Kornelijus Platelis. Žmonės su kepurėlėmis

Neseniai, eidamas į darbą, prie namų sutikau žmogų su kepurėle. Jis buvo apžėlęs savaitės senumo barzda ir neramiai žvalgėsi į šalis, stengdamasis susigaudyti jam nepažįstamoje aplinkoje, žodžiu – tipiškas turistas. Pagalvojau, kad, keliaudami į kitas šalis, mes visi instinktyviai stengiamės kiek pakeisti savo tapatybę, prisiderinti prie kažkokio globalaus „kito“ įvaizdžio. Nepaisant skirtingų gamintojų ir išvaizdos, mūsų drabužiai, kepurėlės, veidų išraiškos atrodo tarsi kažkokia taikių pasaulio užkariautojų uniforma. Neseniai ir aš buvau savanoriu įstojęs į šią kariuomenę. Rugpjūčio 1 dieną išsilaipinome Pietų Korėjoje, Incheono oro uoste, ir aš užsimaukšlinau kepurėlę. Tad siūlau skaitytojams savo kelionės užrašus.

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_1_20120926_1160711743.jpg

Užupio Respublika

Apie EXPO Yeosu mieste jau rašiau. Ten praleidome dvi turiningas dienas. Buvo pats korėjiečių atostogų įkarštis, todėl populiariausių paviljonų aplankyti negalėjome – prie jų driekėsi ilgos eilės, kuriose žmonės laukdavo iki kelių valandų. Rugpjūčio 4-ąją su senu pažįstamu korėjiečių rašytoju Hailji (Haildži – toks jo kūrybinis slapyvardis, išvertus būtų „tarnas“) jo automobiliu išvykome iš Yeosu į uostą šalies pietvakariuose Mokpo. Hailji neseniai Korėjoje išleido romaną „Užupio Respublika“. Martynas Šiaučiūnas jį jau yra išvertęs į lietuvių kalbą, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla jį žada išleisti šį rudenį. Romano veiksmas tęsiasi dvi dienas. Jo herojus Halas šaltos maždaug 1994 metų dienos vakarą nusileidžia Vilniaus oro uoste su didžiuliu lagaminu, kuriame jo tėvo pelenai ir kelios Užupio Respublikos relikvijos. Pelenus Halas turi išbarstyti Užupio Respublikoje, kurios ambasadoriumi Han šalyje (han –­ korėjietiškai „šalis“) jo tėvas tarnavo prieš karą, o sovietams užgrobus Lietuvą, nebegalėjo grįžti, vėliau išeivijoje mirė. Halas susiranda taksi, kurį vairuoja angliškai kalbantis universiteto profesorius, taip prisiduriantis prie algos. Paprašytas nuvežti į Užupį, jis ilgai vinguriuoja po apsnigtus Vilniaus priemiesčius nežinia, ar norėdamas „prisukti“ kuo daugiau litų, ar ieškodamas tikrosios Užupio Respublikos. Pagaliau Halas atvežamas į dabartinį Užupį ir apsigyvena viešbutyje. Halas nesupranta lietuviškai, o čia ne visi kalba angliškai ar prancūziškai. Tačiau jis truputį supranta užupietiškai, o ši kalba nuo lietuvių gerokai skiriasi. Halas jaučia, jog čia ne tas jo ieškomas Užupis. Jo vėliava kitokia, jo Prezidento rūmai iš balto marmuro (sutiktieji jam sako, jog mes teturime Trakų pilį iš raudonų plytų), o čia kas –­ žaislinė respublika su Nacionaline diena Balandžio 1-ąją? Tai kiek melancholiškas romanas apie prarastus pasaulius, kurių nebeįmanoma susigrąžinti. Be kita ko, jis žavi prašalaičio tapomais mūsų amžininkų portretais. Hailji svajoja pastatyti kino filmą su garsiais aktoriais. Scenarijų jis jau yra parašęs. Beje, pagal jo scenarijus Korėjoje jau susuktas ne vienas filmas.

Mokpo

Pakeliui į Mokpo
Pakeliui į Mokpo

Pakeliui pirmiausia užsukome į seną Seonamsa šventyklą Chogyesano kalne. Pirmoji šventykla čia buvo pastatyta valdant karaliui Puphuangwangui (514–540), tačiau ne kartą deginta ir griauta. Tai, ką matome dabar, atstatyta XVII amžiuje. Aplink ją būriuojasi dar 19 šventyklų. Jos vienuoliai priklauso budistinėms zen ir Kyo sektoms, kai kurie laikosi tylos įžadų ir nekalba, ypač su užsieniečiais. Šventyklos papėdėje, kaimo restorane, paragavome įvairiausių vegetariškų valgių, užsigerdami korėjietišku ryžių vynu makoli, 6–7 laipsnių stiprumo. Jis labiau panašus į raugintas pasukas, bet neblogai dera su korėjietišku maistu.

