Jasono Weisso interviu (iš „The Paris Review“)

Cortázaras buvo metro devyniasdešimt penkių centimetrų ūgio. Iš tiesų lieknesnis nei atrodė nuotraukose. Pastarieji mėnesiai prieš šį interviu jam buvo itin sudėtingi, kadangi neseniai nuo vėžio mirė 30 metų jaunesnė žmona Caros. Be to, intensyvios kelionės, ypač į Lotynų Ameriką, akivaizdžiai išsekino. Namo jis grįžo vos prieš savaitę. Pagaliau ilsėjosi savo mėgstamoje kėdėje ir rūkė pypkę mums besikalbant.

Julio Cortázaras
Julio Cortázaras
Kai kuriose istorijose iš Jūsų naujausios knygos „Deshoras“ atrodo, jog fantastika veržiasi į realų pasaulį labiau nei prieš tai. Ar pats manote, kad fantastika ir kasdienybė tampa viena visuma?
Taip, pastaruosiuose apsakymuose jaučiau, kad tarpas tarp to, ką mes vadiname fantastika, ir to, ką mes laikome realybe, yra mažesnis. Mano ankstesnėse istorijose šis atstumas buvo didesnis, nes fantastika iš tiesų buvo fantastika, kuri kartais susiliesdavo su antgamtine sritimi. Žinoma, fantastika patiria metamorfozes – ji keičiasi. Pavyzdžiui, fantastikos sąvoka, kuri egzistavo gotikos romanų laikais Anglijoje, yra visiškai nesusijusi su tuo, kaip ją šiandien suvokiame. Šiandien mes juokiamės skaitydami Horacijaus Volpolio „Otranto pilį“: baltus apdarus dėvintys vaiduokliai, vaikščiojantys skeletai, savo grandinėmis keliantys triukšmą. Šiais laikais mano mintys apie fantastiką yra artimesnės tam, ką vadiname realybe. Galbūt dėl to, kad realybė vis labiau ir labiau artėja prie fantastikos.

Daug daugiau laiko pastaraisiais metais skyrėte įvairioms išsivadavimo kovoms Lotynų Amerikoje remti. Ar tai Jums irgi padėjo priartinti realybę prie fantastikos ir leido pažvelgti rimčiau?
Na, man nepatinka „rimtumo“ idėja, nes nemanau, kad esu rimtas. Tačiau per kelis pastaruosius metus mano pastangos kovojant su Lotynų Amerikos režimais Argentinoje, Čilėje, Urugvajuje, o dabar ir Nikaragvoje, mane taip sudomino, kad šiai temai išreikšti kai kuriuose apsakymuose naudojau fantaziją. Mano nuomone, ji labai artima realybei. Taigi, dabar jaučiuosi ne toks laisvas kaip anksčiau. Tai reiškia, kad prieš trisdešimt metų rašydavau viską, kas šaudavo į galvą, ir vertindavau tai tik pagal estetinius kriterijus. Šiandien, nors ir toliau vertinu pagal estetinius kriterijus – pirmiausiai dėl to, kad esu rašytojas – nebesu tas kenčiantis rašytojas, nerimaujantis dėl padėties Lotynų Amerikoje. Dėl to tai dažnai prasprūsta ir mano raštuose – sąmoningai ar ne. Tačiau nepaisant istorijų su labai tiksliomis nuorodomis į ideologinius ir politinius klausimus, mano apsakymai iš esmės liko nepakitę. Jie vis dar yra fantastiniai apsakymai.
„Suinteresuoto“ (engagé), kaip juos dabar vadina, rašytojo problema yra išlikti rašytoju. Jei tai, ką jis rašo, taps paprasčiausia politine literatūra, ji gali atrodyti labai vidutiniška. Būtent tai ir atsitiko daugeliui rašytojų. Taigi, problema yra surasti pusiausvyrą. Man asmeniškai tai, ką darau, turi būti literatūra...leidžianti peržengti realybės ribas. Tačiau tuo pat metu turiu stengtis, jog ji liktų šiuolaikinės realybės rėmuose. Labai sudėtinga rasti pusiausvyrą. Viename apsakymų iš „Deshoras“ knygos apie žiurkes, kurį pavadinau „Satarsa“ (tai epizodas apie kovą prieš Argentinos partizanus), mane traukė rašyti tik apie politiką.

