Vlado Braziūno nuotrauka
Vlado Braziūno nuotrauka

KETURIOLIKA


pirmas

iš pradžių homeras ir praksitelis
ovidijus. pauzė. po to dante po jo
palladio. shakespeare‘as ir montaigne‘is.
rembrandtas. vėliau jau goethe byronas.
dostojevskis. šiek tiek sutrinto vėjo.
po to monet po jo wilde‘as po jo jau
apollinaire‘as dali. kirchneris. woolf.
pauzė. po kiek laiko jau cocteau
camus cortazaras nabokovas brodskis
rothko daugtaškis dvitaškis renzo piano.
taškas. šiek tiek sutrinto vėjo. aš
žvelgiantis į vienaragio pėdsakus.

nustebęs. ir tik tada mane pasiveja
muzika fotografija kinas. mane? ne.

antras

veidrodis yra kas sekundę kintanti
nuotrauka į jį kasdien įplauki kaip vis
kita žuvis nors visos žuvys vienodos nors
vienodas visas vanduo veidrodyje tu
apsemtas besvoris nebylus dvimatis
tu žuvis kurios balsas ir kvapas liko
šiapus stiklo kasdien praplauki pro tą
švytintį tave sugeriantį langą
į tau svarbiausią pasaulį ir už to
lango tik kontūrai tiktai formos
spalvos tik kasdienė kaita tik buvimo
grotos lyg tave liudytų teismas

jei veidrodis atimtų iš tavęs tai ką jame
matai gal kas liktų ir būtum tu. žuvie

trečias

batuose kuriuose nėra kojų pirštų
neįrašyti pėdsakai. rankovėse nėra
rankų. plaukai sugeria mintis visos jos -
šukų tarpudančiams. veidrodis visad kris
veidu į apačią. šviesos skydai neatspindi į
juos nukreiptų tamsos skydų. karalius mirė
su pudra raukšlėse. žodyje miškas
nėra nei vienos raidės. išgerta vyno taurė
praranda prasmę išgertas vynas – įgauna.    
tai kas byra iš mano panagių yra vinies
smaigalio pjuvenos. tavyje griaučiai
mieloji jau dvidešimt metų jie miega su

manaisiais. dvidešimt metų kurių irgi nėra:
tik skaimuo o jame nei raukšlių nei pudros

ketvirtas

augalai yra portugalai. gyvūnai yra
prancūzai. metalai yra vokiečiai o
mineralai skandinavai. gamtos reiškiniai
iš vidurio europos veikiausiai kadaise
priklausė habsburgams. tai ką
veikiame yra žydai. tai ką galvojame
skiriasi. jei gerai čekai jei blogai
albanai ir italai. jei nieko šveicarai
ir belgai. mūsų aistros ispanai
mūsų tyla islandai mūsų tikėjimas
lenkai pasąmonė senovės graikai.
mūsų meilė – visos išnykusios tautos.

britų nėra. vengrų nėra. rusų nėra. olandų.
lietuvių nėra. buvo. liko neaprašyti.

penktas

kam tie kirviai. kirvių prasmės pernelyg
suslėptos. kam pjūklai ir damasko plienas
ne visada įmanoma suvokti ir žirkles tik
tiek kad gražios. ne visada įmanoma
įeiti į kambarį kai ant stalo žirklės
ne visada yra kambarių į kuriuos imsi
ir įeisi. tačiau viską galima perpjauti ar
nukirsti popieriaus lapo briauna. jei ten
yra nors dvi raidės. vienos per mažai.
viena neturės į ką atsiremti iškris
pro savo pačios kiaurymę. Jei sugebi
rasti antrąją – nedelsk. įsileisk:

popieriaus lapu galėsi kirsti. tada kirviai
bus nuleisti ir kraujui liks laiko krešėti

šeštas

jūs visos paliktos. tai nutiko dar prieš
mums susitinkant. nes jūs gražesnės nei
kada nors sugebėsiu suvokti. jūs visos
sutvertos man svetimo dievo. jūs man
per pavojingai lašinate vašką atgal į
žvakes: po paskutinio lašo jos liausis
degusios. jūs gražesnės už mano
žvakes kuriomis kūrendavau tamsą
jūsų seilės gesina man lūpas ir žodžiai
nebegali pro jas prasiskverbti todėl
jūs paliktos dar nespėjus mums susitikti
dar nespėjus suprasti kad yra tik žodis

sudie. kitų žodžių nieks neužrašė. jūs.
ir lengvas šešėlis jūsų paakiais. su /.../

septintas

šiandien dvyliktą išmušė pusę ketvirtos
šiandien matei žmonių kurių
nebeliudija laikrodžiai. tai buvo laisvi
žmonės panašūs į boscho pragarą jiems
nebeliko baimės būti užkluptiems laiko
jie šoko ratu kartais susikibdami už
rankų jų veiduose nebuvo jokių
įžiūrėti įmanomų bruožų išskyrus /.../
kartais blyksteldavo vanduo kuris vis
tvino kol jūra pasiekė rudą brėžį ant
/.../ tuomet jį padegė saulė ir bangos
spragsėjo ir žuvys ten plaukė būriais