Fonetinį-skiemeninį korėjiečių raštą hangul po ilgų tyrinėjimų sukūrė karaliaus ir kalbininko Sejongo suburta lingvistų grupė 1443 metais. Tačiau jis prigijo ne iš karto, pirmieji jį išpopuliarinę literatūros kūriniai atsirado tik XVIII amžiuje. Iki tol korėjiečiai naudojo kinų raštą arba savo kalbos žodžiams užrašyti vartojo kinų hieroglifus kaip fonetinius vienetus. Kinų kilmės žodžius dar ir dabar korėjiečiai kartais rašo jų hieroglifais handža. Pavyzdžiui, net savo eilėraštyje žodį „elegija“ Hailji rašo handža, idant skaitytojas jį teisingai suprastų. Transkribuojant korėjietišką raštą lotyniškais rašmenimis taip pat neišvengiama painiavos. Esama dvie­jų transkribavimo tradicijų – senesnės ir naujesnės. Tas pats Yeosu mano 1999 metais įsigytame žemėlapyje užrašytas „Yosu“. Skyrėsi ir kitų vietovių pavadinimai. Gerai, kad vairuoti teko ne man. Šiame tekste laikausi naujosios, „revizuotos“ tarptautinės vardų transkripcijos, jeigu kas užsinorėtų „pagūglinti“. Lietuviškai čia parašyta „j“ turėtų būti tariama „dž“, „ch“ – kaip „č“, „y“ – kaip „j“. Asmenvardžius nurašiau nuo vizitinių kortelių, kuriomis čia dalijamasi vos susitikus. Manosios pasibaigė dar nepasiekus Seulo, tad Hailji asistentei teko jų prigaminti. Kartais, rašant vardus, skiemenys atskiriami brūkšneliais, kartais – ne. Tad korėjiečių požiūris į transkripciją gana laisvas, mano šiame tekste – taip pat.

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_2_20120926_1779321051.jpg

Mokpo mūsų laukė kadaise prašmatnus, bet jau aptrauktas laiko plėvelės Hailji draugo S. N. Kimo viešbutis. Mus pasitiko pats Kimas ir TV žvaigždė, aktorė ir laidų vedėja Soomi kim iš Seulo su savo filmavimo grupe, tame viešbutyje rengusi kažkokį reportažą. Ji bematant pasišovė paimti iš manęs interviu, bet kadangi nemokėjo angliškai, kažką jai dėstė Hailji, man kvailokai besišypsant kamerai.

Vakarieniavome su miesto „grietinėle“ ir keliais žmonėmis iš Seulo: Soomi kim su jos vyru, garsiu Korėjos dizaineriu Hangchi Parku, vakariene vaišinusiu Mokpo policijos viršininku, Kimu, kažkokiu aukštu laivybos kompanijos pareigūnu ir būreliu jaunimo. Paskui užsukome į kavinę. Ten Soomi kim apspito būrelis paauglių prašydami leisti kartu nusifotografuoti. Ji maloningai sutiko, ir paaugliai paeiliui prie jos sėsdamiesi fotografavo vienas kitą mobiliaisiais telefonais, pirštais rodydami „V“ ženklą. Taip daro ir visi kiti besifotografuojantys korėjiečiai. Paklausiau savo Vergilijaus, kodėl, bet jis nežinojo. Turbūt nežinojo ir jie patys. O gal jie taip pat jautėsi čia ką nors užkariavę? Vėliau užsukome į čia pat beprasidedančią diskoteką mieste vykusio festivalio, kuriam vadovavo miesto vicemeras, proga. Tačiau mūsų nesužavėjo vietinė techno muzika, todėl ten neužtrukome.

