Kornelijus Platelis. Žmonės su kepurėlėmis (2)

Pabaiga. Pradžia 34 numeryje

Hadongas

b_200_255_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-28_nr._3395_Paliekant_Mokpo.JPGRugpjūčio 8 dieną palikome salą. Atgal plaukėme jau trečiąja klase, nes bilietus teko pirktis patiems. Tačiau ir trečioji klasė gana patogi. Denyje gali grožėtis vaizdais, sėdėti viduje, o užsinorėjęs pamiegoti gali tai daryti bendroje patalpoje ant tatamio grindų. Po pusketvirtos valandos išsilaipinome Wando saloje, kuri su žemynu buvo sujungta tiltu, ir patraukėme Hadongo link. Pietavome mažame pakelės miestelyje, restorane, kurį Hailji užsakė telefonu ir kurio pavadinimas išvertus skambėtų „Kaimo garbė“. Mus pasodino tuščiame kambarėlyje ant grindų. Neklausė, ko pageidautume, tiesiog dvi moterys atnešė žemą stalą, nukrautą valgiais. Ne kartą bandžiau iškvosti Hailji, kodėl, matydami mus esant dviese, visada valgio patiekia keturiems. Juo labiau kad ištuštinus vieno kokio nors lydinčiojo patiekalo dubenėlį, šis nemokamai pakeičiamas kitu. „Korėjietiškas stilius“, – toks jo atsakymas į visus panašius klausimus. Šiaip korėjiečiai valgo ne tik žuvį, jie neniekina kiaulienos, jautienos, vištienos, kalakutienos. Valgo ir šunieną, už ką dažnai būna kritikuojami, bet nevalgo varlių, kas jiems, bent jau mano Vergilijui, teikia progą pakritikuoti kitus. Paprastas korėjiečių maistas aštrus, bet ne per daug, bent jau man. Jis nebūna brangus, brangūs tik importuoti produktai. Pavyzdžiui, puodelis korėjiečių mėgstamos geros kavos kainuoja apie 6 JAV dolerius, o geroje kavinėje jos kaina gali siekti ir 15. O pavakarieniauti normaliame korėjietiškame restorane galima ir už 10 JAV dolerių. Esama valgyklų, kur už 8 dolerius gali valgyti, kiek telpa.


Pietus dviems
Pietus dviems

Rašytojų kūrybos namų Pyungsario kaime, netoli Hadongo, direktorius Choi Young-Ukas sutiko mus su žalia arbata terasoje, paskui pakvietė vakarienės į kaimo restoraną ir dar pusryčių į Hadongą. Hailji matė jį pirmą kartą, bet mes nemokėjome nei už maistą, nei už nakvynę –­ korėjietiškas stilius. Choi džiaugėsi, kad šiuos kūrybos namus aplankė Hailji, o šis prasitarė, kad ateityje negalės atsakyti paslaugos Choi, jeigu šiam prireiks. O Choi jau buvo pradėjęs jį kalbinti padirbėti kažkokio romanų konkurso vertinimo komisijoje. Kaimas be galo įdomus. Rašytoja Park Kyung Ri, jaunystėje atvykusi čia paviešėti pas draugę, vėliau parašė dvidešimties tomų romaną-epopėją, kurios veiksmas vyksta Pyungsaryje. Epopėja išversta į anglų ir vokiečių kalbas. Tą rašytoją Hailji pažinojo, bendravo su ja, bet jau keleri metai, kaip jos nebėra. Tiek jis, tiek, suprantama, Choi yra skaitę tą epopėją, bet abu prisipažino ja nesižavintys. Kaimas įsikūręs kalno šlaite, aplink nėra dirbamos žemės, todėl apie 1980-uosius jis ištuštėjo, žmonės išvažinėjo į miestus. Choi pavyko įtikinti Hadongo savivaldybę įsteigti kaime Park Kyung Ri memorialinį muziejų, rašytojų kūrybos rezidenciją ir atstatyti visą kaimą pagal rašytojos romaną. Tai ir buvo padaryta. Dabar čia knibžda turistų, į kaimą sugrįžo juos aptarnaujantys žmonės. Jie lanko muziejų, etnografines sodybas, panašias į Rumšiškių, veržiasi į vietos gyventojų namus. „Dar viena Užupio Respublika“, – apibendrino Hailji.  

