Gerdos Venčkauskaitės komikso „Gertrūda“ viršelis ir fragmentas
Gerdos Venčkauskaitės komikso „Gertrūda“ viršelis ir fragmentas

Vilnius vis dar alksta povasarinės kultūros ir veiksmo. Iš rugsėjo pradžioje vykusio „Vilnius Music Week“ lauko scenų 14–16 dienomis smalsieji kėlėsi į uždaras Vilniaus knygų festivalio erdves. O šios buvo išties sausakimšos (pirmą kartą teko matyti minią, netilpusią į skaitymus knygyne „Mint Vinetu“ ir pusantros valandos ramiai sau klausiusią pro langą, o tuo labiau kitą dieną girdėti apmaudžius atsiliepimus tų, kurie nedalyvavo renginyje, mat netilpo ir prie lango).

Rugsėjo 14-ąją daugeliui nepavyko įsibrukti ir į nedidelę Modernaus meno centro būstinę Literatų gatvėje, kurioje pristatytas vienas iš festivalio renginių –­ lietuviškų komiksų paroda „MickeyMaus“. Atėjus trečią kartą (mat atidarymo metu daugių daugiausia sugebėjau prasibrauti iki salės vidurio pasisveikinti su pažįstamais ir paragauti peliškai parodai būtino sūrio, o antrasis bandymas užeiti kiek vėliau baigėsi panašia nesėkme –­ pa­ro­da tądien nebeveikė), paaiškėjo –­ sustoti bus kur.

Paroda be didelių įžangų, aprašų ir abstrakčių kontekstų, kuriais užsižaidžia dažnas parodų kuratorius, trokštantis supažindinti lankytoją su mažiau žinomu reiškiniu. Aprašas, o veikiau parodos tiks­las, „užkoduotas“ pačiame pavadinime –­ užmojis sujungti dvi lietuviškame komiksų lauke silpniau ar stipriau veikiančias tradicijas (Mickey atitinka Walto Disney’aus komiksų seriją vaikams „Mickey Mouse“, o „Maus“ yra neseniai Lietuvoje pasirodęs garsusis grafinis romanas). Tiesa, konteksto vis dėlto būtų galima tikėtis šalia kitų autorių darbų, mat „balionėlyje“ (kuriame komiksuose dažniausiai atsiranda pieštinių veikėjų žodžiai) aptinkami tik jų vardai ir pavardės. O piešėjų būta net penkiolikos: vieni piešė tušu, kitiems pasirodė artimesnė kompiuterinė grafika, naudoti neįprasčiausi paviršiai ir stiliai, darbai gulė ir į tris minimalistinius kvadratėlius, ir į keliasdešimt puslapių, susegtų į knygutę.
Kodėl penkiolika? Ir ką čia veikia „Kitokia grafika“? Ogi tai jie, lietuviškų komiksų ambasadoriai, padėjo parodos organizatoriams (Miglei Anušauskaitei, Miglei Survilaitei ir Vytautui Butkui) susirasti autorius ir konsultavo atrenkant darbus. Paklausti, ar buvo sunku nuspręsti, kuriuos komiksus eksponuoti, vienbalsiai nutarė pirmenybę teikę kuo įvairesnės technikos ir stiliaus darbams.

Viskas prasideda nuo palangės, ant kurios paskleisti dviejų autorių darbai. Gintaro Jociaus dvikalbis dvipusis „Grun­wald 1410–2010 / Žalgiris 1410–2010“ ir grafinis pasakojimas „Gintaro kelias“ parodoje atstovauja šioje srityje ilgokai išsilaikiusiems komiksininkams ir pristato istorinę grafinio pasakojimo tradiciją, formuojamą jau kelis dešimtmečius. Šalia nugulusi Gerdos Venčkauskaitės pirmoji pieštinė knygutė „Gertrūda“, pasakojanti liūdnai komišką istoriją, turi jau du skyrius ir pretenduoja tapti išties įdomiu grafiniu romanu.
b_1600_1168_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-21_nr._3394_32_ir_33.jpgVisa kita kabinama ant trijų sienų – dvi sudaro ilgalaikę nekilnojamą ekspoziciją, o trečia, pavadinta „Vargo pelės“ ir prispausta pelėkautais, pristato prieš pat pa­rodą ir kiek anksčiau surengtų komiksų kūrybinių dirbtuvių bandymus, kurie, pasak organizatorių, visą savaitę bus keičiami. Viename iš laikinosios sienos komiksų klausiama: „Kur Miglė?“ (t. y. Miglė Anušauskaitė). Mat parodos organizatorę atidaryme buvo galima „išvysti“ tik eksponuojamų nebenaujų darbų pavidalu. O šie, sukabinti greta Shaltmiros savitos grafikos pasakojimų apie vaginas ir užsiėmimus, kurie vis neišvengiamai baigiasi plyštančia galva rytais, dažnam mėgėjui leido įsitikinti kažką apie komiksus jau žinant ar nutuokiant.

Vieni įdomiausių pasirodė rečiausiai platesniame kontekste matomi spalvoti pieštiniai pasakojimai, dažnai tiesiog priartėję prie iliustruotų pasakojimų ar pasakojimų vaizdais. Iš tokių minėtina Gitos Balžekaitės pasakiška istorija „Žuvų žmogus“ apie paslaptingą žmogaus buvojimą vandenų pasaulyje ir Annos Pavlovos kelių kadruočių stilistika tapyta judanti figūra, iš pirmo žvilgsnio priminusi žymiąją A. Sutkaus darytą palinkusio Sartre’o fotografiją Nidoje.

Nemaža duoklė atiduota trumpiems, šmaikštiems ir dažniausiai spalvotiems internetiniams komiksams. Pavyzdžiui, Lukos Vaitkevičienės komiksas „Kartą Australijoje“ pasakoja smagų nutikimą apie tai, kaip norint nustebinti mylimąją sugriauta kiškių populiacija. Paro­doje galima rasti nemažai tokių smagių grafinių gyvenimiškų istorijų kaip psichoterapeuto nuotykiai (aut. Henry’s Kuzmickas) ar visiems pažįstamas avių skaičiavimas, kai bandant užmigti svarstoma, ką gulėdami lovoje turėtų skaičiuoti – avis ar tvoras („Nemiga“, aut. Simonas Juslas).

Komiksų galimybių ribas išmaniai trijų darbų ciklu praplėtė Monika Vaicenavičienė ir Agnė Ulytė, savuosius grafinius tekstus įrašiusios ant panaudotų viešojo transporto bilietėlių, plastikinių batono žiedelių, kuriuose tarp galiojimo datos įsiterpia dialogu pasakojama istorija, ir etikečių pakuočių, išsamiai pristatančių produkto sudėtį. Šios „Perdirbtos dainos“, tiesa, kuo puikiausiai atitinka koliažo kategoriją, o kartu įsirašo į platų intermedialių darbų lauką, tačiau nenutolsta nuo rengėjų noro apimti kuo daugiau ir įvairių darbų.

Ši paroda galėjo tapti knyga, padėta ant Vilniaus knygų festivalio prekystalio. Galėjo tapti keistokais iš gabalėlių sudurstytais tapetais, nes padoriai eksponuoti darbus, atspausdintus ant paprasčiausio popieriaus, nėra taip lengva (tuo galėjo įsitikinti ne vienas, visai neseniai apsilankęs Pamėnkalnio galerijoje). O geriausiai būtų atrodžiusi internetinėje erdvėje, į kurią būtų sutilpę visi norėti parodyti darbai (nes, pavyzdžiui, tikrai įdomiam ir ne kiekvienam prieinamam internetiniam komiksui projektuoti nebeužteko sienų). Bet atsiliepimai, įrašyti svečių knygoje, rodo, jog buvo verta užsukti. Gal ir dėl to, kad ne kasdien pasitaiko galimybė pa­rodoje būti sutiktam pačių jos rengėjų, mielai besidalijančių komiksų istorijomis.

P. S. Sako, kad paroda bus eksponuojama iki rugsėjo 23 dienos. Sako, dar yra sūrio.