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_3_20120926_1058695905.jpg

Chejudo

Rugpjūčio 5 dieną didžiuliu keltu išplaukėme į Chejudo (Čedžiu) salą. Kimas mums net nupirko bilietus su atskira kajute. Paklausiau savo draugo, kodėl. Jis atsakė, jog tai „korėjietiškas stilius“, svetingumo paprotys. Korėjoje draugai sudaro tarsi šeimas, mafijas, pasak Hailji, ir vieni kitais stengiasi pasirūpinti. Hailji susidraugavo su Kimu ir buvo įtrauktas į jo „šeimą“ kažkada visą mėnesį veltui gyvendamas jo viešbutyje ir rašydamas savo pirmąjį romaną. Spėju, tai buvo Kimo parama kultūrai. Galbūt tokį korėjiečių solidarumą suformavo vidinis pasipriešinimas nuo 1910 metų iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos trukusiai japonų okupacijai. Galbūt tuo galima paaiškinti korėjiečių jiems patiems dar gana naują savo vertės pajautimą, jų svetingumą ir išdidumą. Jeigu jūs, užsienietis, pietaudamas restorane mandagiai pabendravote su korėjiečiais prie gretimo staliuko, jie dažniausiai užsinorės jus pavaišinti. Atsisakyti nepatartina, nes galite įžeisti. O apie išdidumą Hailji pasakojo tokią istoriją. Kartą vienas žmogus iš Seulo, nusipirkęs prabangų automobilį, atplaukė keltu į Chejudo. Bevažinėdamas po salą, jis susidūrė su vietinio ūkininko traktoriuku ir šiek tiek apibraižė savo naująjį automobilį. Žmogus išlipo ir ėmė garsiai plūsti ūkininką. Tada šis čiupo kastuvą, sukapojo tą naują automobilį ir čia pat už jį sumokėjo. Prie išdidumo požymių galbūt galima priskirti ir tai, kad Korėjoje dažniausiai atsiskaitoma kreditine kortele ir niekur nepaliekama arbatpinigių – tai gali korėjiečius įžeisti.

Seonamsa šventykla
Seonamsa šventykla

Galbūt korėjiečiai ne visi tokie kaip Hailji, kuris visur jaučiasi kaip namie ir dideliu drovumu nepasižymi. Atvykęs į Yeosu jis pirmiausiai nuvažiavo į Spaudos centrą ir gavo akreditaciją sau ir savo automobiliui. Tačiau viešbučiu iš anksto nepasirūpino. Po mūsų pasirodymo EXPO jis visus pakvietė vakarienės. Kadangi vieninteliame jo skonį atitinkančiame restorane Yeosu vietų nebuvo, teko vykti į Sunchoną už 35 km. Ten mūsų jau laukė provincijos laikraščio redaktorius ir dvi universiteto dėstytojos. Po pietų Hailji dar norėjo parodyti mums naktinį Yeosu, bet mes atsisakėme, nes metas jau buvo vėlyvas. Tik tada jis pradėjo ieškoti nakvynės. Yeosu viešbučiai per patį atostogų sezono įkarštį buvo pilni, tad grįžo į Sunchoną, tačiau ir šio miesto viešbučiuose vietų nebuvo. Tada jis išvažiavo, kur akys veda. Jautėsi pavargęs, todėl užsuko į kelyje pasitaikiusią policijos nuovadą ir pasiprašė nakvynės daboklėje. Budintys policininkai tik apsidžiaugė, kad juos aplankė garsus rašytojas.

Chejudo pakrantė
Chejudo pakrantė

Iki atsidūrėme atviroje jūroje, ilgokai plaukėme tarp salų, kurių Pietų Korėja turi apie 3000. Vienos jų gyvenamos, kitos – ne. Po pusšeštos valandos išsilaipinome Cheju mieste, mūsų automobilis gavo dezinfekuojantį dušą, ir nuvykome į Seulo Dongduko moterų universiteto, kuriame kūrybinį rašymą dėsto Hailji, poilsinę netoli žvejų miestelio Halimo. Chejudo – didoka ovalo formos vulkaninė sala, maždaug 150 kilometrų ilgio ir 50 kilometrų pločio. Tą vakarą pasivaikščiojome jūros pakrante. Atoslūgis demonstravo vulkaninę salos kilmę, apnuoginęs pakrantę iš juodų pemzos gurvuolių. Tyliai švilpdami sukosi vėjo elektros generatoriai. Temstant jūroje sužibo daugybė žiburių. Pasirodo, tai žvejų laiveliai, prožektorių šviesomis į savo tinklus viliojantys žuvis. 6 valandą ryto jie prisišvartuos krantinėje, kur jų laimikį supirks restoranų virėjai ir dieną patieks mums, darbininkams ir dykinėtojams.