norėdamos tirpti skambėjo varpas ir žmonės
džiugiai leido skęsti popieriniams laivams

aštuntas

pasakoji kas vyko kadaise? jau po
keturių tavų sakinių galiu pasakoti
toliau. tai. jei kas tau atsitikę viskas
į tuos keturis sakinius tilpo. galiu
viską pasakoti toliau man nesvarbūs
keturi tūkstančiai tolesnių sakinių
svarbūs keturi pirmieji nebent
papasakotum ko tau nebuvo niekada
ko net negalėjai įsivaizduoti jei
tai pasakotum – pirmieji keturi
sakiniai meluotų visi kiti ne. visi
kiti tiesiog būtų. nieko nepranešdami

nieko nenutylėdami. taip kaip būna
žmonės kuriuos dar įmanoma ištverti

devintas

tikrai tikrai niekad nereikėtų
tuo abejoti. mokslininkai yra
domėjęsi to priežastimis nors
nebuvo iki galo paaiškintos. visgi
egzistuoja žmonės kuriems
nieko neskaudėjo. kai kas juos
matęs. esama prieštaringų bet
sunkiai paneigiamų liudijimų:
tokie žmonės yra sukūrę savą
raidyną išradę ratą. vadinasi jie
sugeba išgyventi jie talentingi ir
vermeeris juos tapytų. aišku

kad tokių žmonių yra: jų kaulai
kažkur negiliai. holoceno atodangose

Niko Pirosmani. „Berniukas – malkų pardavėjas“
Niko Pirosmani. „Berniukas – malkų pardavėjas“

dešimtas

ant stalo prakąstas obuolys. dviejose
vietose. gražiai. kaligrafiškai. atrodo
kažkas dusyk užėjo į mano butą dusyk
manęs čia nesutiko: nesvarbu kad
buvau kad ramiai stebėjau kaip vysta
augalai kai kas dusyk užėjo ir dusyk
nesusitikom. tik pasikalbėjom tik
pasijuokėm gėrėm arbatą nežinojom
apie ką vapsvų akys ir kas parašė
mozartui natą si. atrodo buvo
ateita buvo bandyta grąžinti mane
iš vapsvų akių ir natos si: štai

prakąstas obuolys: aš jį beveik
matau. jis beveik yra. beveik dabar.

vienuoliktas

ir visiškai paprasti baldai ir knygų
nedaug ir vienas kitas prisiminimų
liudytojas rodo kad nedaug būta ir
praeities. tik gimimo data pernelyg
akivaizdi tik šypsena jau sučaižiusi
veidą. ašaros nepalieka išorinių
ženklų šypsena kada nors paliks.
kur? kur jos? kur tu jas paslėpei? kur
sukaišiojai savo praeičių skryneles
su tavo viskuo? įsivaizduoju kas
jose žinau kas. net žinau kur: tavo

šypsena buvo spąstai. ji atveda ten
kur atvestų slapčiausi dienoraščiai

dvyliktas

miškas keistesnis už miestą: jame
gyvena vienas žvėris kurio vardo
niekas nežino. mieste neatsirastų
gyventojo niekam nežinomu vardu.
miške stovi šeši šimtai namų jų
niekas nemato. tų namų virtuvėse ant
stalų po atverstą knygą. nei vienoje
nėra raidžių. žvėris vengia skaityti: taip
išsiduotų. kadaise buvo skaičiusių bet
į jų pėdsakus jau seniai nebelyja. miške
niekas nebando keistis: kaita irgi
išduoda. tik kartais pro medžius

vėlų rudenį blyksteli šeši šimtai langų
: dabar užsimerk žvėrie: vardas

tryliktas

jau ganėtinai prisnigta nuo visų
ofortų. iš azoto rūgšties pakilęs
torricelli‘s perduoda pascaliui tuštumos
idėją. abu žvelgia iš savų graviūrų
abu ant skirtingų sienų. bendraudami
tarp jų krintančiu sniegu. sniegas
tos pačios tuštumos įrodymas: neliks.
liks graviūros iš lėto virstančios
muzika nebe grafika: sniegas
kurį laiką dar kris ant tavo švarko:
daugiau grafika nei muzika. kol

taps pačia tuštuma įrodymu ją esant
: sniegas. gražusis tavo antrininkas

keturioliktas

kartais matai kad nieko nėra bet
visada juk yra delnas. tik ne jo
linijos ne pirštų ilgis ir ne kadaise
į jį kritusios žarijos pėdsakas. ir
ne plaštakos gebėjimas susigniaužti
ar krumpliais ardyti kadaise
pamestą pirštinę. tik ištiesk delną
ir iš jo pakils raiteliai ant ką tik
išmaudytų žirgų matysi šimto li
kelią delne bus mergina nuodingais
dantimis iš delno kils debesys ir
iš jų spręsi ar greit žiema: iš to

vienintelio tavo delno rasis viskas: tik
neatgniaužk antrojo: jame viskas dings