b_150_113_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_mil.jpgKodėl skaityti?
Ir pati iš savęs pasišaipau: na sugalvok tu man dar kvailiau paklausti. Kodėl vakarėjant (nes mano langas į vakarus, nes mūsų jūra saulėlaidos) prisipilti sklidiną puodelį vėsaus vandens ir laistyti gėles? – kad gėlės nenudžiūtų. Kodėl skaityti? – kad knygos nenudžiūtų. Ir žmonės – čia kaip gėrį lieti ant savo galvelės. Kad žaliuotų.
Kartais literatūriniu (ghem, filologiniu) požiūriu gera knyga – visai ne ta, kurią norisi rekomenduoti draugui. Stoviniuojant netoli penkto Universiteto g. namo, ten, kur daug gražių skaisčių mergaičių, dažnai galima nugirsti – ir pati taip sakau –­­ kad Literatūros (didžiąja!) ribos nusitrina, kad sunku sudėlioti įskaitomą žodį iš skliaustelių: (elitinė)(pseudo)(para)(literatūra). Kanonas, žinoma, niekur nedingsta. Tik praranda nekvestionuojamą autoritetą. Tarp namų šeimininkių tai jau tikrai. Net tarp tų namų šeimininkių, kurių išsilavinimas – filologinis.
Paribiai, kuriuose atsiduria šios savaitės skaitiniai, populiarumo atžvilgiu neturi kuo skųstis, o knygyne šios trys knygos būtų išdėliotos kur nors tarp „namudinės psichologijos“ ir grožinės literatūros.

Irvin D. Yalom. „Melagis ant kušetės“. Iš anglų kalbos vertė Viktorija Labuckienė. –­ V.: „Vaga“, 2012.

b_150_223_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_melagis.jpgEsate matę „Daktarą Hausą“?
Apie I. D. Yalomą teko girdėti kaip apie vieną įdomesnių JAV psichoterapeutų ir autorių, rašančių knygas, prie kurių tarsi savaime kabinasi žodelis psyche. Etimologiškai – sielos knygos. Labai dviprasmiškas reikalas tos jo knygos. Bent šioji –­ neva psichologinis trileris: lengvumas, greitis, intriga jam išties būdingi. Stiprioji autoriaus pusė – ryškūs, pagaulūs, vientisi personažų paveikslai. Nesinori net sakyti „paveikslai“ – į du matmenis neįtelpantys, dinamiški. Ir vis dėlto charakteringos, ryškios spalvos, greitis verčia aukoti gylį. Sugaunu save už uodegos betvirtinančią, esą psichoterapeuto rašytam psichoterapiniam romanui (taip kūrinį vadina pats autorius) trūksta gilumo. Paradoksalu, kad nemaža minėtos „namudinės psichologijos“, bet geram romanui reikalingo daugiasluoksniškumo, estetinės įžvalgos, viso to, kas knygą padaro literatūra, o ne rašytine serialo versija, – trūksta, net labai.
Autorius moka vilioti – lygiai taip, kaip vienas pagrindinių jo personažų, daug pasiekusi, agresyvi, bet su asmeniniu gyvenimu nesusitvarkanti advokatė Kerola. Sėdite su ja ant sofos, kalbatės, keičiatės ilgais žvilgsniais. Ji jums atsiveria, darotės vis artimesni, jaučiate, kaip ji jums paklūsta. Atsisega dar vieną marškinių sagutę ir pasislenka arčiau. Psichoterapeuto ir pacientės santykis priartėja prie jūsų, virsta skaitytojo ir pasakotojo romanu. Lengva erotika ir detektyvinė intriga tampa akstinu perskaityti visus 446 puslapius. Autorius jums į ausį šnabžda psichoterapijos užkulisių paslaptis ir taip laimi dar porą valandų dėmesio. Jei vieną dieną sulauksite skambučio iš savo psichoterapeuto ir šis atšauks jūsų susitikimą nieko nepaaiškinęs, jums derėtų žinoti – jis tai padarė todėl, kad pateko į sukčių nagus kaip visiškas kvailys ir puolęs į neviltį nebegali konsultuoti klientų. Bet nieko nesiteikė paaiškinti todėl, kad paskui galėtų „nagrinėti pacientų fantazijas apie tai, kodėl jis atšaukė susitikimus“ (p. 376). Gudru!
Jei esate tikrai geros literatūros mėgėjas, nesiūlau šios knygos. Gali būti, kad: a) ji jūsų nesudomins, perskaitysite 30–40 puslapių ir numesite; b) jums visai patiks, bet nuspręsite neaukoti savo laiko; c) prarysite jauką, jis jums patiks, bet galiausiai pasijusite (maloniai ar nemaloniai) suvedžiotas.
Ar man patinka (pseudo)psichologija? O taip! Ir ši knyga visai neblogas žanro pavyzdys. Tačiau tenka atiduoti duoklę ketveriems kryptingo literatūrinio auklėjimo (vos neišsprūsta: smegenų plovimo) metams: dėl to, kad knyga toli gražu nėra literatūrinis šedevras, neapsiverčia liežuvis sakyti, kad ji gera. Tad ir nesakysiu. Tik prisipažinsiu, kad buvo malonu. Ir beveik terapiškai naudinga. O kiek kitokiai, literatūrinei, terapijai rekomenduočiau baigus šią knygą atsiversti, pavyzdžiui, I. Calvino „Jeigu keleivis žiemos naktį“. Kad būtų aiškiau, kaip kanonas pats iš savęs šaiposi, kaip išlaikoma ir intriga, ir detektyvas, ir romanas, ir būsite dar kartą – šį kartą meist­riškai –­ suviliotas.