Šiuose poilsio namuose nakvojome ant grindų, valgėme – taip pat ant grindų, sėdėdami prie žemo staliuko. Taip pat valgoma ir daugumoje Korėjos restoranų. Teko pamiršti europietiškas lovas, stalus ir kėdes. Šioks toks išbandymas mano nepratusiems sąnariams. Ir dar vienas dalykas, prie kurio reikia įprasti: visur, kur tik sėdima ant grindų – viešbučiuose, restoranuose, šventyklose – įeinant reikia nusiauti batus.

korja_4_20120926_1860944163.jpg

Rugpjūčio 6-ąją nuvykome į pietinę salos pakrantę. Tradiciniai kaimo nameliai vienaukščiai, besigūžiantys už kokio nors kauburio nuo amžinai salą drengiančio vėjo. Vietiniai gyventojai verčiasi žvejyba, žemdirbyste arba dirba paslaugų srityje. Kiekvienas žemės plotelis, kaip ir žemyne, kruopščiai įdirbtas, nuo vėjo aptvertas maždaug metro aukščio (aukštesnę vėjas nuverstų) pemzos luitų tvorele. Visi salos, kaip ir visos šalies keliai, net lauko keliukai asfaltuoti. Hailji bambėjo, kad kelių pritiesta per daug, jie užima daug dirbamos žemės, o eismas juose menkas. Nuošalesnėse vietose žemdirbiai tiesiog ant kelio džiovino savo derlių, užimdami pusę važiuojamosios dalies.

Jungmoono kurorte aplankėme botanikos sodą, išsimaudėme jūroje. Bangos buvo didelės, akimirksniu išvertė iš kojų ir į glaudžių kišenes prinešė smulkaus žvyro. Maudytis lyg ir buvo draudžiama, bet ties iš jūros pusės aptverto paplūdimio riba vandenyje budėjo gelbėtojai. Paplūdimys nemokamas, bet už persirengimo kambarį su dušu truputį mokėti reikia. Apskritai Korėjoje mokėti tenka už viską – greitkelius, parkus, stovėjimo aikšteles, muziejus, įėjimą į šventyklas. Po tokios nesvetingos Pietų jūros išsimaudėme prašmatnaus viešbučio, esančio pačiame piečiausiame salos taške, pirtyje. Pirtys Korėjoje – tai dar vienas nacionalinės kultūros elementas, be jų korėjiečiai savo gyvenimo neįsivaizduoja. Jos viena nuo kitos skiriasi, bet dažniausiai turi sauso ir drėgno garo kabinas, šilto ir šalto vandens vonias, masažo kambarius. Po pirties nuvažiavome į aukščiausią salos kalną Halą, kiek įmanydami aukščiau. Tačiau salos vaizdais nuo jo pasigėrėti neteko – kalnas buvo apaugęs tankiu mišku. Užuot kopę aukštyn pėsti, susėdome lauko kavinėje. Hailji užsakė tradicinį korėjietišką blyną su krevetėmis ir daržovėmis ir makoli. Blyno paknebenome tik truputį, nes netrukus turėjome pietauti Jungmoone su poetu, buvusiu Cheju universiteto dėstytoju Joon Suksanu ir jauna vaikų rašytoja. Aplink mus netruko susirinkti pulkelis varnų, panašių į mūsų kovarnius, tik mažesnių. Jie mikliai gaudė mūsų mėtomus blyno gabalus ore ir įsakmiai reikalavo dar.

Halimo sodas
Halimo sodas

Vakarienei valgėme daugiausia žalią žuvį užsigerdami korėjietiška ryžių degtine soju (sodžiu), 19 laipsnių stiprumo, dėdamiesi padaže pamirkytus žuvies gabalėlius ant žalių daržovių lapų. Susikalbėti buvo sunku, tad beliko sakyti: kampe. Pastebėjau, kad korėjiečių anglų kalba nuo mūsiškės gerokai skiriasi, tad neretai vienas kitą suprasdavome kitaip. Korėjiečiai valgo viską, ką tik pateikia jūra – žuvis, kalmarus, krabus, visus kriauklėse ir geldelėse gyvenančius gyvius, jūržoles, mažytes žuvytes ir į vabalus panašius krabukus, net gyvus mažus aštuonkojus (laimei, buvo ne jų sezonas), kurie atsidūrę burnoje akimirksniu išpučia valgytojo žandus.

