„Gupelė“. Simo Sirutavičiaus nuotrauka iš Jaunimo teatro archyvo
„Gupelė“. Simo Sirutavičiaus nuotrauka iš Jaunimo teatro archyvo

Jaunimo teatro spektaklio „Gupelė“ plakate nupiešta moters pėda, kurios nykštys daug trumpesnis nei kiti kojos pirštai. Turbūt dailininkas, kaip ir aš, prisiminė seną prietarą – kas tavo šeimoje bus galva – vyras ar žmona? Tamaros nykštys patologiškai nutrumpėjęs, taigi ir spektaklyje ji pasirodo kaip tam tikras klinikinis atvejis – guita ir beviltiškai vyro užguita moteris. Panašių personažų gal ieškoti prieštvaninėje literatūroje?.. Tačiau kai spektaklio eigoje imi tai daryti (o eiga lėta lėta lėta), reikiamus atramos objektus nesunkiai aptinki kur kas arčiau. Tamara ne tokia jau seniena, tokią moterį surasite ne tik pas kokį nors Ostrovskį, jos bruožų (gailių ir drauge atgrasių) turėjo net, pavyzdžiui, Fellinio Kabirija ar Čechovo Širdelė (Душечка). Tiesą sakant, į ją panašių gùpelių (nebrangių akvariumo žuvyčių, bukai baksnojančių stiklo sienas), kaip sakoma, apsidairę rasime ir šiandien. Dieną gyvenančių gražiame interjere, o vakare – tiesiogine ar perkeltine prasme – gaunančių į kaktą nuo grįžusio vyro maitintojo. Išeinant pro teatro duris, kaip dažnai atsitinka, pasisekė nuklausyti atsitiktinę statistinę frazę: „...juk tokia yra moterų problema. Vyrai net nesupras, apie ką čia.“

Vis dėlto būtent vyras „išskrodė“ tą gupelės problemą. Žiauriai, lėtomis, tyliomis ir visaip užvualiuotomis scenomis. Dramaturgo Vasilijaus Sigariovo (g. 1977) kūryba dabar griebiama ne tik Rusijos, bet ir užsienio teatrų. Per populiarią naktinę rusų televizijos laidą „Uždaras seansas“, kurioje buvo atvirai aptariamas Sigariovo –­ jau ir kino režisieriaus – filmas „Gyventi“ (2012), tokios rūšies kinui apibūdinti vietoj ankstesnio termino černucha buvo panaudotas naujas – serucha. Tos nykios pilkybės (blogąja prasme) yra ir „Gupelėje“: autorius deklaratyvus, nesubtilus, vieną po kito neatidėliotinus klausimus sustumiantis į šiukšlyno krūvą ir pats bejėgiškai pasišalinantis. Tačiau jo netašytas, antičechoviškas stilius visgi duoda peno žiūrovo smegenims, duoda ir plačią erdvę pasireikšti pjesės įkūnytojams –­ režisieriui ir aktoriams.

Režisierius Arvydas Lebeliūnas savo ruožtu visą kūrybinę erdvę perleidžia aktoriams. Nurodymai jiems (taip pat ir scenos dailininkams), regis, visai minimalūs, režisierius dirba šalia scenos tik kaip kuklus sustyguotojas. Kita vertus, esame jau taip pasiilgę stipraus aktorinio teatro, taip persisotinę režisierių vaidybos, jų „nelaikymo“ ligos, kad tokį santūrumą priimame su dėkingumu. Tuo labiau –­ kai pagrindinį vaidmenį atlieka Aldona Bendoriūtė.

Jos Tamara su raudona taškuota Dievo karvytės suknele per dramaturgo malonę į scenos akvariumą įmesta be jokių skrupulų, tokia kaip stovi – be motyvuotos priešistorės, jau kaip tam tikros diagnozės pavyzdys, josios „aš“ yra neišsivystęs, augalo ar žuvies stadijoje, iki pat finalo ji tik kaip vijoklis linksta į vieno ar kito atraminio vyro pusę. Tačiau besmegenė somnambulė dviejų labai skirtingų vyrų fone demonstruoja tokius reliktinių jausmų viražus, kurie ir tuos vyrukus  „užneša“. Bendoriūtės herojė (galima prisiminti Tamarai, pasirodo, irgi giminingas, Bendoriūtės anksčiau suvaidintas Mašą „Trijose seseryse“, Margaritą „Meistre ir Margaritoje“) yra silpnavalė, beatodairiška moteris, atsidavusi ir mylinti be išlygų, ir todėl – sunaikinta. Tiek čia tos „mažosios“ tragedijos, kuri pjesėje vos apčiuopta ir spektaklyje atsiverianti tik aktorės dėka. Bendoriūtė sugeba užtikrintai, kaip reta kita aktorė, balansuoti ant jausmų ir proto susidūrimo ribos, o tai yra vienas iš svarbiausių teatro realybės stulpų. (Jaunimo teatrui norisi palinkėti daugiau šios aktorės talentą išnaudojančių, benefisinių jos spektaklių.)  

Šiltą meilužį ir šaltą teroristą vyrą vaidina Giedrius Arbačiauskas ir Aleksas Kazanavičius. Abudu parinkti pagal savo tipažus, abudu stropiai juose muistosi. Kol kas vaidmenys salės džiaugsmui tik komiški, bet galėtų subręsti ir iki ne tokių rėksmingų, dramatiškesnių, siūlančių partnerei Bendoriūtei kietesnę atramą. Malonu buvo išgirsti „už kadro“ žuvytės gupelės balsu prabilusį didįjį animatorių Kostą Smoriginą, nors idėja su žuvyte televizoriuje-Tamara-autorium pasakotoju ir nelabai logiškai sugulė į vieną liniją.  

Jaunimo teatras būtent jaunųjų kritikų praėjusį sezoną buvo tarkuojamas dėl „tuštumos scenoje“. Bet juk griežtu žvilgsniu skrodžiant, tos tuštumos neišvengia ir kitos sostinės scenos – ypač mažosios... Jaunimo teatro nevalia taip lengvai nurašyti ir dėl kadaise mūsų gyvybę realiai stimuliavusios jo istorijos, ir dėl jo įkvepiančio vardo. Dabar tas revoliucinis jaunimietiškas kodas nusizulinęs, teatras tapęs lyg ir tokia repertuarine universaline parduotuve „visai šeimai“ –­ antra vertus, kokie esame, toks ir mūsų teatras. Vis dėlto esu tikra, jaunimiečiams reikia tik vienos kitos kibirkšties, vieno uždegančio spektaklio, ir ešelonas vėl atsiplėš nuo žemės.

Lapkričio mėn. laukia premjera – Chucko Palahniuko „Kovos klubą“ stato Vidas Bareikis.