Jinju

Rugpjūčio 9 d. pasižvalgėme po kaimą, papusryčiavome su Choi Hadongo kultūros centro restorane ir patraukėme Jinju (Džindžiu) link. Pirmiausia aplankėme tvirtovę, menančią XVI a. kovas su japonais. Tvirtovėje aptikome koplytėlę, skirtą korėjietei šokėjai, vieno pokylio metu linksminusiai japonų karo vadus. Ji šoko apsimausčiusi pirštus žiedais ir nutaikiusi progą stvėrė svarbiausią japonų generolą ir griuvo su juo nuo uolos į upę. Žiedai ant sunertų pirštų neleidę generolui išsilaisvinti, tad abu nuskendo. Nepaisant ilgus amžius trukusių karų su japonais ir okupacijų, nepastebėjau, kad korėjiečiai kaip nors ypatingai jų nekęstų. Gal todėl, kad nuo paskutinės okupacijos prabėgo šiek tiek laiko, gal todėl, kad jos metu japonai sukūrė Korėjos ekonomikos pagrindus, gal todėl, kad korėjiečių kalba gimininga japonų ir mongolų kalboms. Šalyje nemažai kovas mininčių paminklų, tačiau daug ir japonų turistų.

Kūrybos namai Pyungsaryje
Kūrybos namai Pyungsaryje

Tada nuvykome į Hailji draugo budistų vienuolio arbatos ceremonijos mokymo centrą. Ten turėjome jo valandėlę palaukti. Hailji išvirė žalios arbatos, o po to atėjusi mergina – juodos. Nespėjus jos išgerti, atvyko vienuoliai Syung Gongas ir jo mokinys DoMoonas – tai jų vienuoliški vardai. Hailji rituališkai su jais pasisveikino: nusilenkiama, suglaudus delnus, klaupiamasi ant grindų, kakta paliečiamos grindys, delnai – į viršų, ir taip tris kartus. Šiaip jau ne itin religija besidomintis Hailji vėliau man paaiškino, jog čia tokia tradicija, net tėvas šitaip sveikinasi su sūnumi, jeigu šis vienuolis. Apskritai korėjiečiai tradicijų kruopščiai laikosi. Hailji tvirtina, kad Korėja – vienintelė šalis, kurioje tebesilaikoma Konfucijaus etikos –­ sveikinamasi, kalbama, elgiamasi prie stalo priklausomai nuo žmonių, su kuriais tu bendrauji, rango, amžiaus, visuomeninės padėties. Pavyzdžiui, studentas pietaudamas su dėstytoju dar ir dabar kartais nusisuka iš savo pialos gerdamas makoli.

Dabar jau Syung Gongas išvirė arbatos, peiliu atpjovęs arbatžolių nuo kieto gniutulo. Tai nebuvo ritualinė ceremonija, tiesiog arbatos plikymas ir gėrimas, tačiau viskas vyko pagal tas pačias procedūras: užverdamas vanduo, arbatžolės dedamos į mažą molinį arbatinuką, užpilamos vandeniu, kuris tuojau pat išpilamas. Tada arbatžolės užpilamos vėl ir po kokios minutės arbatinuko turinys pilamas į specialų indą, iš kurio jau pilstomas į mažytes pialas. Taip kartojama keletą kartų su tomis pačiomis arbatžolėmis. Pietums gretimame kambaryje valgėme iš restorano pirmame aukšte atneštus patiekalus. DoMoonas pasakė, jog atrodome šiek tiek pavargę, todėl mums atliko akupresūrą ir pakvietė atvykti pas jį kitą dieną dar vienam seansui. Poveikis neįtikėtinas. Tačiau Hailji į tai žvelgė be entuziazmo. Jis neneigė, jog DoMoonas už jį išmano daugiau, tačiau tvirtino, esą čia jokio mokslo nereikia: susirandi savo kūne jautrius taškus ir maigyk. Nesvarbu, su kokiais organais jie susiję – vis tiek nepakenks.

Paskui nuvažiavome į Syung Gongo šventyklėlę stataus Syong Jyunano kalno šlaite, netoli viršūnės. Kelias buvo siauras ir status, kartais atrodė, kad kopiame stačia siena. Kai kurie šventyklos pastatai buvo visai nauji, net nebaigti statyti, nes senąją prieš trejetą metų padegė kažkoks krikščionis (bažnyčių Korėjoje teko matyti labai daug), kovojęs prieš budizmą. Dabar jis sėdi kalėjime, o Syung Gongas atstatinėja šventyklą. Šia proga jis užsimojo sudaryti sąlygas savo įpėdiniams šventyklą išplėsti, įrengdamas kalno šlaite automobilių stovėjimo aikštelę ir dar kelias aikšteles būsimiems pastatams. Nors to kalno šlaito niekam kitam neįmanoma pritaikyti, Jinju meras nesutiko skirti papildomo sklypo. Tada Syung Gongas 60 dienų gyveno palapinėje prieš Jinju meriją, ir kasdien ten piketavo nemažas būrys jo rėmėjų. Pagaliau meras pakvietė jį pas save, tačiau vienuolis atsisakė ateiti. Tada meras atėjo pats. Syung Gongas sutiko susivynioti palapinę tik tuo atveju, jei meras ne tik skirs sklypą, bet ir parems šventyklos atstatymą. Merui teko nusileisti ir patuštinti miesto investicijų biudžetą dviem šimtais tūkstančių JAV dolerių.

Apskritai demonstracijų ir piketų tradicija Korėjoje sena. Kai pirmą kartą lankiausi Seule 1999 metais, vieną vakarą su kolega išėjome pasivaikščioti. Matėme, kaip prie svarbesnių sankryžų privažiuoja dengiamos spalvos autobusai ir iš jų lipa būtybės su šalmais, skydais ir lazdomis, panašios į žinomo animacinio filmo herojus vėžlius, ir tvarkingomis gretomis klaupiasi ant šaligatvio. Nutarėme, jog naktį bus manevrai. Tačiau rytą vėl išėję į gatvę, išvydome klūpančius tuos pačius vėžlius, užėmusius sankryžas, požemines perėjas, įėjimus į traukinių stotis. Viską supratome tik prieš vidudienį, išgirdę atžygiuojančią skaitlingą profsąjungų eiseną –­ skardiniai būgneliai, švilpynės, trimitai, skanduotės, transparantai, galvos, perrištos raiščiais su kažkokiais užrašais, kumščiai į dangų – Gegužės 1-oji. Tąkart šios dvi jėgos prasilenkė taikiai.

Vienuoliškai pavakarieniavę vėl gėrėme arbatą. Syung Gongas leido senovinę korėjiečių muziką ir internete ieškojo lietuviškos, o mes arbūzo žievėmis maitinome čia pat prie laikinojo šventyklos pastato pasigautus du didžiulius vabalus –­ vieną ilgaūsį, kitą su dviem milžiniškomis žnyplėmis. Vabalai noriai ėdė ir į mus nekreipė dėmesio. Matyt, žinojo, kad yra saugomi valstybės. Hailji internete surado nelegalų aukcioną. Vienas už ilgaūsį siūlė 600 JAV dolerių, kitas, ko gero, policijos pareigūnas –­ 10 tūkstančių. O už ilga­žnyplės, pasirodo, tai buvo „ji“, patinėlį su vienu ilgu ragu, užsibaigiančiu pusmėnuliu, esą japonai sumokėtų ir milijoną. Ko tik žmonės neperka šiam pasauly... Sužinoję jų kainą, vabalus pagarbiai nunešėme į saugesnę vietą.