Syung Gongo šventyklėlė
Syung Gongo šventyklėlė

Rugpjūčio 7 dieną pirmiausia aplankėme botanikos ir zoologijos sodą Halime. Korėjos sodai panašesni į kiniškus nei japoniškus ir dažniau būna ne prie šventyklų, o atskirai. Halimo sodą dykvietėje nuo 1971-ųjų per 30 metų sukūrė privatus asmuo, vardu Bong-kyu Songas, tikėdamasis paskatinti saloje turizmą. Sode yra dvi natūralios karstinės olos, daug egzotiškų augalų, įspūdingų bonsai medžių, atskiros paukščių, žuvų ir gėlių sekcijos. Po to salos viduryje susiradome dar vieną nuostabų parką, pavadintą „Sudvasintu sodu“. Jį dykvietėje per 50 metų taip pat sukūrė žmogus, vardu Bum-young Sungas. Šio sodo bonsai dar rafinuotesni, kai kuriems po 200 ir 300 metų. Pats sodas labiausiai išdailintas iš visų, kuriuos teko matyti. Šeimininkas didžiuojasi tuo, kad jame yra lankęsi Kinijos vadovai Jiang Zeminas ir Hu Jintao, kiti įžymūs veikėjai.

Pasigrožėję sodais, nuvykome į Budos šventyklą vakariniame salos gale, į kurią teko ilgokai kopti laiptais 32 laipsnių karštyje, nes aukštai kalno šlaite buvo sena granitinė Budos skulptūra. Atsidėkodamas Budai, kad nenuslopau, uždegiau smilkalą. Paskui aplankėme dar vieną didelę Budos šventyklą, kurioje Hailji mėnesį gyveno ir rašė, kai jai vadovavo jo draugas vienuolis Syung Gongas. Pavakarieniavome restorane šalia Hailji draugės arbatinės, netoli Jungmoono. Aštrus kiaulienos troškinys su tradiciniais priedais dedamas ant lapo kartu su česnako ir aštrios paprikos gabalėliu. Pakeliui į namus nusipirkome butelį korėjietiško „Cabernet Sauvignon“ – neblogas, bet kažkaip šiame kontekste netiko.

B. d.

 b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_5_20120926_2098818630.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_6_20120926_1348339767.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_7_20120926_1623597643.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_8_20120926_1963840729.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_9_20120926_1754207506.jpg

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_10_20120926_1311482110.jpg

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_11_20120926_1328114214.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_12_20120926_1095716690.jpg

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_13_20120926_1759120928.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_14_20120926_1016567194.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_15_20120926_1572816245.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_16_20120926_1205567358.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_17_20120926_1457459989.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_18_20120926_1845751095.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_19_20120926_1806940428.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_20_20120926_1451775777.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_21_20120926_1679232411.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_22_20120926_1751640732.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_23_20120926_2043875279.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_24_20120926_1064881704.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_25_20120926_2009993161.jpg

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_26_20120926_1543316250.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_27_20120926_1475568637.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_28_20120926_2047907760.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_29_20120926_1827888850.jpg

b_600_448_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_30_20120926_1275945766.jpg

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_31_20120926_1702728085.jpg

b_600_804_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_plius_koreja_korja_32_20120926_1052656600.jpg

Komentarai  

 
-1 #5 cc- Ivs 2012-09-28 10:46
Patikėčiau, jei būtų notaro patvirtintas originalas. Gali būti paddėlka.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #4 cc- Ivs 2012-09-28 10:34
tik pasas arba identifikavimo kortelė yra daug maž patikimas dokumentas, bet ir tai ne 100%, yra gudručių sugebančių net dolerius padirbinėti. Žmogaus genijui ribų nėra,nieko nėra neįmanomo.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #3 cc- Ivs 2012-09-28 10:30
Ar esi tuo garantuota?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #2 ivs 2012-09-28 08:36
uztat keturioliktoj nuotraukoj platelis yra aiskiai tas, kuris su kepurele.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #1 cc 2012-09-28 08:23
Kelionės kažkiek vargina, bet įspūdžių parsivežama ne vienas čemodanas. Pasinaudojau galimybe į vieną iš jų įkišti smalsią akį. Patiko. Turiu tik vieną pastabą- kai kuriose nuotraukose pasigedau paaiškinimų. Pavyzdžiui- penktoje nuotraukoje nuo viršaus visiškai neaišku kuris yra Platelis, tuo labiau, kad be kepurėlės.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_254_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-21_nr._3394_2012-09-21_nr._3394_virselis.jpg

2012-09-21 nr. 3394

„Galvos“ (0)
Viršeliai


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai