Atjautos malda

b_150_153_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-05_nr._3396_kundrotaite.jpgSugeltas pradūzgusio skaudulių spiečiaus jis sukasi tolimiausioj namo kertėj gūžtą, kur tetrukdomas paklydusio voro gali spausti iš šūdo medų. Raitydamas korį po korio, smardindamas visą pirkią, jis traukia dūmą ir dūmoja. Kai pakilo balsai nepatenkintų brolių ir duona neraikoma skilinėjo, baisiai užsirūstino vapsvelė. Zvimbdama nuo kuoko prie kuoko ir visaip kaip į šonus besikraipydama, išliejo darbštuolė karčią apmaudo ašarą. Tris vapsvos dienas ir naktis krito krištolo lašas, kol pasiekė neapykantos išdžiovintą žemę – dzingsėjo, klingsėjo į tūkstančius akmenėlių suduždamas; ir pasklido po Avilių kaimą vienas didelis žėrintis gaudimas. Lėkit čionai, sesės, saldžiomis ietimis pasibalnojusios, vaišinkit nedorėlius brolius, privaišinę po bučinį skruostan įsekit, kad amžiams atmintų ir traukdami dūmą minėtų. Taip užimamos visos pirkios kertės, o broliška meilė vidury aslos duonos trupiniais pažyra. Bet štai geliantis skausmas vėl susuka vidurius, raitydamas visiems vienodai dvokiantį korį, – iš to paties šūdo šiemet spausime medų.

Dievų aukojimo malda

Abejingųjų krauju prakaituojantis kryžius įrėžtas ant tingaus figos medžio, kurio šakose tarsi gražuolės plaukuose prabangi segė žėri aukso mačetė – pusmėnulis, palydimas prigludusios žvaigždės. Ir kaip mirusi visata vieną po kito įžiebia savo šviesulius, taip pavasariui atėjus čia pavargę krinta lapai. Pragaištingas noras atgimti. Pragaištingas ratas. Gaištantis galvijas šypso į sostą žengiančiam karaliui –­ paskerstas jo garbei. Dar keli žingsniai ir bus paskerstas, kaip ir visi viešpačiai. Amžinoji aukuru virtusio sosto sakmė. Tad nusilenk Laikui, laimingas galvijau, ir suspaudęs rankose auksinę mačetę eik genėti figos šakų, kad sukalęs iš jų kraujuojantį kryžių, visus karalius ten prismeigtum.

Gemalo malda

Avietinis hermafroditų rojus pasaulio įsčiose tarsi trapus kiaušinis lizde pūpso. Aš ateinu paglostyti jo lukšto. Jaučiu, kaip pamažu kalasi saulė, priglaudžiu lūpas prie šalto baltumo ir šnabždu, kad neskubėtų, –­ dar nėra kam skaičiuoti laiko. Ramybe vilnija kosminiai vandenys, sūpuodami tą keistą bejėgį laivą.
Ir štai trenkia žaibas Žodį; Amžino Visatos Dievo liežuvis suplaka šventos įlankos vandenis, tarsi tornadą iškeldamas Dievą Kūrėją. Aš stoviu ant balto lukšto kalno ir jaučiu, kaip po mano kojomis (t)veriasi žemė.
Po daugel amžių, stebėdamas, kaip laumės juosta prašliaužia gyvatė, aš sugebu atminti, ir mano skruostu besiritanti ašara kaipmat sustingsta į tobulos formos kiaušinį. Aš pasislėpsiu jį tarp savo lūpų ir saugiai nusinešęs į įkapes išperėsiu jums tyrą hermafroditų rojų.

Mirties sėjimo malda

Jos speneliai buvo gervuogių skonio. Vienatvė nusėdus plaukuose tarsi miglos skara virš tylinčio ežero. Paukštis, susisukęs ant jos gaktos kraigą, šlubuodamas pilvo duburėlio link ir atgal, remiasi savo pakirptais sparnais – uždrausto rojaus pranašas. Pažadas, išdžiūvęs ant purpurinių lūpų; Tėvas atsargiai praskiria jas – į kairę ir į dešinę, tarsi knygos lapus, tik vietoj mirusio narcizo įspraudžia savo lytį. Proamžio ir Jo vienatinio vaiko sirpstantis sąjungos vaisius pasmerktas nukristi dar nesunokęs. Jie nerinks derliaus: neišdygusi sėkla įrėžia dirvoje Laiko kraujuojantį randą; ir gims tik mėnesio ciklas – purpurinis upokšnis, besiveržiantis pro purpurines lūpas, išdraskantis susuktą kraigą, prigirdantis pakilti negalintį paukštį. Išdžiūvęs skrydžio pažadas. Kryčio svaigulyje įsipynus derlingos žemės giesmė akimirksniu apkurtina atvykstantį pažadėtą meilužį, ir tik laiko neišbučiuotas mažytis pilvo duburėlis, sklidinas nugaišusio paukščio ašarų, nebyliai kužda jam apie nepatenkintą sužadėtinę, išniekintą apgaulingai vaisių žadėjusio Gimdytojo.
Tik miręs narcizas tarp suskleistų knygos lapų. Dabar ir visados, ir per amžius. Amen.

Niko Pirosmani. „Mergaitė su balionu“
Niko Pirosmani. „Mergaitė su balionu“