Hailji Haeinsa šventykloje
Hailji Haeinsa šventykloje

Rugpjūčio 10 d. miegojome naujame, vienuoliams skirtame pastate ant tatamio. Šventyklos pusryčiai niekuo nesiskyrė nuo vakarienės: dubenėlis ryžių, šaltos sriubos, šviežios bei raugintos daržovės su padažais. Palaukėme Syung Gongo, kuris kokį pusvalandį energingai, bet be įtūžio barė statybininkus, ne ten išvertusius taip sunkiai (ir brangiai) į kalną užbogintus akmenis, ir grįžome į Jinju pas DoMooną. Šis vadovavo kažkokio turtingo žmogaus įsteigtai vaikų bibliotekai ir gyveno virš jos. Ant sienos kabojo Korėjos karinio laivyno uniforma. Pasirodo, DoMoonas –­ Rytų kovų meistras, kartais kviečiamas apmokyti specialiuosius kariuomenės dalinius. Sykį buvo Kambodžos vyriausybės pakviestas treniruoti jų prezidento apsaugą. Nuotraukose atrodė labai išdidus tarp kareivių ir karininkų. Parodė devintojo Tekvondo ir septintojo Kungfu dano pažymėjimus. Jo „tėvas“ Syung Gongas sako, kad jis neturėtų mokyti žudyti žmones. DoMoonas tik šypsosi savo naivoka šypsena ir, matosi, nesiruošia „tėvo“ klausyti. DoMoonas mato žmogų kiaurai, daug ką nustato pažvelgęs į veidą ar skenuodamas kūną delnu. Yra išgydęs žmonių, kuriuos tradicinė medicina jau buvo „nurašiusi“. Jis vėl mane pamaigė ir pasakė negalįs visų mano bėdų pašalinti šiuo būdu. Pasiūlė, jei liksiu pas jį trims dienoms, išmokyti savo „šeimos“ (aplink mokytoją susibūrusios grupės vienuolių) taiči meno, kuriuo jie su kitomis „šeimomis“ nesidalija. (Pasiūlė tikriausiai todėl, kad Hailji buvo jo mokytojo draugas, o aš –­ Hailji draugas, tad automatiškai tapau priimtas į jų pasaulietinę „šeimą“.) Pasiūlymas viliojo, bet Hailji buvo suplanavęs kelionę, kurią ir taip jau pakoregavo šis nenumatytas vizitas. Be to, DoMoonas nekalba angliškai, tad nežinojau, ar neverbalinis mokymas būtų efektyvus.

Rituališkai atsisveikinę su abiem vienuoliais, nuvykome į Haeinsa šventyklą, vieną iš trijų svarbiausių šalyje, statytą VII a. Joje saugoma seniausia ir didžiausia budistų biblioteka (virš 80 tūkstančių rankraščių, daugiausia kinų kalba), nuo senų laikų veikia spaustuvė. Knygos sudėtos statiniuose su sienomis iš medžio grotelių. Niekas nesupranta, kodėl čia neįsiveisia baltosios skruzdės ir jų nesugraužia. UNESCO suburti mokslininkai ilgai tyrė, kaip geriausia būtų tas knygas saugoti, bet geresnio būdo taip ir nesurado. Šventykla apsupta gal 15 mažesnių vienuolynų, kuriuose gyvena atskiros vienuolių „šeimos“, mokytojas, vienuoliai ir jiems patarnaujantys mokiniai. Kartais „šeimos“ susirenka vienuolyne prie pagrindinės šventyklos padiskutuoti. Kai kurie vienuolynai labai išpuoselėti, kiti – kuklesni. Pavyzdžiui, Syung Gongo „šeimos“ pagrindinis vienuolynas, taip pat įsikūręs Haeinsa apylinkėse, atrodo kukliai, tačiau jiems priklauso daug šventyklų visoje šalyje. Vienos „šeimos“ daugiau užsiima meditacija, kitos, kaip Syung Gongo, visuomenine veikla. Paklausiau Hailji, ar tarp jų nekyla nesutarimų. Atsakė, kad kyla. Pavyzdžiui, miršta vienos „šeimos“ mokytojas, „tėvas“. „Šeima“ nori jam pastatyti paminklą kur nors pagrindinės šventyklos teritorijoje, bet kitos „šeimos“ ima diskutuoti, ar jo iš tiesų būta jau tokio svarbaus.

Gyeongju

Uolos Han upėje. Autoriaus nuotraukos
Uolos Han upėje. Autoriaus nuotraukos

Pakeliui į senąją Sillos karalystės, VII–X šimtmečiais suvienijusios Korėją, sostinę Gyeongju užsukome į Gangjino Celadono keramikos muziejų. Korėjiečiai pagrįstai didžiuojasi savo subtilia XII–XIII šimtmečio Celadono keramika, kurią išrado anksčiau už kinus. Gyeongju pasiekėme vėlyvą popietę. Įsikūrę viešbutyje, aplankėme piliavietę, restauruotą parką prie jos, valdovų pilkapius, lotosų lauką. Pasivaikščioję porą valandų, savo automobilį radome nesunkiai. Jis stovėjo ten, kur palikome – su degančiomis šviesomis ir įjungtu varikliu.

