau baimintis tiesos ir teisybės? Martyno Vainilaičio premija teikiama ne tik suaugusiam rašytojui. Yra ir kita – jaunajam autoriui, vaikui. Kaip čia nutiko, kad Varėna šių metų pavasarį apdovanojo berniuką, žodis žodin nurašiusį labai žymios lietuvių poetės eilėraštį?
Vaikų už plagijavimą nedera smerkti. Na, nesupranta jie retsykiais, ko mes iš jų norime, ko tikimės – tokia ta vaikystė.
Štai ir sulojau – kaip koks ledynmečių šuo.