Kokia buvo reakcija į šiuos apsakymus? Ar grožinės literatūros rašytojų reakcija labai skyrėsi nuo politikuojančių rašytojų reakcijos?
Žinoma. Buržua skaitytojai Lotynų Amerikoje, kuriems nerūpi politika, arba tie, kurie save priskiria dešiniajam sparnui –­­ jiems nerūpi tos problemos, kurios rūpi man, t. y. išnaudojimo, engimo ir panašios. Šie žmonės apgailestauja, kad mano apsakymai dažnai pasuka politine linkme. Kiti skaitytojai, ypač jaunimas, kuris supranta mano jausmus, kovos poreikį ir kurie mėgsta literatūrą –­­ jiems šie apsakymai patinka. Kubiečiams patinka „Reunión“, „Apokalipsė Solentiname“ yra apsakymas, kurį skaito Nikaragvos žmonės. Skaito su dideliu malonumu.

Kas lėmė vis aktyvesnį Jūsų dalyvavimą politikoje?
Kariuomenė Lotynų Amerikoje – ji apsunkina darbą. Jei jos neliktų, jei situacija pasikeistų, tuomet galėčiau šiek tiek atsipūsti ir rašyti poemas ir apsakymus, kurie būtų vien literatūriniai. Tačiau jie mane verčia dirbti.

Ne kartą sakėte, kad literatūra – žaidimas, ką tai Jums reiškia?
Literatūra man yra žaidimas. Bet visada priduriu, kad yra dvi žaidimo formos: pavyzdžiui, futbolas yra tik grynas žaidimas, bet yra ir kitokių – labai gilių, rimtų – žaidimų. Nors vaikai žaisdami ir linksminasi, jiems tai labai rimta. Ir tai svarbu. Šiandien jiems žaisti yra rimta lygiai taip, kaip po dešimties metų bus rimta mylėti. Prisimenu, kai buvau mažas, man tėvai sakydavo: „Gerai, užtektinai prisižaidei, o dabar lįsk į vonią maudytis.“ Man atrodė, kad toks pasakymas idiotiškas, nes maudytis yra kvailystė. Vonia nėra svarbi. O žaisti su draugais yra labai rimtas užsiėmimas. Panašus žaidimas yra literatūra: tai irgi žaidimas, bet toks, kuriam gali atiduoti visą savo gyvenimą. Viską padaryti dėl jo.

Kada susidomėjote fantastika? Jaunystėje?
Tai prasidėjo vaikystėje. Dauguma mano bendraklasių neturėjo fantastikos pojūčio. Jie matydavo daiktus tokius, kokie buvo… štai čia augalas, štai čia krėslas. Bet man daiktai nebuvo taip tiksliai apibrėžti! Mano mama, kuri vis dar gyva, buvo labai lakios vaizduotės moteris, ji mane ir paskatino. Ji nesakė: ne, ne, tu privalai būti rimtas, jai patiko, kad aš lakios vaizduotės; kai pasukau fantazijos pasaulio link, ji padėjo man, duodama skaityti knygų. Pirmąkart skaičiau Edgarą Allaną Poe, kai buvau devynerių. Pavogiau šią knygą, nes mano mama nenorėjo, kad ją skaityčiau. Ji manė, kad esu per jaunas, ir buvo teisi. Knyga išgąsdino mane ir sirgau tris mėnesius, nes ja patikėjau… dur comme fer, kaip sako prancūzai. Fantastika man buvo visiškai natūrali, neabejojau tuo. Kai draugams duodavau tokias knygas, jie sakydavo: ne, mes norime skaityti kaubojų istorijas. Kaubojai tuomet buvo ypač populiarūs. Nesupratau to. Pageidavau natūralios, nedirbtinės fantastikos.

Kai prieš daugybę metų vertėte Poe, ar atradote ką nors naujo skaitydamas atidžiau?
Daugybę, daugybę dalykų. Aš ištyriau jo kalbą, kurią kritikavo ir anglai, ir amerikiečiai, jie manė, jog tai pernelyg barokiška. Kadangi nesu nei anglas, nei amerikietis, žvelgiau į Poe iš kitos perspektyvos. Žinau, jog ten yra labai daug senosios kalbos, priraizgyta, perdėta, bet tai niekai lyginant su jo genialumu. Tuo laiku parašyti „Ašerių namų žlugimas“ ar „Ligija“, ar „Berenikė“, ar „Juodasis katinas“ liudija tikrą genijų, balansuojantį tarp fantastikos ir natūralumo. Vakar buvau pas draugą Edgaro Allano Poe gatvėje. Ten yra memorialinė plokštelė: Edgar Poe, anglų rašytojas. Jis visiškai nebuvo anglas! Turėtumėme ją pakeisti –­ mes abu protestuojame!