Rugpjūčio 11 d. pirmiausia aplankėme Bulguksa šventyklą iš XV amžiaus ir Seokgulam Grotto su garsia granitine Budos statula, pastatyta 751 m. Japonai vieno savo antplūdžio metu užgriovė olą kalno šlaite, pro kurią tekančios saulės spindulys paliesdavo trečiąją Budos akį su joje įstatytu deimantu ir visa patalpa nušvisdavo. Išlupo ir deimantą. Užgriovus olą, patalpoje ėmė kauptis drėgmė, todėl dabar ją nuo lankytojų skiria stiklas, už kurio ošia kondicionieriai. Ten sutikome pirmuosius nuo to laiko, kai išvykome iš Yeosu, blyškiaveidžius turistus.

Iš ten patraukėme prie Rytų arba Japonijos jūros, ilgokai važiavome pakrante, metalo pramone garsėjančio uostamiesčio Bohango žuvų turguje užvalgėme krabų ir vėl pasukome į šalies gilumą. Nakvoti apsistojome Danyange. Vakarieniavom restorane, kuriame kabojo Hailji nuotrauka, o restorano savininkė stalelį su valgiais liepė įnešti į savo kontorą. Grožėjomės apšviestomis uolomis Han upėje.

Rugpjūčio 12-os rytą nuvykome į Youngchuno kaimą, kuriame Hailji su tėvais gyveno penkerius metus ir lankė pradinę mokyklą. Trumpai žvilgtelėjome į Gooynsa šventyklą, turbūt didžiausią Korėjoje, labiau panašią į miestą kalno šlaite. Paskui važinėjome grožėtis Han upės vaizdais nuo specialiai tam įrengtų aikštelių. Kai įsukom į greitkelį, ten jau buvo spūstis – korėjiečiai taip pat grįžo po savo atostogų.

Seulas

Seulą pasiekėme vakare. Apsigyvenau miesto išlaikomuose rašytojų kūrybos namuose. Šį prieglobstį man suteikė Korėjos literatūros vertimo institutas. Tai buvo keturi nameliai, kuriuose gyveno po tris rašytojus. Kiekvienas jų turėjo po atskirą darbo kambarį, miegamąjį, erdvią virtuvę, dušą, o visi trys – dar ir bendrą svečių kambarį namelio viduryje. Be to, centre dar buvo atskiras, ne toks prašmatnus korpusas jauniems rašytojams, biblioteka-klubas su maždaug 100 vietų sale, administracinis korpusas ir dar sargas prie vartų, nors Korėjoje tikrai nėra nuo ko saugotis. Apsidžiaugiau – vėl lova, normalaus aukščio stalai, kėdės.

Tokių vien rašytojų rezidencijų Korėjoje yra apie šimtą. Vienos jų įrengtos geriau, kitos kuklesnės. Daugumą jų išlaiko savivaldybės. Nenutuokiu apie tos valstybės ir savivaldybių biudžetų formavimo principus, bet vietos valdžios mato prasmę tokias rezidencijas remti ir tam turi sąlygas. Korėjoje yra dvi pagrindinės rašytojų sąjungos –­ „kairiųjų“ ir „dešiniųjų“. Kadangi Hailji nė vienos jų „šeimai“ nepriklauso, tai ryšio su jomis užmegzti nepavyko ir man. Hailji tvirtina, kad joms vadovaujantys autoriai nėra žinomi ir verti dėmesio. Jis pats laiko save kairiuoju, nes jam esą imponuoja švediškas socializmas. Atsakau, kad „socializmas“ ir „kapitalizmas“ – tai nieko nereiškiančios etiketės. Tokia konsoliduota visuomenė, kokią matome Švedijoje, kuriama šimtmečiais, remiantis sveiku protu ir šalies ateities vizija, o manipuliuojant etiketėmis galima sukurti ir tokią „tobulą“ valstybę, kokią jie regi čia pat už šiaurinės sienos.