„Gyvename kartą, bet kiekvieną dieną: pokalbiai su gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Aleksandru Alekseičiku“. –­ V.: „Bernardinai.lt“, 2012.

b_150_213_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_gyvename-karta-bet-kiekviena-diena-pokalbiai-su-alekseiciku.jpgAutobiografinės ir pokalbių knygos visad kiek suktesnės nei kitos – mėgina slėptis už asmenybės nugaros. Tarsi ne knyga, o žmogus kalbėtų: imkit mane ir kalbėkitės su manimi, – sako A. Alekseičikas. Ar gal greičiau – klausykit manęs.
Žinau, kad Lietuvoje daugeliui psichologija ar psichoterapija besidominčių žmonių Aleksandras Alekseičikas – gyvas mitas. Tad labai elementarus (nors gražiai atliktas) triukas: neva knyga atskleisianti tiesą, neva skaitytojas išgirsiąs autentišką balsą. Tiek A. Alekseičiką kalbinę kunigas Arūnas Peškaitis Ofm ir filosofas Andrius Navickas, tiek ir pats autorius ne kartą nurodo įvairias „legendas“ ir įvairius „gandus“, kurie neva jį gaubia. Net jei apie šį žmogų girdite pirmą kartą, jums ims atrodyti, kad jis tikrai toks garsus, tiek daug neįtikimų dalykų apie jį žmonės šneka ir tokia kontroversiška asmenybė. Ir štai dabar jis pats – nuoširdus, atviras –­ jums pasakoja savo istoriją, pradėdamas nuo šaknų, savo tėvo, gerbiamo chirurgo, gyvenimo. Ir taip realus kažkur vaikštantis žmogus apipinamas dar vienu legendos siūleliu. Kad joje ne autentiškas balsas, o balso aidas, įrodo ir tai, kad knyga tartum du kartus „versta“ – iš rusų kalbos į lietuvių (pokalbiai vyko rusų kalba) ir iš šnekamosios kalbos į rašytinę.
„Vertėjams“ daug priekaištų neturiu. Gal tik derėjo knygą parodyti redaktoriui, mat joje nemaža sintaksės „perliukų“: „Jei neformaliame pokalbyje kartais ir ranką paduoda ir pasikalba, tai direktoriui, kurio santykis į mane visiems gerai žinomas, akivaizdoje, mane ignoruoja ar net piktinasi“ (p. 123).
Nepaisant to, darbą jie atliko neblogai. Knyga nevienbalsė – nors pagrindiniu smuiku griežia maestro, tačiau kūrinio tėkmę nepastebimai reguliuoja jau minėti klausinėtojai, o pabaigoje randame poros A. Alekseičikui artimų žmonių pėdsakus: jo bendražygio-mokinio ir jo sūnaus-ne-mokinio. Būtent pastarojo „palydėjimui“ ploju katučių: knygai, kurioje vieni esminių motyvų yra tėvo ir sūnaus santykiai, kartų tęstinumas bei autoritetas, kaip tik ir reikėjo visai kitokios intonacijos, sunkiai užčiuopiamos pozicijos sūnaus balso, gebančio apversti ar bent pakreipti tėvo gydytojo legendą kita linkme.
Kaip ir priklauso „Bernardinų.lt“ leidybai, pokalbiai neapsieina be tikėjimo temos: ji bei gilios, asmeninės įžvalgos ir bus bene vertingiausia, ką knygoje radau. Giliai subjektyvios patirtys, kurias gydytojas mėgina transformuoti į visiems naudingą terapinę kalbą, bei noras tomis patirtimis dalytis daro pasakojimą dvasingesnį. Jei grožinė literatūra neretai baidosi vertybinių temų, ypač deklaratyvių pasisakymų, tai pokalbių knygoje ne tik neišvengiama, bet ir būtina. Ir dėkuidie.