Jūsų veikaluose, be fantastikos, dar juntama šiluma ir meilė Jūsų veikėjams.
Jei mano veikėjai yra vaikai ir paaugliai, skiriu jiems daug švelnumo. Manau, kad mano novelėse ir apsakymuose jie yra labai gyvi. Skiriu jiems daug meilės. Kai rašau apsakymą, kuriame veikėjas yra paauglys, rašydamas pats jaučiuosi paaugliu. Su suaugusiais veikėjais kažkaip kitaip.

Daugelio Jūsų veikėjų prototipai yra, Jūsų pažįstami žmonės?
Galėčiau sakyti, kad daugelis, bet tokių veikėjų yra tik keletas. Labai dažnai mano veikėjai yra dviejų, trijų žmonių mišinys. Pavyzdžiui, kurdamas moterį-veikėją, sukuriu ją iš dviejų realių, pažįstamų moterų. Taip veikėjas tampa painesnis, sunkiau sukalbamas.

Ar norite pasakyti, kad, siekdamas „sustiprinti“ veikėją, sujungiate juos du?
Viskas vyksta ne taip. Veikėjai mane nukreipia. Aš matau veikėją štai ten, atpažįstu ką nors, ką pažinojau, kartais kelis žmones, kurie yra šiek tiek susimaišę. Tačiau viskas tuo ir baigiasi. Po to herojai patys veikia savarankiškai. Jie diktuoja... Rašydamas dialogą, aš niekada nežinau, ką kuris nors iš jų pasakys. Iš tikrųjų tai visiškai priklauso nuo jų pačių. Aš tiesiog užrašau tai, ką jie sako. Kartais pradedu juoktis arba suglamžau lapą sakydamas: „Na štai, pasakei kvailą dalyką. Lauk!“ Tuomet pasiimu naują lapą ir pradedu jų dialogą iš naujo.

Tai Jus rašyti skatina ne žmonės, kuriuos pažįstate?
Ne, visiškai ne. Dažnai turiu istorijos idėją, bet jai trūksta veikėjų. Man šauna keistos idėjos, pavyzdžiui, matau, kad kažkas atsitiks name užmiestyje... rašydamas aš aiškiai įsivaizduoju, matau viską, kiekvieną detalę. Taigi, matau namą užmiestyje, o tuomet staiga pradedu talpinti veikėjus. Tuo momentu veikėjas gali būti kas nors, ką pažįstu. Tačiau nebūtinai. Galų gale daugelis mano veikėjų būna išgalvoti. Žinoma, esu ir aš. Knygos „Žaidžiame klases“ veikėjas Oliveira turi daug autobiografinių nuorodų. Jis nėra aš, tačiau jam didelę įtaką padarė mano ankstyvosios bohemiškos dienos, praleistos Paryžiuje. Vis dėlto tie skaitytojai, kurie Oliveirą laiko Cortázaru Paryžiuje, klysta. Ne, ne, aš buvau visiškai kitoks.

Ar tai dėl to, kad nenorite, jog Jūsų veikalai būtų autobiografiniai?
Autobiografija man nepatinka. Niekada nerašysiu savo memuarų. Kitų autobiografijos mane, žinoma, domina, tačiau ne mano paties. Jei rašyčiau savo autobiografiją, ji turėtų būti tikroviška ir nuoširdi. Negalėčiau rašyti išgalvotos autobiografijos. Tad dirbčiau istoriko darbą, būčiau apie save rašantis istorikas, o tai man neįdomu. Aš labiau mėgstu išgalvoti, įsivaizduoti. Žinoma, labai dažnai, kai turiu idėjų romanui ar istorijai, situacijos ir akimirkos iš mano gyvenimo natūraliai prašosi į kontekstą. Mano apsakyme „Deshoras“ idėja apie vaikiną, įsimylėjusį savo draugo vyresniąją seserį, iš tiesų paremta autobiografine situacija. Taigi mažytė istorijos dalis yra autobiografinė, tačiau toliau dominuoja fantazija arba vaizduotė.