Žvelgdami iš savo istorijos perspektyvos, korėjiečiai laikotarpį po Antrojo pasaulinio karo vadina „Dviejų Korėjų epocha“. Pasak Hailji, jie puikiai supranta, jog Šiaurės Korėjoje gyvena jų tautiečiai, kad atsitverti nuo jų „geležine uždanga“, kokią stato anos šalies valdžia, neprotinga, mato toje šalyje daug pigios darbo jėgos ir daug derlingos dirbamos žemės, kurios Pietų Korėjai labai trūksta. Jie supranta, kad jų tautiečiai už sienos badauja, o jie turi visko per akis dėl tos pačios išlaisvintos žmonių iniciatyvos. Tiki, kad Šiaurės Korėja anksčiau ar vėliau bankrutuos ir abi šalies dalys susivienys. Jie puikiai supranta, kad anos šalies režimas prieš žlugdamas gali bandyti garsiai trinktelti durimis, todėl išlaiko didelę, gerai ginkluotą kariuomenę.

Kadangi iki mano kūrybos vakaro tos pačios rezidencijos klube buvo dar keturios dienos, turėjau progos geriau pažinti Seulą. Rugpjūčio 13 d. ilsėjausi ir užrašinėjau kelionės įspūdžius. Kitomis dienomis dalijome interviu, lankėme karalių rūmus, kurių Seule nemažai, grožėjomės miesto panorama nuo televizijos bokšto ir nuo aplinkinių kalnų, buvome užsukę į pagrindinę, nors, lyginant su kitomis, ne tokią įspūdingą Korėjos zen šventyklą Jogaesa, kurioje reziduoja religinė zen budizmo valdžia, aplankėme Hailji draugo, žinomo kaligrafo Kim-Tae Soo, čia pat man užrašiusio korėjiečių XVII–XIX amžiaus mąstytojo Jeong Yak-yongo eilėraštį, studiją-mokyklą, vaikščiojome po centrą ir po Seulo Šnipiškes, buvome išmaudyti tropinės liūties, kuriai mūsų skėčiai pasirodė juokingi, o gatvėse teko braidyti iki kulkšnių.

Mano kūrybos vakaras, dalyvaujant Hailji, vertėjui Jinseokui Seo, renginio vedėjui poetui Kim Keunui, tradicinės korėjiečių operos atlikėjai Park Inhye ir kaip tik tą dieną pro Seulą keliavusiam saksofonininkui Petrui Vyšniauskui, įvyko rugpjūčio 16 dieną. Jį režisavo poetas Kim Kyung-Ju. Kūrybos namų salė buvo pilna. Hailji buvo išvystęs plačią reklaminę kampaniją – pasak jo, apie renginį informavo aštuoni laikraščiai ir interneto portalai. Eiles skaičiau lietuviškai, o klausytojai sekė korėjietišką vertimą lankstinuke. Kiekvieną eilėraštį turėjau pakomentuoti ir atsakinėti į klausimus. Po to diskutavome su vakaro vedėju. Poe­tas iš salės paklausė, ką aš manau apie lietuvių kalbos perspektyvą išlikti, nes dėl savo kalbos jis nėra tikras. Atsakiau optimistiškai – kas belieka? Prieš vakarą ir jo metu buvau visą laiką filmuojamas bei fotografuojamas – korėjiečiai turi tokį keistą įprotį. Tačiau labiausiai stebino tai, jog dar ir po vakaro turėjau pozuoti prieš kamerą. Lygiai taip pat viskas vykdavo ir duodant interviu. Kur dabar klaidžioja tie mano šešėliai? Tikriausiai neklaidžioja, o guli skaitmeninėse atmintyse, pavirtę nuliais ir vienetais.

Kitą rytą Incheono oro uoste grąžinau išsinuomotą korėjietišką telefoną, nusiėmiau kepurėlę, žodžiu – demobilizavausi.

Komentarai  

 
#2 cc 2012-10-07 23:02
ir man buvo įdomu.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#1 jona 2012-10-04 19:10
http://world.kbs.co.kr/english/ (Kalbą pasirinkti dešinėje viršutiniame kampe) Buvo įdomu skaityti, tuo labiau, kad turiu galimybę žiūrėti Korėjos TV kanalą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_251_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-09-28_nr._3395_2012-09-28_nr._3395_virselis.jpg

2012-09-28 nr. 3395

Gytis NORVILAS. Žaislai (4)
Redakcijos skiltis


Sekmadieniai prieš 80 metų (0)
De profundis / retro


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai