Martyno Siruso nuotrauka iš VMT archyvo
Martyno Siruso nuotrauka iš VMT archyvo

Ir pasisekęs kerštas. Dramaturgams, režisieriams, žiūrovams, savo nelemtam aktoriaus pašaukimui visada vaidinti tai, ką gauni, ir taip, kaip liepia. Piktdžiugiškas kerštas atidarant kasmetį teatro sezoną Lietuvoje – ak, jis bus ilgas ilgas, drumstas, sekinantis, stebinantis ir visoks –­ o dabar prašom, pažiūrėkit, ką mes jums PATYS suvaidinsim.

Geras teatro aktorius Ramūnas Cicėnas ima ankstyvąją H. Ibseno pjesę „Helgelando karžygiai“ (1857) apie islandų vikingus ir... apverčia ją ant kito šono. Taip, kaip ir tą fantastiškai gražią baltąją mešką spektaklio pradžioje, kuri pasiraivo, palinguoja ir eina ilgo pogulio, o pas­kui lėtai verčiasi ant kito šonelio. Iš pradžių neinformuotas žiūrovas (tiesą sakant, ir aš pati vos ne pusę pirmojo veiksmo) sėdi kaip kvailys, markstosi, ausys linksta nuo teksto ir neįprastų vardų lavinos: ar čia tas kanonizuotas šventasis Ibsenas, ar vėl kokia teatro revoliucija, o gal tiktai nusivalkiojusių artistų kapustnikas?

Tačiau aktoriai laužia ir perlaužia tekstą, neužsižaidžia jo interpretacijomis, nenuklysta į viliojantį „televizinį“ parodijavimą. Jau greičiau jie – jeigu reikia su kuo nors lyginti – kuria sodrią šekspyriško pamušalo komediją, ir ponas Ibsenas tam nesipriešina. Manau, netgi savo karste iš piktumo neapsiverčia. Ibseniška amžina kova tarp vyro ir moters išlieka, o dar atsidengia ir iš naujo sublizga moralinė draminė variacija primiršta tema – žmogaus garbė, netuščiai tariamas garbės žodis.

Mažasis teatras dėl šito restauruoto garbės žodžio į savo „Helgelando karžygius“ drąsiai galėtų kviestis mūsų oficialiąją visuomenės grietinėlę – taip, kaip aną sezoną tai padarė Nacionalinio dramos teatro „Visuomenės priešo“ (to paties Ibseno!) kūrėjai. Įvyktų sveikas savistabos seansas.

Režisierius Cicėnas rizikavo savo garbe ir gyvybe jau debiutiniame spektaklyje šitaip įžūliai lošdamas va bank su klasiko pjese. Be to, jo lengvabūdiškame žaidime galima įžiūrėti ir netulžingų mūsų didžiųjų režisierių kūrybos citatų. Trys gležnos likimo siūlą be perstojo neriančios Nornos blyškiais veidais tiksliai atsveria šalia jų putojančias nerangias ir kampuotas herojų aistras. Iš aktorių kol kas tą „siūlą“ stipriausiai traukia Leonardas Pobedonoscevas, Mantas Vaitiekūnas ir Rimantė Valiukaitė.

Premjeriniame spektaklyje (rugsėjo 14 d.) žiūrovinis barometras kažkaip nedrąsiai atsiliepdavo į ne visada dar drąsius aktorinius pliūpsnius – manau, aktoriai turi tvirčiau patikėti režisieriaus jiems pasiūlyta afera ir tuomet Helgelande, kurį kiaurai košia šiaurės vėjai ir krenta sniegas, užsisuktų dar smagesnė vėtra. Iš apsamanojusių Ibseno frazių tikri aktoriai-vikingai gali išspausti daugiau ugnies, daugiau skandinaviško Kruvinojo Eriko laikų faktūros vingių! Ibsenas nepaseno – jis naujesnis už naują lietuvių dramaturgiją!  

Juokai juokais, bet spektaklyje visų iš eilės mitriai naudojamas šaltasis ginklas – tikri kirviai, kalami į staktą taip paprastai, kaip šaukštai pavalgius dedami ant stalo – fiziškai kėlė įtampą ir pasigėrėjimą  (o pikta kritiko akis vis tikėjosi, kad tas kirvis bus įsmeigtas kam nors į kuprą, kaip Nekrošiaus „Makbete“, laimei, nebuvo).  Komiškumo dozė gerai pasūdė ibsenišką tekstą, jis atgijo. Bet jeigu, sakysim, moteriška linija, tų stiprių karžygiškų Dagnės ir Jordis likimai, pagyrūnišką vyriškąją pusę trauktų kaip lygiavertė kito poliaus –­ daugiau tragiško, nei komiško – jėga, tuomet Ibsenas dar labiau atjaunėtų. Juk ne veltui vyrai čia kalba pabrėžtinai silpnais, nudvėsusiais balseliais, o moterys mėgina užkaukti kaip sirenos ir užkariauti pasaulį (deja, nepavyksta).  

Apie spektaklio kuklią scenografiją ir tokius pat kostiumus nieko negaliu pasakyti (gal dėl to, kad viską mačiau iš labai arti, iš antros eilės penkioliktos vietos), bet naujo vardo teatre – Giedriaus Nako –­­­ muzika visad suskambėdavo laiku, valdingai įrėmindama Islandijos karžygius pozuojančiame stop-kadre scenoje ar nematomoje kovoje kažkur jau už kadro.