Nuo ko pradedate savo istorijas? Nuo kokio nors įrašo, vaizdo?
Man apsakymai ir romanai gali prasidėti bet kur. Kalbant apie patį rašymą, prieš pradedant, apsakymas sukasi mano galvoje ilgą laiką, kartais savaites. Tačiau jis nėra aiškus, tik bendra apsakymo idėja. Tarkime, tas namas, kur kampe pastatytas raudonas augalas. Aš žinau, kad jame gyvena senas vyras. Tačiau tai viskas, ką aš žinau. Viskas vyksta štai taip. Po to seka sapnai. Per šį brandinimo periodą mano sapnai būna pilni nuorodų ir aliuzijų į tai, kas vyks apsakyme. Kartais visas apsakymas yra sapne. Vienas pirmųjų ir populiariausių mano apsakymų „Užgrobtas namas“ yra mano sapnuotas košmaras. Tik atsikėlęs jį iškart užrašiau. Tačiau dažniausiai iš sapnų atsiranda tik atskiros nuorodų dalys. Pasąmonė dirba ties apsakymu, man miegant jis užrašomas mano mintyse. Taigi, sakydamas, kad pradedu bet kur, turiu omeny, jog tuo metu nežinau, kokia bus pradžia ir kokia pabaiga. Kai pradedu rašyti – tai yra pradžia. Aš nenusprendžiu iš anksto, kad apsakymas turi prasidėti būtent taip. Jis tiesiog prasideda ir tęsiasi, tačiau dažniausiai aš neįsivaizduoju pabaigos – nežinau, kas atsitiks toliau. Apsakymui besivystant, palaipsniui viskas pradeda aiškėti, ir staiga aš pamatau pabaigą.

Ar tai reiškia, kad Jūs atrandate apsakymą, jį rašydamas?
Būtent. Tai tarsi džiazo improvizacija. Jūs neklausiate džiazo muzikanto: „Ką jūs grosite?“ Jis tik pasijuoks iš jūsų. Jis turi temą ir akordus, kurių turi paisyti. Tuomet jis pasiima savo trimitą ar saksofoną ir pradeda groti. Tai nėra idėjos klausimas. Jis groja pagal įvairias vidines pulsacijas. Kartais jam pavyksta, o kartais ne. Man tas pats. Kartais man nesmagu pripažinti, kad apsakymai yra mano. Romanai – taip, nes į romanus aš įdedu daug darbo – ten egzistuoja ištisa architektūra. Tačiau mano apsakymai tarsi padiktuoti iš vidaus, bet ne aš už juos atsakingas. Na, kadangi šiaip ar taip jie yra mano apsakymai, tikriausiai turiu juos savintis.

Ar yra kokių nors apsakymo rašymo aspektų, kurie Jums nuolatos keltų problemas?
Dažniausiai ne, nes kaip jau sakiau – apsakymas jau slypi kažkur manyje. Taigi, jis turi savo dimensiją, savo struktūrą. Ar tai bus labai trumpas apsakymas, ar ilgesnis – visa tai yra tarsi nuspręsta iš anksto. Tačiau pastaraisiais metais ėmiau pastebėti keletą problemų. Sėdėdamas prie popieriaus lapo aš daugiau mąstau. Lėčiau rašau. Rašau nebe taip išsamiai. Kai kurie kritikai man dėl to priekaištavo, jie teigė, kad mano apsakymai po truputį praranda lankstumą. Atrodo, jog išreiškiu tai, ką noriu, tik naudodamas mažiau priemonių. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, tačiau bet kuriuo atveju –­ dabar toks mano rašymo stilius.

Sakėte, kad romanai turi ištisą architektūrą. Ar tai reiškia, kad su jais dirbate visiškai kitaip?
Pirmas dalykas, kurį parašiau knygoje „Žaidžiame klases“, buvo skyrius, dabar esantis knygos viduryje. Tame skyriuje veikėjai pasinaudoja lenta, kad pereitų nuo vieno buto lango prie kito. Šį skyrių sukūriau nežinodamas, kodėl jį rašau. Tiesiog pamačiau veikėjus, pamačiau situaciją. Viskas vyko Buenos Airėse. Atsimenu, kad buvo labai karšta. Aš sėdėjau prie lango su spausdinimo mašinėle. Pamačiau, kaip vyras vertė savo žmoną eiti lenta (nes pats nenorėjo) ir paimti jam kažkokių menkniekių, kažkokių vinių. Užrašiau visa tai. Prirašiau gal keturiasdešimt puslapių. Galiausiai pabaigęs tariau sau: „Gerai padirbėta, bet ką aš čia padariau? Tai ne apsakymas. Tuomet kas tai?“ Tada supratau pradėjęs romaną, tačiau negalėjau tęsti toliau. Turėjau sustoti ir grįžti atgal bei parašyti visą skyrių apie Paryžių, kuris ėjo prieš ir kuriame buvo aprašytas Oliveira. Galų gale vėl priėjau skyrių apie žmones, vaikščiojančius lenta, ir tuomet galėjau tęsti toliau.

