Sinajaus_dykuma_Egiptas.jpg

Turbūt tobuliausias žaislas – tai liudija vaikystė – smėlis. Ir, matyt, todėl, kad paslankus, nepretenzingas, laidus, (iš)byrantis pro pirštus – tuomet lieki tuščias, „be jokio daikto“, kupinas Nieko. O tai žaismės stuburas, esmė, siela: viskas lyg ir įvykę, bet esi tuščias, it musę kandęs, bet sotus ir išganytas, nieko neįgijęs, prie ko galėtum prisirišti ir kankintis. Tai galioja, kai smėlis – smėlio dėžėje, įrėmintas it paveikslas, t. y. apibrėžtoje erdvėje, tik tuomet gali gimti mikrokosmas. Vaiko ar suaugėlio mikrokosmas. Kita vertus, smėlis dykumoje kelia siaubą, mirties, tuštumos baimę, ilgesį, beviltiškumą, bet tik ne džiugesį ir nuostabą. Bekraščiame smėlio poligone (tarkim, Ruklos ar Gaižiūnų, kuriuos puikiai pamenu iš vaikystės grybavimų) žaisti nesinori, slegia – ten įmanu tik sprogdinti. Ką jau kalbėti apie Nerijos kadais užpustytus kaimus ar Kobo Abė keliaujantį smėlį... Tai jau stichija. Visad svarbus kontekstas.

Smėlis man – tyla, kai jis grakščiai, nė necypteldamas, kamuojasi smėlio laikrodžio pil(tu)vuose, stiklo gaubtuose, it kokia Sylvia Plath, grabuose, vaidindamas (mūsų galvose) laiką. Ne veltui Dante's Pragaras piltuvo, perlaužto smėlio laikrodžio formos, jei norit – krūties, iš kurios srūva visokiausia gyvastis...

Johnas Cage'as – tylos, garso mėsinėtojas, fortepijonų skerdikas, kuriam rugsėjo 5 dieną būtų sukakusi visa šimtinė – žaislus išmanė puikiai. Kaip ir visi fluxistai, Fluxus judėjimo, kuriam šį rugsėjį stukteli pusšimtis, adeptai ir avatarai nuo Jurgio Mačiūno iki Yoko Ono... Savo vyksmais ir buvimu, kuris dažnai prilygo besisukančio vilkelio šokiui, fluxistai grąžino(a), primena mums žaislų prigimtį, grąžino jiems pirmykštį pavidalą, juos reabilitavo, nes, žinia, žmogus, neva bręsdamas ir tobulėdamas, smėlio dėžės smėlį greitai keičia į „rimtesnius" žaislus: arklius, diplomus, pinigus, paveikslus auksiniais rėmais, mergas, bernus, vibratorius ir kitas žemsiurbes...

Fluxai daiktu, kaip žaislu, naudojosi instinktyviai, spyrė žaislą pasidaryti pačiam... Pasaulis yra žaislas, kosminio girto šūdvabalio suvoliotas mėšlo kamuolėlis, besisukantis aplink savo ašį (nors nemačiau, gal ir nesisuka). Žaislu tampa viskas: vinis, smėlis, smala, mėsmalė, iškritęs dantis, vabalas, raidė, geležėlė... Ir tokiais žaislais bežaisdamas, netrokšdamas nei atpildo, nei pergalės, gali apmauti mirtį, gerti alų, likerį, šampūną ar kokakolą (koks skirtumas) su mirusiaisiais, su Popiežium, Dalai Lama, Reiganu ar šv. Pranciškum, akis į akį susitikti su Dievu ir drąsiai pareikšti, kad jo nėra... Ir abiem juoktis. Tik juokas mūsų burnas girdo.

Dabar plūstantys kinų bei panašių „ne kinų" gaminami, dažniausiai dvikartiniai, žaislai varo siaubą (beje, būtų puikus vyksmas – juos ir kitus vienkartinius prietaisus nešti ir versti prie made in China ambasados); jų, žudikų su batareikom, pilni visų namai. Žaislų kapinės, žaislų diktatas, žaislų lavonynas... Šie neturi nieko bendra su, tarkim, J. Mačiūno sukonstruota šypsenos mašina...

Paatvirausiu, man geriausias žaislas – vilkelis. Na, ir vaikystėje (tuomet buvo žiema, namiškiai pjovė malkas, sėdėjau namuos šiltai prie krosnies) tėvo, kuris visas apšerkšnijęs ir aplipęs pjuvenų auksu sunkiais kerziniais įžengė kambarin, atneštos pripjautos beržinės ripkos.

Pasaulis nėra sutvertas tylai, kurios bergždžiai ieškojo J. Cage'as sandariai izoliuotame kambaryje, jis – veikiau tylos priešybė – sklidinas šnaresių, girgždesių, trinties, bruzdėjimų, t. y. neramybės. Ramūs tik... priėdę vilkai ir kokie kandidatai į seimą. O perfrazuodamas kinų patarlę, galiu tik pasakyti, jog ilgai klausant tylos, anksčiau ar vėliau vis vien pasigirs kokio pjaunamo gyvio riksmas... Kad ir šį savaitgalį, stovint sodybos kieme naktį ir žiūrint į Paukščių Tako botagą, tą tylos plėvę staiga drykstelėjo, matyt, pelėdos (?) pjaunamo gyvio klaikas... O kartą malkinėje, tyloje rinkdamas žieves prakuroms, nejuokais išgirdau plakant savo širdį. Mane apėmė siaubas. Tyla, greičiau jos iliuzija, varo siaubą. Už tylos yra kiti garsai.

O minėtos sukaktys, jubiliejai – aišku, juokingi ir apgailėtini patys savaime... Tam pačiam J. Cage'ui ir fluxams, nusispjaut tos datos ir sukaktys. Juos dabar jau sėkmingai privatizavo įvairaus šerio akademijos, akademikai, ministerininkai, fondininkai, muziejininkai... Pastariesiems ir reikalingi jubiliejai. Ir tai ne likimo ironija, turint omenyje, jog patys fluxai priešinosi bet kokioms institucijoms ir oficiozui. Tai dėsnis, nieko keista, visa Vakarų civilizacija yra „muziejinė", t. y. linkusi garbinti atliekas, savo mėšlą, prisirišti prie istorijos fantomo, iš kurio, nors kažkuris vis ragino (matyt, juokaudamas) mokytis, niekas niekada nesimokė.

Na, už 5 mln. JAV dolerių Vilniaus savivaldybės įsigyta visa J. Mačiūno kolekcija – 2600 eksponatų, yra beverčių, jau baigusių savo žaidimą, nebežaislų krūva, o pats pirkimo aktas virto dar viena puikia fluxistine akcija.

Kultūra yra vyksmas, uodegos vizginimas, judesys, žaislo judesys, žaibo kirtis, pustomas, žarstomas smėlis, o ne skaičiai, monumentai, ar kokios praeities ar laikmečio dvasios ir dvasnos.

O posakis apie seną, jau pavargusį žmogelį „jam jau smėlis byra" (nors ir kaip būtų juokinga) man kažkodėl neturi jokios neigiamos, pašiepiančios prasmės, tai tik liudijimas, kad apsisukus ratui šis grįžta į tą pačią vaikystės smėlio dėžę, virsta tuo smėliu, kurį žarstys jau kiti, vėl pustys vėjas.