Gendrutis Morkūnas. „Puodukas kefyro ant palangės“. – V.: „Bernardinai.lt“, 2012.

b_150_159_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_puodukas.jpgKnygą lydi prierašas: „Apie gyvenimą sergant.“
Ką čia apskritai bepridursi apie gyvenimą? Gendrutis pradeda nuo vaikų – gal taip jam buvo įprasčiausia, lyg vėl rašytų vaikams – ir viršelis, iliustracijos, formatas. Gendručio Morkūno vardas ir pavardė ant knygos. Matyt todėl, kad sirgdami visi esame savo pačių mažaisiais broliukais ar sesutėmis.
Šią knygą norisi palikti tokią, kokia ji yra. Per balta, kad kritikuotum. Rami, neskubri. Įvadiniame žodyje Regina Morkūnienė prasitaria, kad parašyta per gerą mėnesį. Bet skaitant to nejusti. Tarsi tai, kas skubant pasakyta – pats neskubėjimas. Daiktų stebėjimas. Nuotaikos – retkarčiais slogios, bet dažniau ramios, pablyškusios nuo vaistų ir ligoninės, bet iš vidaus nušviestos.
Knyga niekuo neišsiskirianti, papras­to pasakojimo, be jokių įmantrybių ar vidinės dramos deklaracijų. Tiek neišsiskirianti, kad neabejotinai gyva – ir gyvas paliudijimas, kad susirgus irgi gyvenama. Panašiai, kaip ir anksčiau, jaukinantis dienas ir kas-dienas, kasdienybę. Liga tampa permaina, kurios dėka gali daug patirti ir daug gauti („jei mokėsi“ – tyliai, neužčiuopiamai lyg skliaustuose prideda autorius ir moko, kantriai). Ligą priimti – tai ne tik mokėti sirgti, bet ir mokėti būti šalia sergančiojo. Ne iš piktumo, greičiau iš noro padėti autorius kartais mane, skaitančiąją, sugėdina: už nemokėjimą pasiteirauti, nedrąsą kartu būti. O tuomet, kai Gendrutis švelniai prakalba apie gydytojus, slaugutes ir sesutes, jų chalatai ima pritariamai švytėti.
„Sakysite, per daug saldu? O ką daryti, jeigu taip jaučiausi“ (p. 136). Stiprybė save suprasti ir priimti. Apie tikėjimą užsimenama be patoso, kaip apie dalyką paprastų paprasčiausią: „Nes įtikėjusiam žmogui visai nesvarbu, kas teisus ir kas ne“ (p. 136).
Turtas man sveikai ir visiems sergantiesiems – G. Morkūno gebėjimas pamatyti ir parodyti. Nebesinori aušinti burnos, geriau žiūrėti, kas man, tokiai dar nieko nesuprantančiai, tik nujaučiančiai, rodoma: „Svajoju, kad po palatas vaikščiotų giros pardavėjai. Sako, kad kažkada gira buvo privaloma visose Rusijos ligoninėse. (...) O pavasarį į palatas galėtų atkeliauti sulos (...). Tada sėdėtų ligoniai ant savo lovų ir prisimerkdami bei tyliai murkdami gertų tą sulą“ (p. 110).