Ar rašydamas daug taisote?
Labai nedaug. Dėl to, kad manyje darbas virė jau seniau. Kai pamatau savo pažįstamų rašytojų planus, kuriuose viskas pataisyta, pakeista, perstumdyta, lapai pilni rodyklių... ne ne ne. Mano rankraščiai labai tvarkingi.

José Lezama Lima romane „Paradiso“ Cemi teigia, kad „barokas...nuoširdžiai domisi Ispanija ir ispaniškąja Amerika“. Kaip manote, kodėl?
Negaliu teigti kaip ekspertas. Tiesa, kad barokas yra labai svarbus Lotynų Amerikoje – tiek menuose, tiek literatūroje. Barokas gali suteikti gausos, jis leidžia vaizduotei skrieti visomis savo spiralinėmis kryptimis. Pavyzdžiui, dekoratyviniai angelai baroko bažnyčioje arba baroko muzika. Tačiau aš baroku nepasitikiu. Baroko rašytojai labai dažnai ir per daug lengvai pasineria į rašymą. Jie sunaudoja penkis puslapius aprašyti tam, ką galima lengvai sutalpinti į vieną. Mane barokas taip pat patraukė, kadangi esu iš Lotynų Amerikos, tačiau aš visuomet į jį žiūrėjau įtariai. Man nepatinka išpūsti, dideli sakiniai, pilni būdvardžių ir apibūdinimų, murkiantys skaitytojui į ausį. Žinoma, aš suprantu, kad tai žavinga. Tai labai gražu, tačiau tai ne man. Aš labiau linkęs sutikti su Jorge Luisu Borgesu. Jis visuomet buvo baroko priešas, jis tarsi replėmis supaprastino savo rašymą. Na, aš rašau kitaip nei Borgesas, tačiau jis man davė puikią taupumo pamoką. Būdamas dar labai jaunas, pradėjau skaityti jo veikalus, išmokau, kad žmogus turi stengtis savo mintis reikšti taupiai – gražiai ir taupiai. Pavyzdžiui, palyginkime augalą, kuris yra barokas, su visa savo gausia lapija, dažnai labai gražia, ir brangakmenį, kristalą, kuris man vis tiek yra gražesnis.

Kokie yra Jūsų rašymo įpročiai? Ar jie pasikeitė?
Vienas dalykas, kuris nepasikeitė ir niekad nepasikeis, yra visiška anarchija ir chaosas. Neturiu absoliučiai jokio metodo. Kai užeina noras parašyti apsakymą, viską metu ir sėdu rašyti. Kartais kai parašau apsakymą, per kitą mėnesį ar du parašau dar du, tris. Dažniausiai apsakymus rašau serijomis. Parašęs vieną, noriu tai pakartoti, tuomet „pasigaunu“ kitą. Dabar suprantate, kaip aš rašau – būtent taip ir yra. Apsakymas tiesiog atsiranda manyje, tačiau po to gali praeiti metai ir aš nieko neparašysiu... nieko visiškai. Žinoma, pastaruosius kelis metus daug laiko praleidau rašydamas politinius straipsnius. Tekstai, kuriuos parašiau apie Nikaragvą, viskas, ką rašiau apie Argentiną, neturi nieko bendro su literatūra –­­ tai aktyvisto veikalai.

Dažnai sakote, kad būtent Kubos revoliucija Jus paskatino domėtis Lotynų Amerika ir jos problemomis.
Galiu tai dar sykį pakartoti.

Ar turite kokias nors vietas, kuriose mėgstate rašyti?
Tiesą sakant, ne. Anksčiau, kai buvau jaunesnis ir fiziškai atsparesnis, čia, Pa­ry­žiaus kavinėse, parašiau didžiąją dalį „Žaidžiame klases“. Triukšmas man netrukdydavo, netgi priešingai – tai buvo labai maloni vieta. Dirbdamas čia praleidau daug laiko: skaičiau, rašiau. Tačiau laikui bėgant viskas darėsi sudėtingiau. Rašau tik tada, kai aplink tylu. Negaliu rašyti grojant muzikai. Muzika yra viena, rašymas – kita. Man reikia šiek tiek tylos, tačiau, kita vertus, viešbutis, kartais lėktuvas, draugo butas ar namai – tai vietos, kuriose galiu rašyti.

Pabaiga 37 numeryje


Vertė Akvilė Žilionytė